Vietos savivalda yra vienas iš pagrindinių demokratinės valstybės pamatų, tačiau Lietuvos regionuose vis dažniau pastebimos tendencijos, keliančios klausimų dėl demokratijos principų įgyvendinimo savivaldos lygmenyje. Praėjus dviems metams po savivaldybių tarybų ir merų rinkimų, šios problemos dar labiau išryškėjo.
Dabartinis vietos savivaldos modelis buvo sukurtas prieš daugiau nei dvidešimt metų. Lietuva Europos vietos savivaldos chartiją pasirašė 1996 m. birželio 5 d., o ratifikavo 1999 m. spalio 19 d. Chartija įsigaliojo 1999 m. gruodžio 1 d. Tai buvo pagrindas, pagal kurį vėliau buvo reformuojama savivalda, siekiant atitikti tarptautinius demokratijos standartus. Šį modelį pažįstu gerai, nes nuo 2000 iki 2005 metų dirbau Lietuvos savivaldybių asociacijoje ir turėjau galimybę stebėti teisėkūros procesus iš arti.
Todėl diskusijose apie Lietuvos vietos savivaldos sistemą ir teisėkūrą šiandieniniame kontekste, noriu išryškinti tam tikrus aspektus, kurie, mano subjektyvia nuomone, neatitinka Europos vietos savivaldos chartijos (toliau – Chartijos) nuostatų. Nukrypimai nuo Chartijos yra akivaizdūs. Prieš daugiau nei dvidešimt metų buvome idealistai, tikėję demokratija, tačiau realybė parodė, kad žmonių sąmonėje įvyko lūžis, ne į gerąją pusę. Mes pasigendame „kietos rankos“, kuri spręstų visus klausimus už mus, tačiau tuo pačiu vengiamės prisiimti asmeninę atsakomybę. Kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Į valdžios olimpą užkopia autoritarinės asmenybės, o įstatymai tampa jiems palankūs.
Vietos savivalda Lietuvoje formaliai grindžiama demokratijos principais, tačiau praktikoje jau matome autoritarines tendencijas. Pavyzdžiui, tiesiogiai išrinkti merai turi didelius įgaliojimus, kurie kartais riboja savivaldybės tarybos kompetencijas. Tai sukuria vienvaldystės riziką ir mažina tarybos, kaip kolegialaus organo, svarbą sprendimų priėmimo procese. Tai pastebiu ne tik Kretingos rajone, bet ir daugelyje kitų savivaldybių.
Dažnai pastebime, kad savivaldybėse vykstantys sprendimų priėmimo procesai tampa tik formalios procedūros, o realūs sprendimai priimami siaurame politikų ar administracijos vadovų rate, neretai ir verslo kabinetuose. Tokios tendencijos sukuria prielaidą veikti rajoninio lygmens „deep state“, kas nėra demokratinė tendencija. Tai mažina savivaldybės tarybos narių, ypač opozicinių frakcijų, įtaką ir kelia klausimų dėl skaidrumo bei visuomenės dalyvavimo priimant svarbiausius sprendimus.
Kaip minėjau straipsnio įvade, Lietuva ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją, tačiau kai kurie Lietuvos vietos savivaldos įstatymo aspektai nesutampa su Chartija. Pagal Chartijos principus, savivaldybės turėtų turėti pakankamą autonomiją spręsti vietos klausimus. Tačiau Lietuvoje centralizuotas biudžetinis reguliavimas ir dažni Vyriausybės kišimosi atvejai riboja savivaldybių veiksmų laisvę. Vyksta keistos, sveiku protu nesuvokiamos paslaugų optimizavimo ir centralizavimo tendencijos, dėl kurių tolstame nuo demokratijos. Paliekamos neaiškios kompetencijų ribos tarp centrinės valdžios ir savivaldybių – kartais įstatymai nėra pakankamai aiškūs, dėl ko kyla interpretacijų skirtumų ir konfliktų tarp centrinės valdžios ir savivaldybių institucijų. Be to, savivaldybių teisėkūros procese ne visada užtikrinamas pakankamas visuomenės informavimas ir įtraukimas į diskusijas. Ar Kretingoje šiuo klausimu viskas gerai?
Praėjus daugiau nei 20 metų po reformos, savivaldybių teisėkūra Lietuvoje susiduria su dar didesniais iššūkiais negu 90-aisiais. Dažnai tarybų priimami sprendimai yra nekonkretūs, paliekantys daug vietos interpretacijoms, arba per daug formalūs ir neatitinkantys realių vietos gyventojų poreikių. Nors teisės aktai numato galimybę visuomenei dalyvauti teisėkūros procese, realiai ši praktika dažnai apsiriboja minimaliomis diskusijomis ar formalizuotomis konsultacijomis, kurios neturi realios įtakos sprendimų priėmimui. Diskusijos dažniausiai būna imitacinio pobūdžio, dėl „varnelės“, tačiau jos nepasiekia gyventojų ir bendruomenių. Galiausiai, neužtikrinama efektyvi prieiga prie viešos informacijos apie teisėkūros procesus, o tai silpnina kontrolės mechanizmą. Tai dažnai ignoruojama kaip perteklinė veikla, „be reikalo“ eikvojanti darbo laiko resursus.
Po paskutinių Vietos savivaldos įstatymo korekcijų prieš 2023 metų rinkimus į savivaldybių tarybas ir merus, paaiškėjo dar vienas aspektas, kuris nėra visiškai suderinamas su demokratija ir net su Konstitucija. Galima jam pritarti, o galima ir ne, tačiau faktas yra akivaizdus – Lietuvos vietos savivaldos sistemoje vykdomoji ir atstovaujamoji valdžia nėra aiškiai atskirtos. Tai – klasikinis atvejis, kai po dvejų metų po rinkimų mes matome ir jaučiame rimtus priekaištus demokratijai ir valdžios skaidrumui.
Priminsime, kad savivaldybių tarybos, renkamos gyventojų, priima strateginius sprendimus, tvirtina biudžetą ir kontroliuoja vykdomosios valdžios veiklą. Vykdomoji valdžia – tai meras ir administracija. Po 2023 m. reformos meras tapo tiesiogiai renkamu savivaldybės vadovu, turinčiu platesnius įgaliojimus nei anksčiau, o tai kelia nerimą dėl galių koncentracijos vienose rankose.
Reformos suteikė merams teisę formuoti administraciją ir tiesiogiai vadovauti vykdomajai valdžiai. Tuo pačiu silpnėjo tarybos įtaka, nes ji neturi galimybės interpeliuoti mero, ir tik rinkėjai per rinkimus gali jį pakeisti. Todėl kyla didelė rizika, kad merai veiks autokratiškai, mažiau atsiskaitydami tarybai. Taip ir atsitiko.
Kaip jau minėjome, tarybos kontrolė tampa per silpna. Kaip tai pasireiškia? Tarybos nariai negali tiesiogiai skirti ar atleisti administracijos vadovo. Meras dažnai turi didelę įtaką tarybos valdančiosioms frakcijoms, o tai gali mažinti realią vykdomosios valdžios priežiūrą. Panašiai nutinka ne tik Kretingos r. savivaldybėje.
Savivaldybių administracijos tapo nusilpusios ir pernelyg politizuotos. Kodėl? Todėl, kad administracijos direktoriaus paskyrimas priklauso nuo mero, todėl jis gali būti lojalus ne institucijai, o politiniams interesams. Tai gali sukelti nepotizmą, neskaidrius sprendimus ir komunikacines klaidas, kurios kelia grėsmes demokratijai.
Reikia pasakyti dar griežčiau. Nuo 2023 metų galiojantis modelis nuo Chartijos principų tolsta kaip garlaivis nuo kranto. Ir jei taip bus toliau, mes šį tolstantį laivą matysime tik per savo ausis. Esminis šio teiginio argumentas yra tas, kad Chartija numato, jog vietos tarybos turi užtikrinti demokratinį sprendimų priėmimą ir valdžios balansą. Lietuvoje merai turi didesnę įtaką nei daugelis ES šalių savivaldoje, o tai kelia abejones dėl demokratinio valdymo kokybės.
Kaip galima būtų spręsti šią kebeknę? Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariams jau dabar metas pradėti galvoti apie tai, kaip suteikti savivaldybių taryboms daugiau galių vykdomosios valdžios kontrolei. Dabartinių įrankių, sprendžiant pagal Kretingos r. savivaldybės pavyzdį, akivaizdžiai neužtenka.
Taip pat būtina riboti mero įgaliojimus priimant vienasmenius sprendimus, stiprinti skaidrumo ir atskaitomybės mechanizmus, sukurti aiškesnį tarybos ir mero įgaliojimų balansą, mažinant vykdomosios valdžios politizaciją. Kitaip tariant, Lietuvos vietos savivaldoje reikalingas didesnis valdžių atskyrimas, kad būtų išvengta autoritarinių tendencijų ir užtikrintas demokratinis valdymas.
Lietuvoje planuojama įsteigti Regionų ministeriją, kuri būtų atsakinga už regionų plėtrą, gyvenimo kokybės gerinimą ir savivaldos stiprinimą. Vyriausybė numato, kad ši ministerija galėtų pradėti veikti iki 2026 metų vidurio. Tačiau šis planas greičiausiai liks stalčiuje. Kitas klausimas – ar nauja ministerija užtikrins skaidrumo kontrolę ir valdžių balansą vietos savivaldoje? Greičiausiai ne.
465 peržiūrų (-a)