Ar kas prisimena jau tolimus 1967 metus? Galima priminti, kad tais metais Sovietų sąjungoje buvo garsūs įvykiai: komunistų valdžia triukšmingai ir plačiai šventė 1917 m. bolševikų perversmą Rusijoje, keliuose pasirodė naujas liaudžiai skirto automobilio „zaporožietis“ – arba „zaziukas“, kaip jį dažnai vadino, – modelis.
Viena detalė vartant senuosius „Švyturio“ laikraščio puslapius krito į akis. Prasidėjusi aktyvesnė visų sovietinių žmonių rusifikacija atsispindėjo laikraščio metrikoje: redakcijos adresas, telefonai jau skelbiami ir rusų kalba. Kita vertus, čia matoma ir akivaizdi rajono telefonizacijos ubagystė: praėjus daugiau nei 20 metų po karo pabaigos rajono laikraščio redakcija tebeturėjo tuos pačius tris dviženklius telefono numerius.
1967 m. balandžio 1 d. numeris be linksmesnio šposo, juoko, humoreskos. Gal dar skaitytojų neužmirštas garsusis Sovietų sąjungos posakis kad „pas mus sekso nėra“, buvo taikomas ir juokui. Melų ir juokų dieną minėti buvo nevalia. Juk tada visi rimtais veidais statė įsivaizduojamą komunizmą.
Tad pirmajame puslapyje – iškart apie darbus ir socializmo laimėjimus. Vienas jų – žinia, kad Palangos kurortas už gerą darbą ir lenktyniavimą apdovanotas raudona vėliava. Kur dabar ta vėliava? Gal kokiame muziejuje?
„Kalvėje žarijos dega“… Publikacijoje aprašytas Imbarės kolūkio kalvis Petras Grigaitis: kaip po tarnybos armijoje grįžo į kolūkį ir apsisprendė likti tėviškėje, kaip dirbo traktorininku, o vėliau – kalvėje. Jis džiaugiasi, kad kolūkis stato naujas mechanines dirbtuves, kad gerbiami jame dirbantys žmonės.
Šalia – dar viena žinia iš Palangos. Tuo metu kažkur kurorte buvo pastatytas paminklinis akmuo Palangos valsčiaus aktyvistams, kuriuos nužudė „buržuaziniai nacionalistai“. A. Kazitėno apybraižoje daug graudulio, užuojautos, net ašarą spaudžia.
Ir suprantama – žinutės apie žemės ūkio darbus. Laukžemės kolūkyje sparčiai vyksta laukų tręšimas, kalio ir fosforo trąšomis patręštos visos daugiametės žolės ir ganyklos. O „Raudonosios vėliavos“ kolūkio valdyba nutarė, kad kolūkiečių brigados pirmiausia privalo iš laukų nusirinkti akmenis, tik po to jie galės gauti kombainą derliui nuimti.
Redakcijai skundėsi Pajūrio žuvininkystės antrosios brigados žmonės, kad jiems jau keli mėnesiai neapmoka atostogų. „Gyvename 9 kilometrai nuo centro. Kada mokami atlyginimai nespėjame sužinoti. O sekančią dieną kasininkė pareiškia: – Pinigų nebėra“. Dvylika brigados žmonių skundėsi, kad kitai brigadai, esančiai arčiau centro, visi pinigai sumokėti, o kas toliau – liko nuskriausti. „Švyturio“ redakcijai teko aiškintis, kodėl taip yra. Buvo paaiškinta, kad prasidėjus antrajam metų ketvirčiui pinigų atsiras ir skola bus likviduota. O po to ar netrūks lėšų kitos brigados žmonėms?
Tos dienos laikraštyje buvo maža žinutė ir apie teatrą. Darbėnų Jono Šimkaus vidurinės mokyklos dramos būrelis pastatė B. Dauguviečio pjesę „Laimė“. Spektaklis buvo parodytas Darbėnuose ir Lazdininkuose.
Įspūdžiais apie kelionę į tuometinę Čekoslovakiją dalinosi liaudies menininkas Anicetas Puškorius. Jis teigė, kad Prahoje vykusioje liaudies meno parodoje čekams labai patiko lietuviški dirbiniai ir jie prašė delegacijos vadovo, Kultūros ministerijos ministro pavaduotojo V. Jakeliačio, kad būtų galima visus atvežtus dirbinius nupirkti. Straipsnyje paminėta, kad į tą parodą buvo vežti ir kretingiškių meistrų darbai – Juozo Lukausko, Adomo Kvaso, Adolfo Viluckio. Beje, nebepatikslinta, ar V. Jakelaitis leido čekams įsigyti mūsų liaudies meistrų darbus. Beje, Vytautas Jakelaitis (1928-2015) nuo 1975 m. iki 1987 m. vadovavo tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetams, buvo vienas iš aktyviausių iniciatorių, kad Klaipėdoje atsirastų karilionas, Laikrodžių muziejus, o Kaune Mykolo Žilinsko dailės galerija.
Gyvenimas Sovietų sąjungoje buvo neįsivaizduojamas be „tautų draugystės“. Ją aprašyti – „šventas reikalas“. R. Kvaraciejienė aprašė Salantų vidurinę mokyklą, kurios klasės susirašinėja su 15 respublikų moksleiviais, mokyklą kiekvieną dieną pasiekia vis nauji laiškai. Kiekviena klasė stengiasi surinkti kuo daugiau medžiagos apie „draugystei“ pasirinktą respubliką.
Yra žinutė ir apie Ukrainą. Kijevo cheminio pluošto kombinato saviveiklinis liaudies ansamblis „Darničanka“ garsėja už šalies ribų, kiekvienais metais kyla jo lygis, jis koncertuoja ne tik Ukrainoje, bet turi galimybių aplankyti ir užsienio valstybes – Vokietiją, Lenkiją, Austriją. Ruošėsi gastrolėms ir į JAV bei Kanadą.
Kol niekas negirdėjo apie asmens duomenų apsaugą, viešai galėjai rašyti apie bet kokį asmenį. Taip notaras B. Kairys Palangos Juzei parašęs laišką apie Palangos Jasinsko gatvės 4a name gyvenančią Eleną Miknienę. Ji turi net 4 vaikus, tačiau jais nesirūpina, labai dažnais linksminasi, trukdo kaimynams, o tos linksmybės neretai baigiasi milicijos iškvietimu. Jos buveinė paskendusi tabako dūmuose ir degtinės tvaike.
Ir vienintelis tekstas, primenantis Melagių dieną – apie „parsiduodančią ožką“. Toks nekaltas juokelis, surašytas žemaitiškai. Taigi, pati ožka niekaip juk negali parsiduoti…
Ir pabaigai – apie minėtą „zaziuką“. Kai mano geras draugas jį turėjo, gyvendamas Klaipėdoje su žmona važinėdavo pas uošvius į Šiaulius. Uošviai prikraudavo į mašiną visokio gero, nes draugas augino du vaikus, o visko visiems trūko. Tai su pakrauta mašina grįždami į Klaipėdą jie tiesiog melsdavosi, kad ta „liaudies mašina“ neužspringusi įveiktų net ir nedidelį kalniuką.
