Šios savaitės pradžią visą Lietuvą užtvindė tragedijos ir gedulo ženklu pažymėtos Sausio 13-osios dienos renginiai. Vieniems tai buvo gyvų prisiminimų metas, kitiems – vadovėliuose perskaitytos ir tėvų atpasakotos mūsų šalies istorijos dalis.
Trisdešimt penkeri metai prabėgo nuo tų 1991 metų sausio dienų. Jau antra karta auga, kuri apie jas žino tik iš kitų pasakojimų. Kasmet vis mažėja tų, kurie patys patyrė tų tragiškų dienų nerimą ir pajaustą vilties kibirkštėlę.
Lygiai taip pat, kaip nyksta tie, kurie gali gyvai prisiminti apie Sovietų sąjungos okupacijos pradžią, karą, trėmimus, pokario lemtingą apsisprendimą su ginklu patraukti į mišką, ar išgyventi sulinkus. Praktiškai jau nebeliko tų, kurie gali prisiminti 80 ar 70 metų senumo įvykius. Tai jau tapo vadovėline ir dokumentikos istorija. Kaip tokia istorija po kelių dešimtmečių taps ir Sausio – 13-oji.
Ką privalu prisiminti iš tų dienų? Be abejo, ant tautos laisvės aukuro savo gyvybes padėjusius žmones. Jaunus, savo gyvenimo ateitį planavusius, šeimas galėjusius kurti ir vaikus auginti. Laimingo atsitiktinumo dėka nebūtų žuvę jie, tankai būtų traiškę kitus.
Ir didvyriai jie ne todėl, kad jie tą naktį žuvo. Todėl, kad jie atėjo ir savo kūnais uždengė fašistinės Rusijos puolamą gležną Lietuvos Nepriklausomybę. Didvyriai visi tie, kurie, žinodami apie gresiantį pavojų, Vilniuje stovėjo prie televizijos bokšto, juosė Radijo ir televizijos pastatą. Ir jau pasklidus žiniai apie pirmąsias aukas, nepabūgo ir rinkosi prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos pastato ginti savo Lietuvos Parlamento.
Kas būtų atsitikę, jei tos žmonių minios tą kartą nebūtų prie dabartinio Seimo? Rusų kariškiai būtų įsiveržę į vidų, suėmę liaudies deputatus. Neabejotinai pastato viduje kilus ginkluotam pasipriešinimui, dalį jų greičiausiai būtų sušaudę vietoje. Galime tik įsivaizduoti, kad tuomet žuvusiųjų būtų ne keliolika, o dešimtys. O gal ir šimtai.
Bet svarbiausia, iki pat 1991 metų rugpjūčio pučo, Lietuvoje nebūtų buvusios lietuviškos valdžios. Koloborantų sudaryti valdžios organai, kaip ir 1940 – aisiais, būtų panaikinę Kovo 11 – osios Nepriklausomybės Aktą ir kažin kaip Lietuvos istorija būtų pasisukusi vėliau. Ir kas ją būtų sukiojęs.
Visa tai galėjo būti, jei ne tie, tą Sausio naktį prie svarbiausiųjų šalies pastatų susirinkę didvyriai. Ne tik Vilniuje. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Mažesniuose šalies miesteliuose.
Tačiau tai, ką tauta apgynė prieš 35 – erius metus, gali ištirpti šiandien. Ar jaučiate, kaip jau ima tirpti?
Įsiminė anadien per vieną televizijos laidą pasakyta Nepriklausomybės Akto signataro Eugenijaus Gentvilo mintis – Sausio 13 – ąją apgynėme šalies Nepriklausomybę ir Laisvę. Bet ar visi mes tikrai jaučiamės laisvais? Rusija, Baltarusija, Iranas, Venesuela, Šiaurės Korėja irgi nepriklausomos valstybės, bet ar jų gyventojai yra laisvi?
Ar jaučiate, kaip žmonių laisvė yra pradedama riboti ir Lietuvoje? Kaip šalį valdantys politikai į taktą ima atkartoti Baltijos šalių atžvilgiu agresyvumo neslepiančios Rusijos naratyvus? Kaip tokie politikai skverbiasi į mūsų šalies ministerijas? Kaip keičiamų įstatymų pagalba jie nori diktuoti visuomeninei televizijai? Kaip menkina, niekina, uja ir, galop, finansiškai keršija protestuojantiems, nesutinkantiems, besipriešiantiems?
Dabartinės šalies valdžios pasirinkta kryptis tokia, kad visiškai nebus nuostabu, jei po kurio laiko pakeisti įstatymai leis nesutinkančius ir prieštaraujančius, tai yra – laisvus žmones persekioti, taikyti administracines baudas, o gal ir Baudžiamojo kodekso bausmes. Ar tuomet toli dar būtų ta diena, kai savo dvasia laisvi žmonės būtų sodinami į kalėjimą? Kaip Rusijoje, kaip Baltarusijoje.
Nebūtina kalbėti vien tik apie šalies valdžią Vilniuje. Pasižiūrėkite, kas darosi Lietuvos provincijoje, rajonuose ir miesteliuose. Vien tik gero žodžio apie save laukiantys tų savivaldybių vadovai nesislapstydami piktinasi bet kokia kritika, bet kokiu reiškiamu nepasitenkinimu jų veiksmais.
Kitaip manantys pradedami persekioti, kenkiama jų artimiesiems, savivaldybės įstaigose dirbantys gyventojai yra tapę vietinės valdžios įkaitais, kuriuos bet kada galima pažeminti, apšmeižti, neteisingai apkaltinti, išguiti iš darbo .
Lietuvos provinciją yra sukausčiusi baimė. Tokia baimė, kad iš darbo priversti išeiti ir kitoje savivaldybėje įsidarbinę specialistai tyli, nes vis dar bijo. Dėl to, kad gyvena tame pačiame rajone. Dėl to, kad jų artimieji dirba to rajono savivaldybės įstaigoje ar įmonėje.
Apie darželyje šąlantį savo dvimetį vaiką laikraščiui pasiskundęs tėvas bijo pasakyti savo pavardę, nes tos pačios savivaldybės viename darželyje dirba jo mama. Nenoriu, sako, pradės jai keršyti, prasidės pjudymas.
Tokie bijantys sako: aš papasakosiu, kai pasikeis valdžia. Kai jie man ar mano artimiesiems nieko blogo padaryti nebegalės.
Tačiau tuomet bus vėlu. Saugiai bijoti įpratęs žmogus iš įpročio bus linkęs tylėti ir prie kitos valdžios. Tol, kol ir ji išsigims.
Ar už tokią Laisvę tauta Sausio 13 – ąją rinkosi prie Parlamento? Ar už teisę būti tokiais laisvais po tankais savo galvas padėjo mūsų didvyriai?
Savo laisves reikia ginti ir jas saugoti nuolat. Ne tauta turi bijoti savo išsirinktos valdžios, o politikai, darydama sprendimus nuolat privalo žvilgčioti per petį, ar tauta tam pritaria.
392 peržiūrų (-a)