Liepos 30 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija registravo Prisitaikymo prie klimato kaitos įstatymą, kuris įsigalios 2026 m. gegužės 1 d. Šis teisės aktas nustato teisinius pagrindus, kaip Lietuva sistemingai valdys su klimato kaita susijusias rizikas, rinks ir teiks reikalingą informaciją bei užtikrins institucijų atsakomybę. Įstatymas atspindi šalies įsipareigojimą mažinti neigiamą klimato kaitos poveikį ir didinti atsparumą besikeičiančioms klimato sąlygoms.
Įstatyme aiškiai apibrėžiami prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai, tarp kurių – sumažinti esamą ir numatyti galimą gamtinių ekosistemų ir šalies ekonomikos sektorių pažeidžiamumą, sustiprinti gebėjimą prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių bei plėsti valstybės, savivaldybių institucijų ir visuomenės žinias, gerinti duomenų kokybę ir prieinamumą apie klimato kaitą. Taip pat siekiama nuolat teikti patikimą hidrologinę ir meteorologinę informaciją, būtina tiek nacionalinėms reikmėms, tiek tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti.
Pagrindiniai uždaviniai apima klimato ir jo pokyčių vertinimą Lietuvos teritorijoje, klimato kaitos poveikio ir nuostolių analizę, prognozių teikimą bei prisitaikymo planų rengimą. Ypatingas dėmesys skiriamas pavojingų, stichinių ir katastrofinių hidrologinių bei meteorologinių reiškinių stebėsenai ir perspėjimų apie juos teikimui.
Aplinkos ministerija yra pagrindinė institucija, formuojanti ir koordinuojanti prisitaikymo prie klimato kaitos politiką. Ji rengia Nacionalinį prisitaikymo prie klimato kaitos planą, atnaujina klimato kaitos rizikų analizę kas 5 metus ir tvirtina savivaldybių planų rengimo gaires. Ministerija taip pat dalyvautų vertinant rizikas, įgyvendintų priemones šioms rizikoms valdyti, skiria lėšų svarbiausioms priemonėms įgyvendinti savivaldybėse.
Vyriausybės įgaliota institucija atlieka nacionalinės hidrologijos ir meteorologijos tarnybos funkcijas, kuria stebėjimų tinklą, kaupia duomenis apie reiškinių padarinius ir teikia klimatologines paslaugas. Savivaldybės, savo ruožtu, rengtų ir atnaujintų prisitaikymo planus kas 10 metų, teikia informaciją apie hidrologinių ir meteorologinių reiškinių žalą bei įgyvendina priemones vietos lygiu.
Įstatyme pabrėžiama Nacionalinio hidrologinių ir meteorologinių stebėjimų tinklo reikšmė. Šį tinklą sudaro vandens matavimo stotys, meteorologijos stotys, radiolokatoriai ir kiti įrenginiai, valdomi valstybės ir savivaldybių subjektų. Surinkti duomenys yra vieši, saugomi Vyriausybės įgaliotos institucijos duomenų bazėse ir naudojami ekstremalių situacijų valdymui. Įstatyme nurodoma, kad vertinant ilgalaikius klimato pokyčius, naudojami duomenys iš vandens matavimo ir meteorologijos stočių, veikiančių nepertraukiamai ne trumpiau kaip 60 metų.
Įstatymas numato, kad savivaldybės iki 2030 m. privalo parengti prisitaikymo prie klimato kaitos planus, o valstybės ir savivaldybių subjektai iki 2026 m. pabaigos pateiks informaciją apie jų valdomus hidrologinius ir meteorologinius įrenginius. Be to, Aplinkos ministerija iki 2030 m. liepos 31 d. atliks ex post vertinimą, kuriame bus analizuojamas teisės akto poveikis ir priemonių efektyvumas mažinant žalą.
673 peržiūrų (-a)