Liepos mėnesio pabaigoje „Švyturio“ laikraštis suraitė daug sakančios pirmojo puslapio publikacijos pavadinimą – „Bus pašarų – bus ir pieno, mėsos“. Kaipgi ta proga neprisiminti kiek anksčiau – ar ne 1980 metais, – visai Sovietų sąjungai nuleistą garsųjį Leonido Iljičiaus lozungą „Ekonomika turi būti ekonomiška“. Net apmaudu, kad už tokį pasaulinės ekonomikos dėsnio atradimą jam nedavė Nobelio premijos…
Panašūs pavadinimai ir lozungai galėjo liudyti tik viena: socializmas vis labiau artėjo prie savo neišvengiamos pabaigos. O „Švyturio“ publikacijoje buvo rašoma apie Alkos kolūkį, kuriame dedamos visos pastangos žiemą aprūpinti galvijus pašarais. Straipsnyje teigiama, kad „vienam sutartiniam galvijui jau paruošė po 8 cnt pašarinių vienetų“. Alkos kolūkio pirmininkas Steponas Žilys džiaugėsi, kad ne iš žemės ūkio naudmenų šieno jau pagaminta virš 50 tonų, o planuoja turėti net 100 tonų. Triūsdami Alkos kolūkiečiai „padėjo tvirtą pamatą 1985-1986 metų gyvulių žiemojimui, planų ir socialistinių įsipareigojimų įvykdymui“. Kiekvienai karvei teks po 2 tonas šieno.
Kita tame puslapyje esanti žinia, akivaizdžiai suderinta su informacija apie Alkos kolūkį, tai Sovietų sąjungos komunistų ir ministrų tarybos nutarimas, kuriame nurodoma pagal 1986 metų rezultatus žemės ūkio, agropramoninio sektoriaus gamybos rezultatus pristatyti apdovanojimams SSRS ordinais ir medaliais. Reikia skatinti gamybos pirmūnus, specialistus, ūkių ir įmonių vadovus, mokslininkus, „kurie dideliu indėliu prisidėjo prie javų auginimo intensyvių technologijų parengimo ir įdiegimo“.
Pastebėta, kad Alkos kolūkio gyvenimas ir problemos buvo populiari rajono laikraščio tema. Dar viena žinutė apie tai, kad po ankstesnės laikraščio publikacijos kolūkio pirmininkas S. Žilys atsakė, kaip padės kolūkiečiams kovoti su bulvių maru. „Augalų apsaugos agronomas Vaclovas Vitkus įpareigotas padėti kolūkiečiams sodybiniuose sklypuose nupurkšti bulvių pasėlius prieš bulvių marą. Chemikalų ūkis turi pakankamai. Mechanizuotai sodintos bulvės bus nupurkštos traktoriniu purkštuvu, o sodintos arkliniu inventoriumi – nugariniu purkštuvu. Šiuo klausimus kolūkiečiai turi kreiptis į ūkio augalų apsaugos agronomą“.
Laikraštyje nebuvo pamirštas šaunus vairuotojas Jonas Butkus, dirbęs Kretingos agrocheminiame susivienijime. Darbštus ir pareigingas vairuotojas buvo paskirtas brigadininku, vadovauja šešiems vairuotojams. Jo brigada savivartėmis mašinomis veža durpes ir trąšas. „Praėjusiais metais agrocheminis susivienijimas ūkiams išvežė 11 tūkstančių tonų durpių. Tai nemažas ir Jono Butkaus vadovaujamos brigados nuopelnas. Pats J. Butkus darbo užduotis įvykdo 110-120 procentų, taupiai naudoja degalus ir tepalus, gerai prižiūri automašiną, griežtai laikosi eismo saugumo taisyklių. J. Butkus yra ir aktyvus visuomenininkas, liaudies draugovės narys. Brigadininko pavyzdžiu seka ir brigados vyrai“, – rašoma informacijoje.
Liepos pabaigos „Švyturio“ laikraščiuose dėmesį patraukė žinutė iš Kretingos sviesto gamyklos, kurią parašė tos įmonės partinės organizacijos sekretorius V. Raudaitis. Atsakingas buvo žmogus ir jo informacija nėra pagrindo netikėti ar abejoti. O ji liudija, kad sviesto gamykla sėkmingai vykdo planus, virš plano pagaminta produkcijos už 194 tūkst. rublių, o fizine išraiška – virš plano 148 tonos sviesto. Tačiau svarbiausia detalė slepiasi kiek giliau. V. Raudaitis rašė, kad sėkmingą sviestinės darbą lėmė „didesni superkamo pieno kiekiai iš visuomeninio sektoriaus ir iš gyventojų. Pieno supirkimą iš gyventojų gerai organizuoja Baublių supirkimo punkto vedėja Danutė Lukauskienė, Jokūbavo – Zina Berenienė, Plokščių – Barbora Mockuvienė ir kiti“. Taigi, net partorgas pripažino, koks svarbus buvo asmeninis kolūkiečių ūkis, kaip jis padėdavo vykdyti ir viršyti planus ir pienininkams, ir mėsininkams. Publikacijose apie sovietinių laikų „Švyturį“ jau anksčiau buvome rašę, kad net socialistinė statistika negalėjo paslėpti, jog pieno ar mėsos perdirbėjai iš asmeninio ūkio gaudavo apie 40-45 proc. žaliavų. Tai liudijo, kad stambūs kolūkiai, jų didžiulės fermos, jų gyvuliai buvo prasčiau prižiūrimi, maitinami, jų produktyvumas buvo menkesnis, nei mažuose asmeniniuose ūkeliuose.
Kolektyviškumas, socialistinė kolektyvizacija galėjo pagimdyti tik skurdo ekonomiką. Ir įvairius „socialistinio lenktyniavimo absurdus“. Vienas jų – tai „lenktyniavimas“ kariniame laivyne. Liepos pabaigoje laikraštis įdėjo žinutę, kad Baltijos laivyne, pasitinkant būsimą SSKP suvažiavimą, sėkmingai lenktyniauja raketinio kreiserio „Rūstusis“ įgula. Iškalbinga detalė: „Kreiseryje kruopščiai studijuojamas jūreivių – didžiojo Tėvynės karo veteranų palikimas“.
Šiek tiek apie tuometinės technikos naujoves. Apie naujus lengvuosius automobilius neužsimenama, tačiau žemės ūkio padargų srityje vis atsirasdavo kas nors nauja. Liepos pabaigoje laikraštyje skelbiamos ELTA žinutės, kad Mogiliove (Baltarusija) pradėtas gaminti patobulintas prikabinamas organinių trąšų kratytuvas PRT-10-1. Jis lengvesnis už savo pirmtaką, bet krovinio ima net tona daugiau, o per valandą gali iškratyti 25 tonas trąšų.
Kita žinutė iš Baltarusijos – apie sukurtą plūgą durpynui, kurį traukia du traktoriai. Arimo gylis – iki pusantro metro. Suarus ir nusausinus durpyną, nauji derlingi plotai gali būti naudojama žemės ūkiui.
Socialistinio skurdo nykumą rajone puikiai iliustravo publikacija „Šokiai tuščiose salėse“, pasirodžiusi liepos pabaigoje. Straipsnio autorė pradžioje prisiminė, kaip vyresnio amžiaus žmonės kalbėdavo apie darbą ir pramogas: sunkiai dirbo, bet kai vykdavo gegužinės, keli kaimai į vieną vietą sueidavo, muzika, dainos, šokiai iki paryčių skambėdavo O kas dabar, 1985 metais?
Dalyvaudama savotiškame reide, kartu su draugovininkais ir komjaunuoliais operatyvininkais, autorė apvažiavo Darbėnų zonos kultūros namus. Vaizdas visur panašus. Laukžemėje, nors šokių vakaras buvo paskelbtas, kultūros namuose tebuvo viena direktorė. Pirmieji jaunuoliai pasirodė tik po vakaro dešimtos, bet visi buvo paėmę „ant drąsos“. Pamatė pašalinius – visi pradingo. Grūšlaukėje – tas pats. Akivaizdžiai neblaivūs jaunuoliai, o kai kada, liudininkai yra sakę, kiti būna tiek „prisisiurbę“, kad vietoje šokių užmiega ant suolų. Nei Grūšlaukėje, nei Kumpikuose nebūna budinčių draugovininkų, vienas(a) direktorius(ė) tvarkos sužiūrėti negali. Tik vieną teigiamą pavyzdį tada rado straipsnio autorė – tai Kurmaičiuose. Ten ir gyvas estradinis ansamblis groja, ir muzika gera, patraukli, todėl jaunimo ir netrūksta. Net iš Kretingos iki Kurmaičių traukia pėsčiomis.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
