„ Seniausias vaikų darželis Lietuvoje buvo atidarytas 1848 metais. Jis veikė vokiečių valdomoje Klaipėdoje. Iki šiol istorinėje literatūroje buvo teigiama, kad pirmąjį lietuvišką vaikų darželį 1905 metais Marijampolėje įsteigė Šv. Kazimiero draugija.Tačiau neseniai švietimo istorijos tyrinėtojams pavyko aptikti žinutę, kad pirmasis vaikų darželis lietuvių vaikams buvo įkurtas 1898 metais Kretingoje, grafo Aleksandro Tiškevičiaus dvare. Vaikų darželis veikė dvaro ligoninės pastate, kuris tebestovi prie buvusio dvaro parko antrojo tvenkinio.
Ligoninėje dvaro gydytojas nemokamai gydė kumečius ir jų šeimų narius. Tame pačiame pastate senoji grafienė Sofija Tiškevičienė įkūrė prieglaudą vienišiems seneliams, našlaičiams ir pamestinukams. Išlaikant prieglaudą grafienei daug padėdavo jos duktė Marija Tiškevičiūtė, gyvenusi Palangoje. Prieglaudoje lauko darbų sezonu prieglobstį rasdavo ir ikimokyklinio amžiaus kumečių vaikai. Vaikus prieglaudoje – darželyje prižiūrėjo dvaro samdoma auklė, kuri mokydavo juos namų ruošos darbų, skaityti ir rašyti. Manoma, kad ši ikimokyklinė vaikų auklėjimo įstaiga veikė iki 1915 m., taigi iki kaizerinės okupacijos. Tarpukariu šiame pastate buvo įrengta kalkių degykla, o pokario metais čia apgyvendinti žmonės“ – minint pirmojo lietuviško vaikų darželio šimtmetį rašoma 1998 metų spalio 10 dienos „Švyturio“ laikraštyje. Anuomečio straipsnio autorius – Julius Kanarskas, kurį šiandien kalbiname ta pačia tema – apie Marijos Tiškevičiūtės įkurtą pirmąjį vaikų darželį, šiemet švenčiantį jau 125 – ąsias metines:
-Tai kad nieko naujo nepasakysiu – tame pastate anuomet veikė ligoninė, buvo įkurta prieglauda vienišiems senoliams, taip pat vaikams, netekusiems tėvų bei pamestinukams. Kadangi dvare buvo daug ūkio darbų – grafaitė Marija Tiškevičiūtė, palengvindama dirbančių darbuotojų naštą – darbymečio sezono metu priėmė jų vaikus šalia tų, kurie jau augo prieglaudoje, – sako Julius ir paakina mus šiek tiek pasidomėti pačios Marijos Tiškevičiūtės veikla bei asmenybe.
Daugelis populiarių rašytinių šaltinių mini, kad Marija Tiškevičiūtė (1871 – 1943)
buvo gana uždaro būdo, išsilavinusi, mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, anglų kalbas, suprato lietuviškai, buvo didelė grožinės literatūros gerbėja, domėjosi istorija, bendradarbiavo katalikiškame leidinyje „Tėvynės sargas“, kuriame būdavo spausdinami jos parengti informaciniai tekstai apie Kretingą. 1897 m., šiame leidinyje Laumės Lelivaitės slapyvardžiu ji paskelbė savo sukurtą istorinę apysaką „Viskantas“ (į lietuvių kalbą ją išvertė Kretingos bernardinų vienuolyno kunigas K. Kazlauskas).
Plačiai žinoma Marijos draugystė su poetu kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu (1862–1932). Maironis labai mėgo Palangą, dažną vasarą joje lankydavosi. Čia jis susipažino su grafaite, bendravo su ja, vėliau ir susirašinėjo. Yra išlikęs ir Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas vienas Marijos rašytas laiškas Maironiui. Poetas Marijai yra dedikavęs savo 1904 m. sukurtą, vienintelę lenkų kalba parašytą poemą „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“). Joje minima Celina yra Marijos Tiškevičiūtės prototipas. Celinos slapyvardžiu Marija pasirašė ir minėtą Maironiui skirtą laišką…
Akivaizdu, kad didžiausią įtaką formuojantis Marijos asmenybei darė ir didžiausias pavyzdys jai gyvenime buvo mama – Sofija Tiškevičienė. Ši giliai religinga, dorybinga moteris, augino ne tik savo, bet ir tris nesantuokinius savo vyro vaikus, užsiėmė labdaringa veikla. Ji padėdavo vargingai gyvenantiems žmonėms, prie Kretingos dvaro ligoninės buvo įkūrusi našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą, ją išlaikė. Skatinamos mamos, jau paaugusios dukros padėdavo slaugyti minėtoje ligoninėje gydomus ligonius, prižiūrėti prieglaudos gyventojus, skirdavo lėšų skurdžiai gyvenantiems miestiečiams, mokydavo jų vaikus skaityti bei rašyti.
Marija domėjosi senove, mėgo žirgų sportą, daug keliavo po užsienį. Yra gyvenusi Anglijoje, Airijoje, Italijoje, Prancūzijoje.
Apart įkurto vaikų darželio, ji Kretingoje išlaikė mokytoją, kuri gerų manierų, siuvimo, mezgimo, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų mokė dvaro tarnautojų ir gabesnes valstiečių bei miestelėnų dukras. Gabiausias mergaites siųsdavo tęsti mokslų į Vilnių.
1941 m. birželio 14 d. anksti ryte (apie 3 val. nakties) sovietų valdžia Mariją suėmė ir po tardymo, Darbėnų geležinkelio stotyje įsodinę ją į vagoną per Naująją Vilnią išvežė į Rešiotų koncentracijos stovyklą, veikusią Krasnojarsko krašto, Nižnij Ingašo rajone. Čia ji atsidūrė tų pačių metų liepos mėnesio pradžioje. Mariją įkalino Kraslago lagerių sistemos Belniakų lageryje.
Marija Tiškevičiūtė, tremtyje, o vėliau ir kalėjime atsidūrė būdama jau apie 70 metų amžiaus ir gana silpnos sveikatos, tad alinančios gyvenimo sąlygos ją labai išsekino ir ji, užsikrėtusi dizenterija, 1943 m. vasario 15 d. mirė. Palaidojimo vieta nėra žinoma.
Pagal spaudą
