Išslaptinti Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumentai atskleidžia, kaip Sovietų Sąjunga plėtojo strategiškai svarbią naftotiekio sistemą, turėjusią didžiulę įtaką tiek Rytų Europai, tiek visai Baltijos jūros regiono ekonomikai. Klaipėda, ilgą laiką laikyta viena iš pagrindinių naftos eksporto bazių, galėjo tapti gyvybiškai svarbiu centru, tačiau slaptuose dokumentuose matyti, kad šis planas susidūrė su kliūtimis.
Dar 1961 m. CŽA žvalgybos analitikai fiksavo Sovietų Sąjungos pastangas sukurti vadinamąjį „Draugystės“ vamzdyną – milžinišką naftotiekio sistemą, kurios tikslas buvo ne tik aprūpinti Rytų Europos „satelitines“ valstybes (Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rytų Vokietiją), bet ir padidinti naftos eksportą per Baltijos jūros uostus. Ši strategija turėjo sustiprinti sovietų ekonominę įtaką regione bei užtikrinti didesnį energijos tiekimo stabilumą.
4500 kilometrų ilgio sistema buvo pradėta tiesti 1959 m., o 1961-aisiais statybos jau vyko įvairiose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos vietose. Iš Kuybyshevo į Mozyrą nutiestas 40 colių skersmens vamzdis buvo didžiausias pasaulyje – net 8 coliais platesnis nei tuo metu egzistavęs Transarabijos vamzdynas.
Klaipėda – išsvajotas, bet prarastas naftos centras?
1961 m. dokumentuose buvo pažymėta, kad Klaipėda turėjo tapti viena svarbiausių naftos eksporto bazių Sovietų Sąjungoje. Planuota, kad per ją bus eksportuojama milžiniški kiekiai žaliosios naftos į Šiaurės Europos ir Skandinavijos rinkas.
Tačiau jau 1962 m. CŽA žvalgybinėse ataskaitose atsirado ženklų, kad Sovietų Sąjunga pradėjo persvarstyti Klaipėdos vaidmenį. Tuo metu buvo planuojami du vamzdynai – vienas į Klaipėdą (žalios naftos tiekimui), kitas į Ventspilį (naftos produktams). Iš viso jų pajėgumai siekė 400 000 barelių per dieną – kiekis, kuris galėjo ženkliai pakeisti regiono energetinį žemėlapį. Tačiau projektas Klaipėdoje susidūrė su logistine problema – dėl nuolat besikeičiančio smėlio gylio šiame uoste buvo būtina reguliariai vykdyti dugno gilinimo darbus.
Iš 1961 m. CŽA dokumento.1963 m. CŽA pranešimuose aiškiai matyti, kad Sovietų Sąjunga perskirstė prioritetus ir nusprendė koncentruoti investicijas į Ventspilio infrastruktūrą, kuri tapo pagrindiniu Baltijos regiono eksporto centru. Klaipėdos naftos terminalo projektas buvo faktiškai užšaldytas, o vietoje jo SSRS ėmėsi svarstyti alternatyvą – naftotiekį per Kaliningradą ir Baltijską. Primename, kad Lietuvoje „Draugystės“ naftotiekio atšaka buvo nutiesta 1966–1968 metais, jungiančią Polocką (Baltarusija) su Biržais ir Ventspiliu (Latvija). Taip pat, 1979 metais Lietuvoje buvo baigta atšaka nuo Polocko per Biržus iki Mažeikių, kurios ilgis Lietuvoje – 225,514 km, vėliau pratęsta dar 91,5 km iki Būtingės.
Sovietų naftos eksporto bangavimas
Nors 1964 m. „Draugystės“ vamzdynas buvo baigtas ir pradėjo veikti, CŽA duomenys iš 1968 m. rodo, kad Sovietų Sąjunga sparčiai didino naftos eksportą į Laisvąjį pasaulį (t.y. Vakarų šalis). 1967 m. per Baltijos jūros uostus, įskaitant Klaipėdą ir Ventspilį, buvo išgabenta beveik 15 mln. tonų naftos – beveik trečdaliu daugiau nei ankstesniais metais.
Naftotiekis „Draugystė“ (rus. „Družba“) yra viena didžiausių pasaulyje magistralinių naftotiekių sistemų, skirta tiekti naftą iš Rusijos į Vidurio ir Rytų Europos šalis. Ši sistema, pradėta eksploatuoti 1964 metais, driekiasi apie 8 900 km, iš kurių 3 900 km yra Rusijos teritorijoje. Pagrindiniai vamzdynai turi 1 020 ir 1 220 mm skersmenį, o atšakos – nuo 530 iki 820 mm. Naftotiekis prasideda Almetjevske (Totorija), tęsiasi per Samarą ir Brianską iki Mozyriaus (Baltarusija), kur išsišakoja į dvi pagrindines šakas: šiaurinę, einančią per Baltarusiją, Lenkiją ir Vokietiją, bei pietinę, einančią per Ukrainą, Slovakiją, Čekiją ir Vengriją.
Šios atšakos ilgis Lietuvos teritorijoje siekia 87,384 km, vamzdžio skersmuo – 720 mm. 1970 metais netoli Biržų, Stačkūnuose, pradėjo veikti naftos perpumpavimo stotis. Tačiau nuo 2006 metų ši atšaka neveikia; oficialiai teigiama, kad naftos tiekimas sustabdytas dėl vamzdyno avarijos ir remonto darbų.
506 peržiūrų (-a)