Netikėtas gyvenimo posūkis neseniai leido atlikti įspūdžių kupiną kelionę nuo Baltijos iki Viduržemio jūros naudojantis tik traukiniais. Sugrįžęs įvertinau, kad geležinkelio transportas – daug įdomiau nei skrydis lėktuvu. Ilga kelionė neįmanoma be tarpinių sustojimų bei pasibuvimų bent keliuose miestuose, o tada gali pajusti kas kur „prie ko“. Vienas patirtas dalykas buvo labai akivaizdus: kuo toliau nuo Lietuvos, tuo vis mažesnis viešbučio kambarys kainuoja vis brangiau.
Vonios kabliukų paslaptis
Pirmoji kelionės stotelė buvo Varšuva. Viešbutį rinkausi kuo arčiau centrinės traukinių stoties, nes kažkur toli tampyti savo bagažą, suprantama, nebuvo jokio noro. Ankstesnių kelionių į Varšuvą metu yra tekę užsisakinėti ir gyventi ir viešbučiuose, ir nuomojamuose apartamentuose. Kartą jau buvau apsistojęs viešbutyje „Metropol“, kurį pėstute nuo traukinių stoties galima pasiekti per 10 minučių. Kažkada gerus įspūdžius palikęs viešbutis neapgavo ir šį kartą: švara, tvarka, jaukus kambarys ir visi atributai, būtini keliautojui: stiklinės, virdulys, arbata, tirpi kava, o vonios kambaryje netrūko pakabukų, kabliukų. Puikus kokybės ir kainos santykis.
Tiesa, apie viešbučių vonios kambarių pakabukus, kabliukus ar ant sienos pritvirtintas rankenas drabužiams, chalatui ar rankšluosčiams pasikabinti būtų galima atskirą studiją rašyti. Kol kelionės, važinėjimai apsiribojo Lietuva, galvojau kreiptis į kokią viešbučių asociaciją dėl paaiškino: kodėl vonios kambariuose taip skundžiama kabliukų, pakabukų? Kur, atėjus į dušą, dėti chalatą, rankšluostį, „triusikus“? Toks galvosūkis lydėjo ne viename Vilniaus, Kauno viešbutyje. Gal viešbučiuose priimta į vonios kambarį įeiti tik nuogiems? Vargu. Ar bijoma vagių? Gal bijoma, kad suicidinių polinkių turintis asmuo užsisakys kambarį ir ant vonios kabliuko užsiners paskutinę gyvenimo kilpą? Tačiau vėliau pasirodė, kad vonios drabužių kabliukų problema bemaž vienoda nuo Baltijos iki Viduržemio jūros. Kažkokia mistika. Tad Varšuvos „Metropolis“ – maloni ir reta išimtis.
Kaip nepaklysti Berlyne
Tiesa, dar vienas pastebėjimas. Jeigu užsisakant viešbučius norisi šiek tiek sutaupyti, verta naudotis „Booking“ programėle savo mobiliajame telefone. Tai bus keliais procentais pigiau nei namuose naudojantis stacionariu kompiuteriu.
Kita tranzito stotis buvo Berlynas, kurį traukinys iš Varšuvos pasiekia vėlyvą popietę. Vokietijos sostinės centrinė traukinių stotis „Berlin Hauptbahnhof“ – visai unikalus statinys, norint jame nepasiklysti verta dar namuose prieš kelionę atsiųsti kuo didesnį jo paveikslą ar schemą ir pastudijuoti. Traukinių peronai sudėlioti keliais aukštais, tad verta „apsiuostyti“, kas iš kur važiuoja. Beje, tęsiant kelionę iš Berlyno (kitą dieną mums reikėjo vykti į Paryžių), neišvengiamai teks naudotis Vokietijos geležinkelių kompanijos „Deutsche Bahn“ paslaugomis, tad siūlau pasinaudoti „traukiniautojo“ patarimu: tik atvažiavus į Berlyną verta iškart pasitikslinti, ar ryt tikrai važiuos jūsų traukinys iš taško A į tašką B. O kitą dieną bent valandą prieš traukinio išvykimą stoties informacijoje pasitikslinti dar kartą.
Vokietijos geležinkelių „išdaigos“
Deja, kažkada tikslumu ir paslaugumu garsėję „Deutsche Bahn“ šiandien yra žiaurioje krizėje. Sėdus į traukinį Vokietijoje ir pradėjus kelionę nebūkite tikri, kad tikrai pasieksite kelionės tikslą. Gal ir pasiseks (dažniausiai pasiseka), tačiau būkite pasiruošę netikėtumams. Jeigu savo taško B nepasiekėte, drąsiai eikite į bet kurios geležinkelio stoties informaciją ir reikalaukite pretenzijos formos. Užpildę, surašę savo realius nuostolius, pridėję įrodančius dokumentus ir viską atidavę vėlgi informacijos darbuotojams, galite tikėtis pagrįstos kompensacijos. Tai padeda. Kai praėjusių metų pavasarį vietoje išsvajotos Veronos Italijoje atsidūrėme Šveicarijos Insbruke, „Deutsche Bahn“ visiškai kompensavo tokią kelionės „išdaigą“: apmokėtą ir prarastą naktį Veronos viešbutyje bei ne savo valia patirtas išlaidas Insbruke.
Pervertintas Paryžius
Į Paryžių atvykęs Berlyno traukinys sustoja rytinėje stotyje „Paris Gare de l’Est”. Greta jos – šiaurinė stotis „Paris Gare du Nord“. Visas tas Paryžiaus rajonas ir toliau nuo stočių į šiaurės rytus – tamsiaodžių emigrantų kolonija. Ten nesaugu, jeigu kelionė traukiniu iš Paryžiaus tęsis į pietų Prancūziją, patarčiau rinktis viešbutį arčiau stoties „Paris Gare de Lyon“.
Paryžiuje daug kas – jeigu ne viskas – labai pervertinta. Priežastis – milijoniniams turistų srautams galima siūlyti bet ką, vis tiek nupirks. Nes tai – Paryžius! Už kokį nusususio viešbutėlio 14 kv. m dydžio kambarėlį galima prašyti kad ir 120-140 eurų, visada atsiras, kas sumoka. Didžiausias netikėtumas buvo lengvas patekimas į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą: sparčiai judanti žmonių eilė, įėjimas nemokamas, judėjimas ir buvimas katedroje nereglamentuotas. Atkurta po siaubingo gaisro katedra atrodo nuostabiai didinga…
Kavos puodelio ar vyno taurės kaina pakelta iki padebesų, tačiau turistai paprastai būna apgulę visas kavines ar restoranus, ypač vakarais. Mieste trūksta viešų tualetų. Nors turistams skirtuose lankstinukuose ar kitoje informacijoje galite paskaityti, kad už mokestį tualetais galima pasinaudoti kavinėse, tačiau toli gražu ne visur jus įleis. Netgi siūlant eurą.
Viešuoju transportu mieste naudotis paprasta. Geriausia nusipirkti daugkartinio papildymo bilietą, jis tinka metro ir autobusuose. Paryžiaus metro – pats nepalankiausias turistams. Jeigu galvojate, kad su savo lagaminais ar kitais nešuliais eskalatoriumi patogiai nusileisite į metro stotį – pamirškite svajones! Į metro ir iš metro – tik laiptais žemyn ir po to aukštyn. Eskalatoriai – retenybė!
Kelionę tęsiant į Prancūzijos pietus, greituoju traukiniu teko „skristi“ greičiau nei 300 km/h. Geras jausmas. Tiesa, tokios greičio atkarpos nebuvo ilgos, tačiau bemaž 800 km kelias iki Viduržemio jūros pakrantės neprailgo. O ten nuvykus, žiemos vidury laukė saulė ir šiluma, nes tose vietovėse saulėtų dienų – 300 per metus.
236 peržiūrų (-a)