Turbūt nėra pasaulyje tokio šventojo, kuris tiek pasiaukotų paprastam, žemiškam, kartais visų užmirštam žmogui. Šio šventojo globon patenka patys beviltiškiausi ligoniai, našlaičiai, bevaikės moterys, trokštančios vaikų, merginos, norinčios ištekėti, žmonės, pakliuvę į sudėtingiausias situacijas, skęstantys vandenyse ar gaisro dūmuosę, paklydę, pasimetę ar pametę daiktus šios Žemės mirtingieji. Šventasis Antanas, nesibodydamas, savo žinion suima visus atstumtuosius, kalinius, žemdirbius, šienpjovius, kareivius, jūreivius, gaisrininkus, keramikus, puodžius, braškių augintojus, nevaisingas šeimynas, išsigandusius, pasimetusius, sudėtingiausių ligų pakirstus ir daug vargo mačiusius žmogelius.
Tai vienuolis, kurio meilė, atsakomybė ir pagalba žmonėms seniai praaugo jį patį. Šventasis Antanas Paduvietis (Santo Antonio de Lisboa, Anthony of Padua, Sant Antonio mio bella) – visų, praradusių paskutinę viltį globėjas.
„Šventas Antanai, ugnies ir vandens globėjau, saugok, kad nesudegčiau ugny ir nepaskęsčiau vandeny“ – mokindavo maldos mano močiutė, išleisdama prie vandens telkinio ar trumpam palikdama namie, besikūrenant krosniai.. Ir pasakodavo, vis pasakodavo stebuklingas istorijas, nutikusias jos pažįstamiems ar nepažįstamiems žmonėms, kurie, praradę paskutinę viltį, atsiduodavo Švento Antano globai: kažkas skendo, kažkas troško gaisro dūmuose, kažkuri negalėjusi susilaukti vaikų – visiems besikreipusiems maldoje į jį, jis atverdavo savo širdį ir malonę..
Portugalijoje, kur jis gimė, tai vienas iš švenčiausių globėjų, patarėjų ir stebukladarių.
Šventasis Antanas vaizduojamas su vaikučiu ar knyga rankose. Jis buvo mokytas, apsiskaitęs, įšventintas į kunigus, dirbęs misijoje, dėstęs teologiją, rašęs pamokslus ir atsidavęs vargšų labui.
Netoli Lisabonos, kur šis šventasis gimęs ir kur jam skiriamas ypatingas dėmesys bei begalinis tikėjimas jo stebuklinga galia, man pačiai teko išgyventi neįtikėtinai stiprų Sant Antonijaus prisilietimą. Tai buvo stipri dvasinė patirtis, toks visaapimantis įspūdis, kad iki šiol juntu šio žmogaus, perskrodusio erdves ir laiką, laiminančią ranką ir atsivėrusią širdį, kuri sustiprino mano dvasią ir pamaitino sielą. Ne šiaip, Kretingoje, šio šventojo globojamame mieste apsigyvenau ir, sulaukusi savojo stebuklo, žinau, kad jis nutiko ne be šio nuostabaus vienuolio pagalbos ir prisilietimo.
Lenkiuosi žemai Šventajam Antanui ir su meile bei tikėjimu dalinuosi eilutėmis iš maldos, pranciškonų vienuolynuose giedamos Šv. Antano dienos išvakarėse:
„Jei prašai stebuklų –
mirtis, nuodėmė, nelaimė,
demonai, raupsai išnyksta,
ligoniai pagyja ir keliasi.
Rimsta jūra, trūksta pančiai,
sveikatą ir daiktus
paprašę atgauna
jauni ir seni.
Pavojai pranyksta,
vargai pasitraukia –
daug kas tai patyrė –
sako paduviečiai…“
Su Švento Antano diena
Kretingoje ir visame pasaulyje,
