Kaip sakoma – danguje, kaip ir ant žemės, kažkada – kaip ir dabar.. Ir ar penkeri metai praėjo, ar aštuoniasdešimt penkeri – žmogus vis dar toks pats – lengvai pažeidžiamas ir sunkiai prisiimantis asmeninę atsakomybę. Kaži ar begyvena dar koks palangiškis, katras pamena tą įžymų Palangos miesto gaisrą, kai iš klebonijos nevalyto kamino pabirusios žarijos supleškino ne vieną namą? Klebonėlis tuomet į Kretingą išvykęs buvo, gaspadines palikęs paršelių bei kalakutų čirškinti, virti, kepti, mat garbaus svečio, paties Telšių vyskupo laukė. O kaminas, pasirodo nevalytas – kuo daugiau sukaitusios tarnaitės į krosnį krovė, tuo aitriau žarijos žybčiojo ir iš kamino veržėsi. Taip žarija po žarijos užsiliepsnojo stogas, nuo jo kitas, trečias, ketvirtas ir nespėjus mirktelėti – žiū – liepsnoja pusė Palangos. Nors anuomet nebuvo nei feisbuko, nei instagramo ar mobiliųjų, apie gaisrą klebonėlis sužinojo dar nepasiekęs Kretingos, tad apsuko arklius ir atgal į Palangą parlėkęs ėmėsi ieškoti kaltų. Oi gavo pylos nuo jo visi bedieviai, bolševikai, kaminkrėtys ir pats didžiausias laisvamanių vadas – burmistras Šliūpas. Kliuvo ir visai administracijai, ir eiliniams prašalaičiams. O kad nuo savęs nusimesti Palangos supleškintojo vardą – klebonėlis pats laikėsi ir visiems namiškiams laikytis prisakė – gonkų padegimo versijos. Kaip sakoma – ir nuo greiko toliau, ir sąžinė ramesnė. Ir kad „Lietuvos žinių“ korespondentas aplink sukinėjęsis bei informaciją gaudęs, visokių sąmokslo teorijų laikraštyje prirašė, klebonėliui irgi į naudą išėjo – mat klebonijos pastatai drausti buvo, sudegusios lūšnos atstatytos naujoviškai, o visi kiti miestelėnai suskubo kaminus valytis. Sako tais metais kaminkrėčių algos gerokai šoktelėjo ir jie klebonui neblogą „atkatą“ susimokėti turėjo. Bet kadangi čekiukų ar įrašų apie tai nėra – informacijos nei patvirtinti, nei paneigti negalime. Vienintelis tikras dalykas šioje istorijoje – tai Kipro Petrausko visiems trims profiliams skirtas muilas, pagamintas iš švelniausių riebalų ir pasižymintis aukšta kosmetikos kokybe. Sako po šio straipsnio tas muilas ant bangos buvo – juo rankas, veidus ir kitas sunkiai pasiekiamas vietas plovėsi net tik gaisrą gesinę ar kleboną į šuns dienas dėję, bet ir pats Telšių vyskupas, keptais paršeliais, kalakutais bei pyragais vaišintas.
Parengė Jurga VALERY
Nuotr. paimtos iš epaveldas.lt Martyno Mažvydo biblioteka
