Prie Kretingos Nakvynės namų, ligoninės ir muziejaus parko atsiradęs keturių vietų konteinerinis namelis kelia klausimų dėl jo paskirties, pasirinktos vietos ir būsimos priežiūros. Policijos atvežamų neblaivių žmonių nakvynė primena išblaivinimo įstaigos veikimą. Tačiau socialiniai darbuotojai paaiškina: laikino apnakvindinimo paslauga teikiama jau dabar, o papildomų patalpų reikia, nes žmonėms tenka miegoti ant čiužinių. Taigi poreikis turi konkretų pagrindą. Vis dėlto naujos lovos dar neatsako į klausimą, kur baigsis laikina pastogė ir prasidės ilgalaikė pagalba.
Vietoj lovos – čiužinys
Kretingos socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Edita Kucharskienė „Švyturiui“ teigė, kad neturintys kur pernakvoti žmonės Nakvynės namuose buvo priimami ir iki šiol. Tačiau jiems trūksta vietos.
Šiuo metu yra keturios laikino apnakvindinimo vietos. Pasak darbuotojos, nesant pakankamai lovų, žmones tekdavo guldyti ant čiužinių. Naujajame namelyje bus dar keturios vietos – iš viso jų padaugės iki aštuonių.
E. Kucharskienės teigimu, Kretingoje yra iki dešimties tokių benamių, kurie nenori apsigyventi Nakvynės namuose, tačiau jais vis tiek reikia pasirūpinti. Ypač žiemą, kad likę lauke naktį nesušaltų.
Atėję žmonės gali ne tik pernakvoti. Jiems suteikiama galimybė nusiprausti, persirengti švariais drabužiais, kuriuos parūpina Nakvynės namai. Vadinasi, nameliu plečiama jau teikiama paslauga, o ne nuo tuščio lapo kuriama visiškai nauja veikla.
Šis paaiškinimas svarbus: papildomų vietų poreikis nėra vien abstraktus rūpesčio žmonėmis šūkis. Už jo – konkretūs žmonės, ankštos patalpos ir čiužiniai vietoj lovų. Tačiau pripažinti poreikį dar nereiškia be klausimų pritarti kiekvienam pasirinktam sprendimui.
Blaivyklos šešėlis
Namelio idėja viešai sieta ir su Socialinių paslaugų centro bei policijos siekiu rasti vietą neblaiviems, tačiau neagresyviems žmonėms apnakvindinti. Pareigūnams jų vežimas į Klaipėdą atima laiko, o įprastam apgyvendinimui Nakvynės namuose taikomas blaivumo reikalavimas.
Iš čia ir kyla palyginimas su blaivykla: policija atveža neblaivų žmogų, šis gauna vietą išsimiegoti, o vėliau išeina.
Vis dėlto laikinas apnakvindinimas nėra nei policijos sulaikymas, nei medicininis išblaivinimas, nei priklausomybės gydymas. Tapatinti šią paslaugą su sovietine blaivykla teisine ar administracine prasme būtų netikslu. Be to, kaip paaiškino E. Kucharskienė, pagalba reikalinga ir pastogės neturintiems žmonėms, o benamystė savaime nereiškia neblaivumo.
Viešoje diskusijoje socialinė darbuotoja pabrėžė, kad namelis netaps blaivykla ir nebus skirtas agresyviems asmenims apgyvendinti. Specialistai teiks socialines paslaugas, nevykdys priverstinio blaivinimo, o agresyvaus elgesio ir viešosios tvarkos pažeidimų valdymas priklauso policijai.
Tačiau vien oficialus paslaugos pavadinimas praktinių klausimų neužveria. Jeigu namelyje nakvos ir policijos atvežti neblaivūs žmonės, būtina aiškiai parodyti, kaip bus organizuojamas jų priėmimas ir priežiūra.
Kai policijos automobilis išvažiuos
Kas įvertins, ar žmogui pakanka nakvynės, ar jam reikalinga medicinos pagalba? Kaip bus elgiamasi, jeigu iš pradžių ramus žmogus pradės konfliktuoti? Kas budės naktį ir kokios pagalbos sulauks darbuotojas, susidūręs su sudėtinga situacija?
Nuolatinis policijos budėjimas namelyje viešai nėra apibūdintas. Todėl atsakomybės ribos tarp socialinių darbuotojų, pareigūnų ir medikų turi būti aiškios dar prieš priimant pirmuosius lankytojus.
Socialinių darbuotojų atjauta negali tapti universaliu atsakymu į visas rizikas. Ji neatstoja nei saugumo procedūrų, nei tinkamo darbuotojų skaičiaus, nei pasirengimo reaguoti į nelaimę.
Trumpesnis policijos automobilio maršrutas yra organizacinė nauda. Tačiau ji neturi virsti ilgesniu neapibrėžtų pareigų sąrašu socialiniams darbuotojams.
Nuo mero „rojaus“ iki papildomų lovų
Šios istorijos fone iš naujo suskamba mero Antano Kalniaus pasisakymas apie iš Kretingos išvykstančias Motinos Teresės seseris.
Viename iš neeilinių Savivaldybės tarybos posėdžių meras apgailestavo, kad prie susiklosčiusios padėties prisidėjo ir Savivaldybės sprendimai, kai 2021 metais buvo atidaryti Nakvynės namai.
„Dabartiniu metu nakvynės namuose galima gyventi kaip rojuje“, – teigė A. Kalnius.
Jis lygino prižiūrimas, sutvarkytas Nakvynės namų patalpas su teresiečių teikta pagalba, kurią gaunant reikėdavo atlikti paprastus darbus. Meras siūlė svarstyti didesnį gyventojų prisidėjimą prie savo išlaikymo darbu ar dalimi pajamų.
Pačios seserys išvykimą aiškino plačiau: sumažėjo pačių vargingiausių žmonių, kuriems reikalinga jų misija, todėl jos vyks ten, kur pagalbos labiau trūksta. Taigi jų išvykimo negalima suvesti į teiginį, kad žmonės tiesiog nenori dirbti.
Vis dėlto mero kalbos apie „rojų“ šiandien skamba aštriai greta socialinės darbuotojos pasakojimo apie čiužinius ir lovų stoką. Kalbama apie skirtingas pagalbos formas ir žmonių situacijas, tačiau būtent todėl skambioms etiketėms čia reikėtų mažiau vietos, o konkretiems sprendimams – daugiau.
Jeigu Savivaldybė siekia didesnio pagalbos gavėjų savarankiškumo, ji turi parodyti, kaip laikina nakvynė taps žingsniu į stabilesnį gyvenimą.
Keturios papildomos vietos – ką jos pakeis?
Naujos vietos gali sumažinti ankštumą ir suteikti žmoniškesnes sąlygas. Žiemą šilta patalpa ir lova nėra menkniekis – tai gali apsaugoti nuo sunkios nelaimės.
Tačiau aštuonios vietos ir iki dešimties socialinės darbuotojos minimų žmonių dar neleidžia paskelbti, kad trūkumas galutinai išspręstas. Ne visi pagalbos kreipiasi vienu metu, bet per didžiausius šalčius poreikis gali sutapti.
Todėl svarbu žinoti ne tik apytikslį galimų pagalbos gavėjų skaičių. Reikia įvertinti, kiek žmonių ateina tą pačią naktį, kiek laiko naudojasi paslauga ir kur jie bus priimami užsipildžius visoms vietoms.
Socialinių paslaugų centro skelbiamoje bendrojoje laikino apnakvindinimo tvarkoje numatyta paslaugą teikti nuo 20 iki 8 valandos, iki septynių parų iš eilės, o apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį gavusiems asmenims – iki penkiolikos parų. Tai bendrosios paslaugos taisyklės, kurios savaime dar nepaaiškina konkretaus namelio veikimo.
Vadinasi, pavadinimas „vienos nakties namelis“ nėra pakankamas atsakymas. Reikia aiškiai nustatyti, kas galės jame nakvoti, kiek laiko ir kaip bus elgiamasi pritrūkus vietų.
Benamystė ryte neišsisklaidys
Laikinas apnakvindinimas sprendžia neatidėliotiną problemą – žmogus nelieka nakčiai be pastogės. Tačiau benamystė kartu su ryto aušra neišsisklaido.
Vakare namų neturėjęs žmogus jų savaime neįgis išsimiegojęs. Tam reikia kitokios ir ilgesnės pagalbos: dokumentų sutvarkymo, pajamų, būsto paieškos, sveikatos problemų sprendimo, kasdienių įgūdžių atkūrimo.
E. Kucharskienės teiginys, kad dalis žmonių nenori apsigyventi Nakvynės namuose, iškelia dar vieną svarbų klausimą: kodėl? Be atsakymo sunku parinkti pagalbą, kurią žmogus priimtų ir kuria naudodamasis galėtų keisti savo padėtį.
Nakvynė gali būti pirmoji atrama. Tačiau jeigu už jos nebus jokio tęsinio, žmogaus gyvenimas suksis aplink tą pačią laikinų sprendimų ašį.
Tas pats pasakytina apie priklausomybę nuo alkoholio, kai žmogus ją turi. Švari lova ir dušas suteikia orumo bei saugumo, bet priklausomybės negydo. Reikalinga pagalba pasiekiant specialistus ir nuoseklus darbas, kad nakvynė netaptų vien trumpa pertrauka tarp pasikartojančių krizių.
Žmonių negalima sutalpinti į vieną etiketę
Diskusijoje apie namelį pernelyg lengvai suplakami neblaivumas, benamystė ir socialinis pažeidžiamumas.
Neblaivus žmogus gali turėti namus ir darbą. Būsto neturintis žmogus gali visiškai nevartoti alkoholio. Nakvynės namuose gyvena įvairias krizes patyrę žmonės, kurių istorijos netelpa į vieną patogų apibūdinimą.
Todėl kritika turi būti nukreipta į sprendimo pagrįstumą ir paslaugos organizavimą. Pagalbos reikalingi žmonės neturi tapti taikiniu vien todėl, kad Savivaldybė nepakankamai aiškiai paaiškino savo pasirinkimą.
Kita vertus, pagarba žmogui nepanaikina teisės klausti, kiek paslauga kainuos, ar pakaks priežiūros ir kodėl pasirinkta būtent ši vieta.
Kodėl prie ligoninės?
Ligoninės vadovas Romaldas Sakalauskas viešai prieštaravo pasirinktam sprendimui. Tai rimta priežastis Savivaldybei išsamiai pagrįsti namelio vietą.
Jau veikiančių Nakvynės namų kaimynystė gali turėti organizacinių pranašumų: čia dirba specialistai, yra pagalbos infrastruktūra. Tačiau šis argumentas savaime neatsako į visus klausimus apie ligoninės ir muziejaus parko kaimynystę.
Ar buvo lyginamos kitos teritorijos? Ar svarstyta galimybė paslaugą organizuoti arčiau policijos? Kokios būtų tokių alternatyvų išlaidos ir trūkumai?
Patalpos prie policijos taip pat nebūtų stebuklingas vaistas nuo socialinių problemų. Tačiau visuomenė turi teisę matyti, ar alternatyvos apskritai buvo pasvertos. Sprendimo pagrįstumą turėtų rodyti argumentai, o ne vien faktas, kad vieta jau pasirinkta.
Sąmata nesibaigia stogu
Skelbta, kad maždaug dvidešimties kvadratinių metrų namelį pagamino įmonė „Deltuva“, o jo pagaminimas kainavo apie 23 tūkst. eurų. Lovos ir kitas inventorius įsigyti atskirai.
Tačiau modulio kaina nėra visa projekto sąmata. Prisideda įrengimas, prijungimas prie tinklų, šildymas, valymas, priežiūra ir darbuotojų laikas.
Norint įvertinti sprendimą, reikia aiškaus pirkimo ir finansavimo vaizdo: kas vykdė pirkimą, kokiu būdu pasirinktas tiekėjas, kokie pasiūlymai gauti, kokia galutinė sutarties vertė, iš kokių lėšų mokama ir kokiu dokumentu jos skirtos.
Turimoje medžiagoje šie klausimai nėra išsamiai atsakyti. Tai savaime neįrodo pažeidimo, tačiau neleidžia susidaryti viso vaizdo apie viešųjų pinigų panaudojimą.
Socialinės pagalbos lėšos nėra bedugnis šulinys. Todėl geras tikslas turi būti paremtas ir aiškia apskaita, ir pagrįstu sprendimu.
Kritikuoti vietą – nereiškia atsisakyti pagalbos
Kretingiškė Dalia Martišauskienė viešai išsakytoje nuomonėje kritikuoja, jos vertinimu, nepakankamą tarimąsi su bendruomene. Ji abejoja pasirinkta namelio vieta šalia ligoninės ir muziejaus, kelia aplinkinių interesų bei poveikio jau veikiančių Nakvynės namų gyventojams klausimus.
Jos pozicija – socialinė pagalba reikalinga, tačiau vieta ir paslaugos organizavimas turi būti apgalvoti.
Viešoje „Mūsų Kretinga“ grupėje dalis komentavusiųjų taip pat nesutiko, kad klausimai dėl vietos būtų prilyginami pagalbos reikalingų žmonių smerkimui.
„Perskaičiusi straipsnį neradau jokios eilutės, kad šie žmonės būtų smerkiami. Tiesiog išreikšta nuomonė, kad nesitarta su bendruomene dėl vietos“, – rašė viena diskusijos dalyvė.
Kitame komentare ji pritarė D. Martišauskienės pozicijai, kad pasirinkta vieta išblaivinimui netinkama. Taip paslaugą įvardijo pati komentatorė, nors jos organizatoriai pabrėžia laikino apnakvindinimo paskirtį.
„Kodėl Jūs taip piktai, taip kategoriškai? Juk tik klausiama žmonių nuomonės, kviečiama diskutuoti. Ar tai yra blogai?“ – klausė kita komentatorė.
Diskusijoje buvo ir palaikančių paslaugą pasisakymų, padėkų socialiniams darbuotojams. Priminta penkerių metų Nakvynės namų veiklos patirtis ir tai, kad pagalbos gali prireikti kiekvienam.
Šie komentarai nėra visos Kretingos nuomonės matas. Tačiau jie parodo, kad ginčas neturėtų virsti varžybomis, kas jautresnis žmogaus nelaimei. Tokiose varžybose konkretūs klausimai apie Savivaldybės sprendimą lengvai paskęsta emocijų triukšme.
Kad naujame namelyje neliktų sena aklavietė
Socialinės darbuotojos paaiškinimas suteikia aiškų pagrindą gerinti laikino apnakvindinimo sąlygas. Žmonėms reikia pastogės, darbuotojams – tinkamų patalpų, o čiužiniai neturėtų tapti nuolatiniu lovų pakaitalu.
Tačiau papildomų vietų būtinybė dar neatsako į visus klausimus apie pasirinktą vietą, pirkimą, bendrą kainą, priežiūrą ir tolesnę pagalbą.
Keturios naujos lovos gali sumažinti vietos stoką. Jos gali apsaugoti žmogų nuo šalčio. Tai svarbu ir to nuvertinti negalima. Tačiau nei benamystė, nei ją kartais lydinti priklausomybė vien dėl naujo statinio neišnyks.
Jeigu namelyje bus tik priimama nakčiai, o ryte žmogus liks su tomis pačiomis neišspręstomis bėdomis, blaivyklos palyginimą palaikys pati paslaugos kasdienybė. Jeigu nakvynė taps pradžia nuoseklesnei pagalbai, namelis turės gerokai didesnę prasmę.
Savivaldybės atsakomybė – parodyti, kaip bus pasiektas antrasis rezultatas. Kad naują stogą gavusi sena problema jame ne tik pernakvotų.

