„Visi svajoja apie Graikiją, o aš supratau, kad Lietuvoje geriau“, – sako net 14 metų Graikijoje praleidusi Inga Kupšytė. Iš pradžių savo ramumu tautietę žavėjusi Nakso sala vėliau dėl tos pačios priežasties pradėjo ją erzinti. Galiausiai sugrįžti į gimtinę Inga nusprendė gimus dukrelei. Lietuvė atvirauja – už jos mokslą ten reikėjo pakloti nežemiškus pinigus, o kartą į artimiausią ligoninę ją teko gabenti net sraigtasparniu.
Graikijoje atrado meilę konditerijai
Kaip LRT TELEVIZIJAI pasakoja Inga, Graikija ji susižavėjo dar studijų metais, kai ten nuvyko pagal „Erasmus“ programą. Leisdama laiką Salonikuose, ji panoro šalyje pabūti ilgiau, per visą vasaros sezoną. Kitu savo tikslu Inga išsirinko Nakso salą.
„Ji mažiausiai žinoma, didžiausia iš Kikladų salyno. Santoriną, Mikoną visi žino, o Naksas – tylesnis, čia turizmas atsirado vėliau. (…) Kai atvažiavau, tai buvo daugiau šeimos sala“, – sako lietuvė, įsidarbinusi padavėja viename Nakso paplūdimio bare.
Laidos „(Ne)emigrantai“ herojė tikina, kad 14 metų Graikijoje prabėgo ramiai. Saloje ji jautėsi kaip lietuviškame kaime, kur nėra per daug veiksmo. Moters gyvenimas buvo ramus – per 5 minutes ji nuvykdavo iki darbo, per tiek pat laiko – iki pajūrio.
„Nori pakeisti aplinką – važiuoji į kokį kaimą pasivaikščioti, pavalgyti. Kiekviename kaime yra labai gerų tavernų, kur vietiniai susirenka. Tokia aura būna, labai smagu, ypač žiemą, kai lieka tik vietiniai. (…) Būna židinys, skanus maistas“, – teigia tautietė.
Nakse ilgai ieškojusi savęs, išbandžiusi ne vieną specialybę, galiausiai Inga nusprendė tapti profesionalia konditere. Graikijoje lietuvė baigė prestižinę šio amato mokyklą.
„Graikijoje pradėjau gaminti ir pamačiau, kad man sekasi. Pateikiau dokumentus ir įstojau į mokyklą. Pirmi metai buvo tikrai labai sunkūs, nes mano graikų kalba buvo dar silpna. (…) Bet man ten labai patiko, pamačiau, kad tikrai noriu tai daryti“, – prisimena pašnekovė.
Nors Nakso saloje daug darbo vietų nėra, Inga niekada nesėdėjo be veiklos. Tapusi konditere, ji gaudavo įvairių pasiūlymų – dirbdavo tiek viešbučiuose, tiek kavinėse.
„Labiausiai man patiko paskutinis darbas. Buvau pagrindinė konditerė didelėje salos konditerinėje. Ten kiekvieną dieną laukdavo nauji iššūkiai: tai vestuvių tortai, tai desertai kavinėms. (…) Buvo labai įdomu“, – sako laidos herojė.
Gyvenimo kokybė saloje netenkino
Nors Nakse Inga jautėsi kaip pati tikriausia vietinė, galų gale šios salos mažumas ir ramumas moterį ėmė erzinti.
„Sunku kur nors greitai išvykti. Jeigu nori į Atėnus, reikia visą dieną praleisti kelte. Žiemą dažniausiai būna mažai žmonių. Tai net erzina, nėra kur išeiti. Būna lietinga, šalta“, – pasakoja tautietė.
Kad reikia išvykti iš salos, lietuvė nusprendė ne dėl savęs ar ten užaugusio vyro, o dėl jųdviejų dukros. Pašnekovės akimis, saloje nebuvo mergaitei reikalingos infrastruktūros ir paslaugų.
„Supratome, kad, norint suteikti dukrai patį geriausią gyvenimą, vien jūros ir gražios salos neužtenka. Mums buvo svarbi sveikatos sistema, o ji saloje – labai prasta. Yra tik priimamasis, ligoninės nėra. Mums teko vienerių metų dukrą į Atėnus skraidinti kariniu sraigtasparniu.
(…) Mokyklos lygis, galima sakyti, prastas. (…) Korepetitoriai susijungę į mokyklėles, ir jeigu vaikas į jas neina, galima sakyti, jis mokyklos nebaigs. Mokami nežmoniški pinigai tiems papildomiems dalykams, nes mokykloje to negalima išmokti.
Tuomet visą dieną vaikas būna mokykloje arba tame užsiėmime ir nebeturi laiko atsikvėpti. Be šokių, daugiau popamokinės veiklos nėra“, – sako laidos „(Ne)emigrantai“ herojė.
Kretingoje atidarė desertinę
Apsigyventi Lietuvoje norėjo ne tik Inga, bet ir jos vyras graikas. Jam mūsų šalis pasirodė jauki, labai graži bei saugi. Nors galėjo įsikurti bet kurioje Lietuvos vietoje, didžiuosius miestus moteriai nugalėjo gimtoji Kretinga, kurioje jos šeima ir giminės gyvena iki šiol.
„Kito varianto nebuvo. Rinkomės, kad būtume arčiau šeimos. (…) Turėjome verslo idėją, matėme, kad čia tokio dalyko reikia. Grįžę stebėjome rinką, kas vyksta Kretingoje. Matėme, kad miestas gražėja, tobulėja“, – teigia tautietė.
Grįžę gyventi į Kretingą, lietuvės ir graiko pora miesto centre atidarė unikalią desertinę, kurioje kepinius ruošia patys. „Tai šeimos verslas, viską darome nuoširdžiai, su didžiule meile“, – sako konditerė.
„Dirbame keturiese: mano mama, sesė, mano vyras ir aš. Kadangi visų patirtys skirtingos, kiekvienas turime savo sritį. Susijungiame, kad būtų stipru visur – tiek prie baro, tiek virtuvėje, tiek su lietuviškais desertais, tiek su graikiškais. Žinojome, ką darome“, – šypsosi Inga.
