Skrabalai – tai senovėje naudoti mediniai varpeliai. Skrabalus vėliau savo poreikiams pasitelkė ir muzikantai, paįvairindami muziką spalvingais tembrais. Tokią netipišką perkusiją ypač mėgo Žemaitijos kapelų dalyviai. Raguviškiuose (Kretingos r.) gyvenantis ir kuriantis Regimantas Šilinskas sako, kad su šiuo liaudišku instrumentu suvedė likimas, nors širdyje visada buvo rokeris, svajojo groti bosine gitara. Regimantas žinomas visoje Lietuvoje muzikantas, ne tik kaip skrabalų virtuozas, bet ir populiarios muzikos atlikėjas.
Raguviškiuose gyvenantis žinomas muzikantas prisipažino, kad yra aukštaitis, nuo vidurio Lietuvos. Mamos pusės senelis kilęs nuo Jonavos, močiutė – nuo Ramygalos. Iš tėčio pusės – visi panevėžiečiai. Tiesa, dėdė – kretingiškis, jis kviesdavo pažvejoti Minijoje į Raguviškius. „Šį namą Raguviškiuose pirkome, remontavome, tvarkėmės. Tai buvo prieš 19 metų. Prieš tai 15 metų su šeima gyvenome Klaipėdoje. Žmona – taip pat aukštaitė – iš Radviliškio.
-Kokie likimo vėjai jus atpūtė į Pajūrį?
-Panevėžyje baigiau vaikų muzikos mokyklą. Tuo metu Panevėžyje kūrėsi dainų ir šokių ansamblis „Pynimėlis“. Į šį kolektyvą rinkosi jauni talentai. Tuo metu grojau birbyne. Tačiau kartu su draugais pradėjau groti ir roko muziką. Juk tikri vaikinai turi groti gitaromis, o ne kažkokiomis birbynėmis. Po kelerių metų iš „Pynimėlio“ išėjau, po to vėl grįžau ir pusantrų metų atpyliau kontrabosinėmis kanklėmis. Tai specifinis ir sunkus instrumentas, kurio vėliau taip ir neteko paimti į rankas.
Buvau apsisprendęs studijuoti muziką. Dar LTSR laikais Klaipėdoje veikė Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetas. Ten stoti rekomendavo mano mokytoja. Norėjau studijuoti bosinę gitarą, džiazą. Tačiau džiazo nebuvau ragavęs. Man rūpėjo roko muzika, klausiausi Deep Purple, AC/DC, Iron Maden, Rainbow ir panašias grupes.
Iš pradžių svajojau taip: stosiu į liaudies muziką, paskui persivesiu į džiazą. Birbynės turėjo būti kaip tramplinas šokti toliau. Aš tikrai nesiejau savo ateities su liaudies muzika, juo labiau su skrabalais. Su šiuo instrumentu susipažinau 1985 metais Dainų šventėje, kuri vyko Vilniuje, Kalnų parke. Jis man pasirodė įdomus, tačiau iki galo nebaigtas daryti instrumentas. Toks buvo mano pirmas įspūdis. „Pynimėlyje“ su skrabalais grojo mano draugas Žydrūnas, o aš – birbyne bei kontrabosinėmis kanklėmis.
Taigi, kai stojau į Klaipėdą, mane priėmė kaip birbynininką, o vėliau žadėjo pervesti į skrabalus, ko aš visai nenorėjau. Iš pradžių šis instrumentas man visiškai nepatiko, buvau nusitekęs jog tai – laikina stotelė. Buvau šiek tiek avantiūristinio būdo jaunuolis ir galvojau, jog skrabalais groti nebus sudėtinga. Tačiau jie visgi reikalauja tam tikro ir fizinio pasiruošimo, reikia lavinti riešus. Pradėjęs studijuoti skrabalus supratau, kad šis instrumentas ne iki galo sukurtas. Jis nebuvo pakankamai išvystytas kad galima būtų su juo kažką rimčiau groti. Jau tada, studijuodamas, norėjau kažką jame pakeisti.
Vėliau į tas džiazo studijas taip ir neperėjau. Nuo antro kurso pradėjau dainuoti įvairiuose choruose, nes vyrų kolektyvuose labai trūko, o mums prisidurti prie stipendijos irgi norėjosi. Vėliau kūrėsi vyrų choras „Aukuras“, kuriam vadovavo šviesios atminties maestro Robertas Varnas, teko prisijungti ir prie šio kolektyvo. Vėliau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje grojau bosine gitara džiazo orkestre. Ten įgavau įgūdžių, pradėjo mokėti atlyginimą.
Veiklos tikrai netrūko: dainavau choruose, grojau ansamblyje kol mane pastebėjo kažkada garsus ansamblis „Žvelsa“, kurio vadovais buvo uostamiestyje žinomi muzikantai Petras Mateika ir Antanas Molskus. Iš pradžių tai buvo didelis saviveiklinis folk stiliaus muzikos kolektyvas. Po to jis susimažino ir tapo profesionaliu ansambliu. Vienas iš vadovų Antanas Molskus buvo ko gero geriausias tuo metu Lietuvoje birbynininkas. Įdomu tai, kad šis kolektyvas išleido vieną pirmųjų Lietuvoje kompaktinių plokštelių. Ji buvo įrašyta Vilniaus plokštelių studijoje, o pagaminta Prancūzijoje. Įrašant šią plokštelę, teko dalyvauti ir man su skrabalais. Antroji „Žvelsos“ kompaktinė plokštelė išleista buvo Vokietijoje, apie 90-ųjų vidurį, įrašant ją taip pat grojau su skrabalais.
Petras Mateika norėjo, kad perimčiau vadovauti kitą uostamiesčio kolektyvui, – folkloriniam ansambliui „Senoliai“. Jam sakiau, kad savo ateitį įsivaizduoju ne liaudiškoje, bet roko muzikoje ir vietoj savęs pasiūliau draugą. Pats toliau likau groti su „Žvelsa“. Šis kolektyvas mane išbandė gastrolėse Hamburge. Todėl manau, kad 1994 metais buvo mano, kaip profesionalaus skrabalininko karjeros pradžia. Gastroliavome po Vokietijos miestus, sekėsi gerai, o kur prasideda sėkmė, ten gimsta ir intrigos. „Žvelsa“ apie 1997-ųjų pradžią išsiskirstė. Vėliau „Žvelsos“ ir kitos grupės „Uostamiesčio muzikantai“ likučiai susijungė į naują kolektyvą, ansamblį „Vakaras“. Šis kolektyvas išleido kelias kompaktines plokšteles. Tuo pat metu grojau ir kitame kolektyve Beach Blues Band (B.B.B.), su kuriuo kaip solistas koncertavo ir maestro Stasys Povilaitis. Šioje grupėje grojau bosine gitara, nes maniau, jog tai turėjo būti mano ateitis, o skrabalai ir liaudiška muzika – tik tarpinė stotelė. Šis kolektyvas taip pat gyvavo iki maždaug 2000-ųjų. Rašydavau aranžuotes, grojau bosine gitara. Mes buvome gera komanda, grojome gerai, bet gali būti, jog pasirodėme ne toje vietoje ir ne tinkamu laiku. Jei būtume groję Vilniuje, galėjome labiau būti žinomi, o Klaipėdoje greičiausiai neradome nišos.
-Jūs norėjote groti roką, bet skrabalai pasivijo? Kaip tai atsitiko? Kodėl visgi nusprendėte likti prie tautinės muzikos?
-Atėjo laikai kai baigė savo gyvavimą „Žvelsa“, „Vakaras“, „Beach Blues Band“. Ir tada žmona sako: tėvai, imkis rimčiau skrabalų. Ji sakė, kad stebėdavo vokiečius, jiems skrabalai esą patiko. Europoje tai buvo iki tol nematytas instrumentas. Be to, atsiras jaunesnis, o aš liksiu nežinomu. Žmona, kaip moteris, buvo įžvalgi. Nuo to momento rimčiau pradėjau domėtis skrabalais. Nuo 2003 metų pradėjau savo solinę karjerą. Mane pradėjo į savo koncertus kviestis šviesios atminties Vytautas Kernagis, laida „Duokim garo“, kiti TV projektai. Pamačiau, kad galima dirbti kitaip, ne vien tik uždarbiauti pajūrio restoranuose.
2004 metais su šeima persikraustėme iš Klaipėdos į Kretingos rajoną, Raguviškius. Daug laiko pareikalavo įsikūrimo darbai, statybų reikalai. „Duokim garo“ laida vienu metu labai kvietė dalyvauti, taip pat teko važiuoti į tarptautines parodas, tokias kaip Expo 2005 m. Japonijoje, 2008 – Saragosoje, 2013 m. – Korėjoje, 2015 – Milane, 2018 m. – Kazachstane. Kokius 4 kartus teko dalyvauti „Žaliojoje savaitėje“ Berlyne. Į parodas, koncertuoti Lietuvos paviljonuose mane kviesdavo kompanija „Ekspobalta“. Nuo to laiko, kai atsikraustėme gyventi į Raguviškius, visi koncertai, į kuriuos vykdavau, būdavo Vilniuje arba užsienio gastrolėse. 2013 metais Lietuva perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai, tą proga skridau koncertuoti į Europos Parlamentą.
-Jūs ne tik grojate skrabalais, bet esate ir dainų autorius bei atlikėjas. Papasakokite apie šią savo kūrybinės veiklos pusę?
-Vienu metu galvojau, kaip skrabalus parodyti televizijos žiūrovams. Nusifilmavau keletą vaizdo klipų pageidavimų koncertams. Prodiuseriai sakė, jog „skrabalai ilgai neis“. Tada sukūriau kelias dainas. Viena tokių – „Mano žemė Lietuva“, kurią dainavo šviesios atminties Statys Povilaitis. Dabar atradau geriausią koncertų Lietuvoje formatą: pusę valandos groju skrabalais, o likusį laiką atlieku populiarias savo kūrybos dainas. Žmonėms taip labiausiai patinka. Esu išleidęs kelias solines kompaktines plokšteles. Paskutinė – 2012 metų dvigubas albumas.
Nuo 2010 Pakruojyje vykdavo skrabalininkų šventė „Medinis žirgelis“. Buvo bandyta šį projektą išvystyti iki konkurso, bet nepavyko, atvykdavo vis tie patys dalyviai. Po kurio laiko Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centras perėmė šią iniciatyvą, konkursą pavadinę „Pamario žirgeliai“. Šiame projekte taip pat tenka dalyvauti. Taip par dalyvauju Tautinės muzikos orkestro „Trimitačio“ veikloje. Tai didelis orkestras, kuriame dalyvauja ir mano amžiaus atlikėjai, ir daug gabaus jaunimo iš visos Lietuvos.
-Jūs dar dirbate meno vadovu su saviveiklos kolektyvais. Kaip pavyksta suderinti šias pareigas su visuomenine bei koncertine veikla?
-Dirbu Veiviržėnų (Klaipėdos r.) kultūros centre meno vadovu, turime saviveiklinę grupę. Stengiuosi nepamiršti bosinės gitaros. Prieš tai teko dirbti Kretingalės kultūros centro vadovu. Man kažkaip nepatiko tos pareigos. Be to buvo labai prastos darbo sąlygos. Po to perėjau dirbti į Veiviržėnus, kur darbuojuosi iki šiol. Čia vadovauju dviems ansambliams. Turime mišrų vokalinį ansamblį ir estradinį ansamblį, kuriame groja įvairaus amžiaus žmonės. Vyrai kažkaip laikomės, o trūksta moterų. Viskas keičiasi. Pasikviesti naujų narių darosi sunku. Mūsų kartai dar reikės kultūros centrų, bet ar norės jų jaunimas, sunku pasakyti.
Mūsų valstybėje kultūros reikalai nėra geri. Tie, kas neinvestuoja į kultūrą, į švietimą – pasmerkti žlugti. Yra Vilnius ir yra visa kita Lietuva. Nežinau, kodėl taip yra, bet tai absurdas. Juk į tą patį Vilnių suvažiuoja mokytis ir dirbti žmonės iš visos Lietuvos. Todėl sakyti, kad „aš vilnietis“ ir viskas, tai tas pat jei sakyčiau, jog aš – raguviškietis, nors atvykau čia iš Panevėžio. Aš nesu žemaitis, bet man šitas kraštas patinka, bet aš dirbu visoje Lietuvoje, visame pasaulyje. Visai nesenai grįžau iš Kanados, o spalio pradžioje skrendu į Argentiną.
-Dabar pakalbėkime apie pačius skrabalus. Kaip atsirado šis instrumentas. Ar tai tikrai lietuviškas instrumentas?
-Taip, tai tikrai lietuviškas muzikos instrumentas. Anksčiau, senais laikais Lietuvos kaimuose buvo paplitę mediniai varpeliai gyvuliams ant kaklo rišti. Kiekviename šalies regione juos vadindavo skirtingais pavadinimais: skrabalai, skrabalainės, tarškalai, zvanukai, kleketai ir t.t. Iš esmės tai yra mediniai varpeliai. Piemenys pagal jų skleidžiamą garsą žinodavo, kur yra karvė, ožka ar avis. Skrabalams pagaminti naudojamas kietmedis: klevas, uosis bukas. Kiekvienas medis turi savo tembrą.
Kažkur 19 amžiuje mediniai varpeliai Lietuvos kaimuose pradėjo nykti, nes juos pakeitė metaliniai? Tačiau dėka Jono Švedo, kuris siekė išsaugoti senąsias tradicijas, galvijams skirti mediniai varpeliai tapo didelio muzikos instrumento dalimi.
Jonas Švedas, dar besimokydamas Klaipėdos konservatorijoje pamatė senoviškų liaudies instrumentų kolekciją. Jam kilo idėja tuos instrumentus susisteminti. Styginius – prie styginių, pučiamuosius – prie pučiamųjų, mušamuosius prie mušamųjų ir iš jų sukurti liaudies instrumentų orkestrą. Toks ansamblis buvo įkurtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, vėliau sovietmečiu buvo vėl atkurtas. Stasys Šimkus tokia idėja abejojo, esą kodėl reikia valgyti iš medinių šaukštų, jei yra metaliniai. Tačiau J. Švedas laikėsi savo – reikia išlaikyti autentiškus garsus. J. Švedas liaudiškus instrumentus tobulino. Apie 1947 metus, ansamblio „Lietuva“ orkestre pirmieji skrabalai jau buvo. Jais grojo Vladas Krupickas. Iš pradžių tai buvo 8, diatoniškai išrikiuotų garsų skrabalai. Muzikantas viena ranka mušdavo būgną, o kitą grodavo skrabalais. Tai būdavo ritminis, epizodinis instrumentas, mediniu kaukšėjimu papuošdavo orkestro skambesį. Tiek meistrai, tiek muzikantai vėliau šį instrumentą tobulino, pradėjo plėsti kaladėlių kiekį ir, apie 1960-uosius atsirado 27 garsų skrabalai. Vėliau, kadangi man trūko tų garsų, apie 2000-uosius atsirado mano paties patobulintas 36 garsų variantas, kuriuo groju ir dabar.
Skrabalai reikalauja priežiūros, kartais tam neužtenka laiko, jų skambesys priklauso ir nuo oro temperatūros ir nuo drėgmės. Kartais reikia būti daugiau staliumi nei muzikantu. Juos nešioti – taip pat nėra lengvas darbas. Skrydžiams į užsienį turiu pasiruošęs dvi dėžes. Šiuo metu keičiasi skrydžių taisyklės ir nebegalima viso instrumento supakuoti tik į vieną dėžę. Vežėjai reikalauja mažiausiai dviejų.
-Ar yra jaunų žmonių, kurie norėtų išmokti groti skrabalais? Ar auga pamaina?
-Neužsiimu pedagoginiu darbu, bet žinau, kad tikrai yra daug gabių jaunuolių. Bet ar jie, baigę mokslus gros skrabalais, tik laikas parodys. Man džiugu, kad mano veikla yra impulsas jaunimui susidomėti šiuo įdomiu instrumentu.
Dabartiniai skrabalai – dar ne tas instrumentas, apie kurį viskas pasakyta. Yra minčių išplėsti garsų diapazoną iki 44 kaladėlių. Tačiau yra tam nepatogumų. Iš 36 garsų aš negaliu visų vežtis į užsienį, tris didžiausius palieku namuose, kad tilptų visi kiti, kad nekiltų problemų lėktuvuose dėl svorio. Teko ne kartą skristi kartu su Prezidento Valdo Adamkaus komanda. Kai skrendi su Prezidentu, jokių problemų dėl bagažo nekyla, vadinasi avialinijos vežti gali, bet susigalvojo dabar keistų taisyklių
-Dėkojame už pokalbį ir gerų Jums darbų!
Kalbino Gintaras Mikšiūnas
