Gintaras MIKŠIŪNAS
Daugeliui eilinių Lietuvos piliečių referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, iki kurio liko tik kelios savaitės, yra lyg tamsus miškas. Ar reikia jo, ar ne, daugiau galime sužinoti iš pakelės varnų, nei iš valdžios teisininkų. Nemaža dalis piliečių apskritai nieko nežino apie šį unikalų reiškinį, kuris Lietuvoje itin retas. O tie, kurie bent kažką apie tai girdėjo, suka galvas, o kur čia yra užprogramuota apgavystė. Balsuoti? O gal ignoruoti?
Vis viena neaišku, ko nori valdžia? Jei Vilniaus ponams neįdomu, mums – irgi – visa tai vienodai šviečia. Todėl ir norisi apie tai nekvaršinti sau galvos? Visgi radau šiam klausimui šiek tiek laiko ir dėmesio, pasiskaičiau populiariuose portaluose šviežiai rašytus straipsnius, bet, deja, daugiau aiškumo – neatsirado. Todėl, greičiausiai, nebalsuosiu.
Kokie galimi referendumo baigties apokaliptiniai scenarijai? Kas atsitiktų, jei tauta pareikštų valią pakeisti 12-ąjį Konstitucijos straipsnį. Alio, teisininkai, gaunantys dideles algas, gal pagaliau padėsite žmogui susigaudyti!
Visais atvejais apokalipsė neįvys. Kaip gyvenome, taip ir gyvensime, duonos ir pieno parduotuvėse užteks, alga – nepadidės. Kadangi kalbama apie pilietybę, kai čia kaip ir aišku, reikia skaityti veikiančius įstatymus. O juose parašyta: Lietuvos Respublikos piliečiais tampama gimstant, arba kai tampi lietuvio sutuoktiniu ir tai ne iš karto, kelias – sudėtingas. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Dabartinis Pilietybės įstatymas reglamentuoja šią tvarką. Būtent apie tai ir kalba 12 Konstitucijos straipsnis.
Šią tvarką ir norima keisti gegužės 12 d. vyksiančiame referendume. Tada neva visiems palengvėtų. Tiesa kliūtys tam yra didelės – turėtų sudalyvauti daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių. Tik tada jis bus laikomas įvykusiu. Vienok tai yra utopija, nes referendumo lapelius į urnas turėtų nuleisti vienas milijonas ir du šimtai tūkstančių rinkėjų. Paskutinį kartą tiek žmonių į referendumą buvo susirinkę 1992 metais, priimant Konstituciją. Dabar tiek tikrai nesusirinks. Tai kam tie pinigai į balą?
Referendumas neįvyks dėl šios paprastos priežasties. Rajonų gyventojams tai nėra aktualu, nes klausimas „valgyt neprašo“. Didmiesčių gyventojams tai kelia papildomų klausimų, į kuriuos nėra atsakyta. Vienas tokių klausimų: ar pilietybę galės išsaugoti, tuo pat metu būdamas kitos, Lietuvai nedraugiškos šalies piliečiu? Kalbama apie Baltarusijos ir Rusijos piliečius, „gasterbaiterius“ bei rytietiško gymio taksistus, „priusų“ vairuotojus. Taip gautume esą „katę maiše“, augintume „penktąją koloną“ ir duotume darbo ateities katroms su jais dorotis.
Nauja Konstitucijos nuostata skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“
Čia minimas „Konstitucinis įstatymas“, dėl kurio nieko neaišku ir tai pilietybės išsaugojimo dar niekam negarantuos: nei tremtiniams, nei doriems emigrantams, nei mišrioms šeimoms multikultūrinėje Europoje, nei „penktosios kolonos“ atstovams. Teisininkai sako, kad Konstitucinis įstatymas nėra lygus Konstitucijai ar Konstitucijos pakeitimui. Tai visiškai atskiras Seimo parengtas dokumentas, dėl kurio bus balsuojama tik tada, kai referendumas įvyks. Jo turinio nežinome. Jeigu referendumas neįvyks, nereikės ir „Konstitucinio įstatymo“. Čia ir yra ta „katė maiše“. Pikti liežuviai plaka, kad šį referendumą inicijavo Briuselio „leftistai“ (kairiosios jėgos), nes jie Europos Sąjungos ateitį mato, kaip federaciją, kurioje keisti pilietybę būtų labai lengva ir paprasta.
Teisininkai primena, kad konstituciniai įstatymai priimami, jei už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Deja, žinant dabartinio Seimo sudėtį bei priešrinkiminius polinkius kibti į atlapus dėl smulkmenų, tokios vienybės tikėtis bus taip pat sudėtinga, kaip liepos mėnesį laukti sniego.
Tačiau, referendumo dėl pilietybės išsaugojimo iniciatorių teigimu, įstatymas turėtų būti priimtas, nes visos politinės partijos yra susitarusios ir neturi jokių pastabų naujam įstatymui. Tai įrodo ir faktas, kad už pačio referendumo rengimą balsavo 111 Seimo narių, prieš balsavusių nebuvo. Tačiau laikas pasikeitė, nuotaikos – taip pat, o rinkimai ant nosies. Paprastiems žmonės į tai – nusišvilpt. Valdžios komunikacija su jais – nevyksta.
Matant šviesiąją šio reiškinio pusę, jei referendumas įvyktų, tai padėtų praplėsti piliečių skaičių, gal iki 3 milijonų. Ir nebūtinai tai turėtų būti grynakraujai lietuviai. Tačiau likus 2 savaitėms iki balsavimo nesimato jokių ženklų, kad valdžiai, o juo labiau piliečiams šis klausimas apskritai rūpėtų.
Reiktų sutikti su politologu Tomu Janeliūnu, kuris socialiniame tinkle rašo, jog referendumas eilinį kartą sužlugs. Bet, anot jo, būtų gerai bent jau pasimokyti iš tų pačių klaidų ir pagaliau padaryti taip, kad toks referendumas įvyktų. Tarkime, dar po 5 metų.
Pasak politologo, gal reiktų pripažinti, kad tai visiškai nėra prioritetas ir mes tik apsimetinėjame, kad šis klausimas svarbus. Ir toliau prarasime savo piliečius, kurie emigravę iš Lietuvos, bet žymiai geriau moka lietuvių kalbą, žino jos istoriją, kultūrą ir emociškai labiau prisirišę prie kitų lietuvių, nei bet koks kitas į Lietuvą atvykęs užsienietis, kuris norės įgyti Lietuvos pilietybę
