Tų metų rudenį vyko eiliniai Seimo rinkimai. Baigiantis rugpjūčiui „Švyturys“ plačiai aprašė naujai susikūrusios partijos Naujosios sąjungos lyderio Artūro Paulausko ir jo komandos atvykimą į Kretingą. Tiesą sakant, kas dar pamena Naujosios sąjungos atsiradimą ir įsiliejimą į šalies politinį gyvenimą, neleis meluoti, kad A. Paulauskas rinkimų kampanijoje naudojo labai spalvingus, patrauklius reklaminius triukus.
„Rotušės aikštėje pasirodė didelis spalvingas autobusas, ant kurio šono buvo užrašas „Mums rūpi kiekvienas Lietuvos žmogus“. Iš jo išlipo besišypsantis Naujosios sąjungos (socialliberalai) pirmininkas Artūras Paulauskas, kuriam tuoj pat buvo įteikta gėlių puokštė. Atvykusius svečius kretingiškiams pristatė NS Kretingos skyriaus pirmininkas Algimantas Elinskas. A. Paulauskas didelei grupei susirinkusių pasakė kalbą. Pasak jo, į politiką turi ateiti sąžiningi žmonės. „Deja, niekas už nieką Lietuvoje neatsako“, – sakė jis. Po to kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Egidijus Klumbys, kuris balotiruosis į Seimą Kretingos rinkimų apygardoje. „Ateina metas, kai Lietuvoje reikia keisti situaciją“, – konstatavo jis, paskui kritikavo prastą medicinos reformą ir kitas blogybes. Kalbėjo Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis, o NS valdybos narys Gintautas Kniūkšta trumpai pristatė NS žemės ūkio programą. Pagal ją, net 10 procentų nacionalinio biudžeto būtų skiriama žemės ūkiui“.
Susitikime su A. Paulausku ir jo komanda tada dalyvavęs rajono meras Valerijonas Kubilius sakė, kad savo kandidatūros į Seimą nekels, liks dirbti Kretingoje.
Netruko praeiti daug laiko po NS prisistatymo Kretingoje, kai prasidėjo įvairios partijos organizuojamos akcijos. Pirmoji – tai NS dovana menkas pajamas turintiems žmonėms, kuriems „socialliberalai“ padovanojo 150 laikraščio „Švyturys“ egzempliorių. Dabar dovanas rinkėjams dovanoti įstatymai jau neleidžia. Kita – tai akcija „Signalas“, kai NS Kretingos skyrius kvietė visus automobilininkus, taksistus, vairuotojus ir pėsčiuosius rinktis į Rotušės aikštę, po to vykti prie įvairių vietinės valdžios įstaigų ir garsiai signalizuoti dėl blogos kelių, gatvių, šaligatvių būklės. Buvo žadama akivaizdžiai pademonstruoti, kaip pigiai ir greit galima sutvarkyti duobes. Sunku pasakyti, ar tokios akcijos padėjo NS susirinkti politinių dividendų.
Kad tuometinėje Kretingoje gatvės, šaligatviai buvo labai prastos būklės, liudija informacija apie savivaldybės administracijoje vykusį pasitarimą miesto tvarkymo klausimais. Meras V. Kubilius visus kvietė ieškoti būdų, kaip rasti priemonių, pigiausių variantų, kad būtų tvarkomos žmonių susibūrimo vietos. Be to, buvo atkreiptas dėmesys, kad miesto parkuose galima būtų kabinti ir elgesio taisykles, kurios yra gana įprastas dalykas užsienyje. Dar buvo keliami klausimai dėl jaunimo pasilinksminimo vietų, automobilių laikymo ir stovėjimo, dėl policijos budėjimo gatvėse ir gyvenvietėse, dėl agresyvių šunų laikymo. Kalbėta ir apie tai, kaip skatinti ir labiau viešinti rajono pavyzdingų sodybų savininkus.
Mados tikrai labai įvairios. Baigiantis 2000 m. vasarai „Švyturyje“ aptikau žinutę apie vagiamus telefonų kabelius. Prieš dešimtmetį (ar panašiu metu po Nepriklausomybės atstatymo) madingos buvo kito pobūdžio vagystės – tada vogdavo elektros linijų laidus. Rugpjūčio 26 d. „Lietuvos telekomo“ atstovė rašė: „Pastaruoju metu padažnėjo ryšio kabelių vagysčių iš telefoninės kanalizacijos šulinių. Ilgapirščiai neaplenkė ir Kretingos. Rugpjūčio 21-os rytą Žemaitės alėjoje aptikti išplėšti telefoninės kanalizacijos šuliniai. Nustatyta, kad buvo nupjauti ir pavogti du penkiasdešimties porų ryšių kabeliai, kurių bendras ilgis – 199 metrai. Birutės gatvėje nupjauti ir pavogti trys magistraliniai kabeliai, kurių bendras ilgis – 96 metrai. Dėl šių nusikaltimų pirmadienio rytą telefono ryšio neteko apie du šimtus abonentų, tarp jų ir poliklinika bei elektros tinklų įmonė. Operatyviai sudarytos kabelių remonto brigados tos pačios dienos vakare buvo atstačiusios 75 proc. telefoninio ryšio. Trečiadienį iki darbo dienos pabaigos ryšys buvo galutinai atstatytas“, – rašoma informacijoje.
Būna, kad mados kartojasi. Kaip žinia, „Lietuvos geležinkeliai“, atsižvelgdami į bręstančią energetinę krizę, dėl išaugusių kuro kainų žmonėms neseniai pasiūlė pigiau važinėti traukiniais, porą mėnesių bilietus nupigino pusiau. Panaši akcija, pasirodo, buvo ir 2000 metų rugpjūčio 31-rugsėjo 3 dienomis – „Geležinkeliu riedėsi – perpus pigiau mokėsi“. Tada visiems keleiviams visais maršrutais visų klasių vagonuose buvo taikoma 50 proc. nuolaida. „Deja, ne visiems keleiviams tokie geri geležinkelininkai. Nuo šių mokslo metų moksleiviai, kurie anksčiau galėdavo nemokamai važiuoti į mokymo įstaigas iki 30 kilometrų, dabar privalės pirkti bilietus“, – rašoma informacijoje.
Dar apie pinigus ir finansus. Kažkuris „Švyturio“ skaitytojų pasiteiravo, kur ir kokio dydžio pensijos mokamos. Pirmosios pensijos Europoje buvo įvestos Prancūzijoje 19 a. pradžioje. Vokietijoje 1895 m. buvo įvestos pensijos valstybės tarnautojams, valstybinių įmonių darbininkams. JAV pensijos atsirado tik 1935 m., Japonijoje – 1941 m., 1946 m. – Šveicarijoje. 2000 metais Lietuvoje pensinis amžius vyrams buvo 61 metai, moterims – 57 metais, vidutinė pensija šalyje tada buvo 34,5 JAV dolerio (1 JAV doleris = 4 litai). Tarp Baltijos valstybių tuomet didžiausia vidutinė pensija buvo Estijoje – 53 JAV doleriai, Latvijoje – 50 dolerių. Tiesa, vertinant tuos skaičius reikia neužmiršti ir kainų pagrindiniams produktams skirtumų tose valstybėse.
Į „Švyturio“ redakciją skambinę kretingiškiai piktinosi vadinamu beždžionių tiltu per Akmeną Bajoruose. „Ir vaikšto juo visus metus. Moksleiviai skuba į mokyklą, o suaugę – į miesto centrą, į turgų. Kažkada tas lieptas buvo tvirtas, vietiniai žmonės jį tiltu vadino. O dabar tas tiltas, kurį visos valdžios seniai užmiršo, atrodo baisiai… Metalinės dalys rūdžių suėstos, grindų lentos supuvusios, tarpais visai nėra turėklų. Todėl kiekvienas, ypač vakare, rizikuoja nugarmėti į upę ant akmenų“, – teigiama kretingiškių skunde. Redakcija tik retoriškai klausė, negi reikia žmogaus aukos, kad valdžia į tiltą atkreiptų dėmesį?
Rugpjūčio pabaigoje nuskendo rusyno atominis povandeninis laivas „Kursk“. Valdžia tik praėjus savaitei po katastrofos drįso pripažinti, kad visi laivo jūreiviai žuvo. O putleris vienoje spaudos konferencijoje abejingu balsu tada pasakė garsiuosius žodžius – „jis nuskendo“.
„Salantai turės puslapį internete“, – toks pavadinimas 2000-siais dar galėjo stebinti. Informacijoje buvo rašoma, kad Salantų vidurinė mokykla kartu su seniūnija planuoja paruošti interneto puslapį. „Mokykla sėkmingai dalyvauja įvairiuose projektuose, kurių dėka, gavę materialinę paramą, įrengė vieną geriausių kompiuterių klasių rajone. Ir netoli diena, kai Salantų vidurinė mokykla, vienintelė visame rajone, turės šiuolaikinę biblioteką su kompiuteriais, kurie leis naudotis internetu. Vakarais į biblioteką ateis ir salantiškiai, kurie moka dirbti su kompiuteriu“, – rašoma žinutėje.
Kaip įprasta prieš prasidedant naujiems mokslo metams, Meno mokykloje įvyko rajono ugdymo įstaigų vadovų pasitarimas. Verta pažymėti, kad kartu su įvairiais kitais aktualiais švietimo sistemos vystymo klausimais, buvo daug kalbama ir apie vykstančią švietimo reformą. 2000 m. vyko švietimo reforma, 2026 m. reforma dar taip ir nesibaigė?
Apie švietimo reikalus tomis dienomis redakcijai buvo prašiusi Vydmantų gyventoja Jadvyga: „Laisvos ir nepriklausomo Lietuvos švietimo „vežimas“ klimpsta kaskart į vis gilesnes duobes, ir šeimos, ypač daugiavaikės, su šiurpu laukia rugsėjo 1-sios. Ši, kadaise buvusi džiugi šeimos šventė, pamažu virsta daugelio šeimų tragedija – kaip parengti vaikus mokyklai? Tuo pačiu iškyla ir kitų jautrių klausimų. Ar bus skiriama lėšų, kaip anksčiau, nemokamam moksleivių maitinimui ir kaip jis šiais metais bus organizuojamas? Kaip bus su vadovėliais? Ar jie nebus papildoma našta tėvams? Kai mažėja kaimo mokyklų, kokios beliks galimybės gauti išsilavinimą smulkiųjų kaimų vaikams?“
Ar jau atsakyta į visus klausimus, kuriuos prieš ketvirtį amžiaus laikraštyje kėlė ši Vydmantų gyventoja?
Dar viena žinutė „Švyturio“ 2000-ųjų metų laikraštyje rodo, kaip mes gyvenome be asmens duomenų apsaugos. Pakakdavo paprastai paklausti žmogaus, ar galima apie jį viešai minėti kokį faktą, ir viskas. Tada daugiau buvo galima sužinoti, kas savaitgalį tuokiasi, kas per savaitę mirė. Atidžiau patyrinėjus, iš senų laikraščių publikacijų būdavo galima sudėlioti net visą asmens ar šeimos istoriją. Štai rugpjūčio 30 d. laikraštis rašė, kad 228-jame „Teleloto“ žaidime rajono ūkininkas Aleksas Skurdauskas laimėjo automobilį „Volkswagen Polo“. Pasirodo, žmogus patikėjo savo kažkurios dienos horoskopu, tą dieną parduotuvėje nusipirko loterijos bilietą ir laimėjo. Pirko tik vieną bilietą, bet laimingą!
Daugelis mūsų jaučia nostalgiją buvusiai Lietuvos valiutai litui. Baigiantis vasarai Statistikos departamentas pateikė informaciją apie asmenines bei šeimų pajamas ir išlaidas. Tada buvo apklaustos 1792 šeimos. Kaip žinia, pajamas sudaro piniginės ir natūrinės pajamos. Piniginių pajamų vienam šeimos nariui 2000-ųjų pirmąjį pusmetį teko 334 litai. Nors užfiksuotas nežymus pajamų kilimas, tačiau tiek piniginių pajamų neužtenka, kad šeimos galėtų gyventi bent vidutiniškai. „Vienam šeimos nariui, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, normaliai pragyventi reikėtų nuo 535 iki 770 litų per mėnesį“, – rašoma tyrimo išvadoje. Iškalbingas vienas tyrimo faktas: alkoholio ir tabako vienas šeimos narys antrąjį ketvirtį per mėnesį pirko už 15,7 lito, o poilsiui ir kultūrai skyrė 11,4 lito, švietimui – 1,6 lito.
Kai kultūrai ir švietimui per mėnesį išleidi mažiau nei rūkalams ir alkoholiui, būna sunku susigaudyti politikoje, visuomenės procesuose, lengva patikėti kaskart vis pasirodančiais naujais visuomenės ar žmonių „gelbėtojais“ arba liežuviais tuščiai malančiais populistais.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
867 peržiūrų (-a)