Laikas bėga greitai ir negailestingai. 2024 m. Lietuvos Seimo rinkimų pirmasis turas, kurio metu išrenkama pusė Seimo – jau istorija. Tačiau ar Lietuva ir jos rinkėjai pasimokė iš istorijos? Ar naujos daugumos kūrėjai išsprendė galvosūkį, kur padėti „Nemuno aušrą“ (NA), ar eiti obuoliauti su Tėvynės sąjunga?
Panašu, kad ne. „Švyturio“ prognozės, kad bus išrinkti tie patys arba tokie patys – išsipildė su kaupu. Gali susidaryti švytuoklės iliuzija, jog valstybės gyventojai vėl atsisuko į kairę. Ar tikrai taip? Skaičiai ir statistika rodo, kad šiųmetinių rinkimų dėlionė labai panaši į 2020 metų. Bet per kiekvienus rinkimus atsiranda ir koks nors naujas X fenomenas.
Jeigu per 2020 m. Seimo rinkimus tokiu nežinomuoju arkliuku buvo Laisvės partija, tai šiais metais – Remigijus Žemaitaitis ir „Nemuno aušra“. Kairiojo flango partijos jį kaltina tuo, kad pavogė balsus, todėl, pavyzdžiui, valstiečiai vos per plauką peržengė koalicijoms privalomą 7 proc. barjerą.
„Nemuno aušra“ galimai akumuliavo protesto elektoratą, kuris mielai balsuotų už „Taikos“ koaliciją, ar tuos pačius valstiečius tačiau dėl stipresnių reitingų pasirinko perspektyvesnį favoritą, kuris gyvybinės energijos akivaizdžiai turi daugiau už visus kitus „protesto kairiuosius“ kartu paėmus kurie pagaliau sugebėtų deramai išspardyti sėdmenis dabar esantiems valdantiesiems.
Dabartiniai valdantieji, ypač Tėvynės Sąjungos apaštalai Remigijų apkaltino antisemitizmu, prokremliškumu bei kitomis mirtinomis nuodėmėmis, kurių nuolatinis viešas linksniavimas „Nemuno aušrai“ tik pridėjo naujų papildomų balų. Kairieji mano, jog Remigijus tai – TS/LKD projektas, dešinieji – jog galimai Prezidento patarėjo arba Kremliaus kūrinys, o gal – VSD ar CŽV?
Tiesa gali būti daug paprastesnė negu populiarios dešiniosios ar kairiosios sąmokslo teorijos. Remigijus – talentingas ir darbštus politikas, kuriam patinka šis darbas ir jis tuo mėgaujasi, todėl ir sekasi. Jis aktyvus ir populiarus „antrosios“ Lietuvos veikėjas, kuris mato oponentų silpnybes, klaidas ir išradingai jomis naudojasi. Remigijus ne ką prasčiau už Tėvynės sąjungos analitikus skaičiuoja žingsnius į priekį, kartais net geba talentingai pergudrauti ir draugus, ir oponentus, o neretai ir patį save, todėl jo žvaigždžių valanda tik prasideda. Jis panašus į žaidėją, kuris daug metų žaidė antrojoje sudėtyje, tačiau atėjo metas, kai išbėgo ir sumėtė visus įmanomus tritaškius.
Tačiau politikos senbuviams tai sukėlė papildomų rūpesčių bei streso. Bet kokie bandymai „Nemuno aušros“ lyderį stabdyti, atsisukdavo prieš juos pačius. Jie nežinojo, nežino ir ilgai dar nežinos apie ką yra Žemaitaitis ir kur jį dėti. Ir tai yra strateginis privalumas. Jie ir toliau apsimeta nežiną, nors tiesa – po kojomis. Nenoras obuoliauti su „Nemuno aušra“ – TS/LKD primestas žaidimas, ant kurio kabliuko pakibo beveik visi chrestomatiniai bei naujai iškepti kairieji. Tėvynės sąjunga Žemaitaičio baubą kūrė su tikslu telkti savąjį elektoratą. Juk tie, kas ne pirmą dieną politikoje puikiai supranta, jog Remigijaus buitinis antisemitizmas buvo tik rizikingas „valdovės gambitas“, kurį šachmatų didmeistrė Čmilytė Nielsen bei ne ką prastesnis grosmeiteris Landsbergis vyresnysis turėjo perskaityti. Pastarieji greičiausiai žinutę perskaitė, bet ėmėsi tradicinių atsako priemonių, t.y. nepriėmė gambito ir tai nesuveikė.
Remigijus metų pradžioje partijos statybas pradėjo nuo nulio. Dar vasario mėnesį teko aktyviai su juo susirašinėti, tad matėsi, jog rajonuose, ypač šiaurės ir vakarų Žemaitijoje jis visiškai neturėjo žmonių. Tačiau politikas sugeba įkalbėti ir įkvėpti, nes atrodo toks pat kaip mes visi – paprastas ir žmogiškas. Per pusę metų Žemaitaitis sugebėjo akumuliuoti Rolando Pakso bei Tvarkos ir Teisingumo buvusį elektoratą, kartu suviliodamas ženklią dalį 2021-2022 m. „maršistų“ bei atsipeikėjusius Tėvynės sąjungos, liberalų bei valstiečių balsuotojus, nes pastarieji per paskutinius 8 metus buvo valdžioje, tačiau lūkesčių nepateisino.
Reiktų priminti, jog R. Pakso liberaldemokratai atsirado po 2000-ųjų iš Tėvynės sąjungos nuobyrų. Kartais „Nemuno aušrą“ žmonės šmaikščiai vadina „alytnamių partija“. Alytnamiais vadinami buvusių kolūkinių gyvenviečių gyvenamieji statiniai. Labai nepatogūs, bet geriau negu nieko, svarbu, kad su patogumais ir nuosavu daržu prie durų. Į alytnamius sovietiniais laikais buvo prievarta perkelti vienkiemių gyventojai. Tai greičiausiai ir yra ta „antroji“ Lietuva, kurią didmiesčių arogantiškasis elitas tradiciškai linkęs ignoruoti, nors jų vaikai ir anūkai gyvena sostinėje ir balsuoja už TS/LKD. Anksčiau jiems buvo klijuojamos „runkelių“, „budulių“ etiketės, o dabar – „vatnikų“, „maršistų“. Nors šis elektoratas, anot sociologų, yra pakankamai margas ir apima ne tik rajonų miestelių gyventojus, bet pačius įvairiausius socialinius sluoksnius.
Po antrojo turo „Nemuno aušra“ Seime gali turėti daugiau kaip 20 mandatų. Tokia yra dalies Lietuvos rinkėjų valia. Bet ar elitas skaitosi su rinkėjų valia? Čia yra Lietuva ir daug kas yra kitaip nei solidžios demokratijos valstybėse. Atmetus bet kokius išankstinius vertinimus, akivaizdu, jog NA Seime bus gausi jėga, su kuria teks skaitytis ir hipotetinei kairiųjų valdančiai daugumai ir opozicijai. Todėl priimant sprendimus šie mandatai turės aukštą kainą.
Įsibėgėjus viešoms diskusijoms, kokie galėtų būti būsimos daugumos kontūrai, jaučiasi, jog norisi to, ar nesinori, bet su Remigijaus žmonėmis teks skaitytis, o buitinis antisemitizmas jau dabar nueina į antrą planą. Antai Prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sako, jog po pirmojo turo Žemaitaičio retorika pradėjo keistis. Tai reiškia, jog ir pats valstybės vadovas supranta, kad NA apeiti nei iš kairės, nei iš dešinės nepavyks, nes alternatyvus variantas dar prastesnis – į valdančiųjų šeimą priimti TS/LKD bendruomenę, kurios draugystės beveik visi kairieji šiuo metu kratosi, kaip pernykščių blusų. Todėl socialdemokratai su skvernelininkais bei Prezidentas atrodo labai pažeidžiami. Skubėjimas tartis su būsimais partneriais, nesulaukus antrojo turo, kaip tik ir rodo tą pažeidžiamą trapumą.
Tuo tarpu Remigijaus komanda neturi jokių pralaimėjimo variantų, todėl veiduose – jokio streso, ramybė. Todėl ir teks greičiausiai nusipirkti kukurūzų spragėsių bei stebėti, kaip kairieji, vardan politkorektiškumo derasi dėl spalvotosios koalicijos su savo mirtinais priešais – TS/LKD. Pastarieji – taip pat turėtų jausti nemenką stresą, nes lipa ant to paties grėblio: buvo 2K, dabar bus 2G? Ir kaip į tai sureaguos rinkėjai?
Remigijaus komandai tinka ir vaivorykštės scenarijus, nes žino, jog bus brangi opozicija, taip pat jie su džiaugsmu sutiktų ir kvietimus jungtis per tam tikras formules prie būsimų valdančiųjų. Pagal tokį scenarijų – jų balsai taip pat bus labai brangūs. Todėl „Nemuno aušra“ yra sudėtingesnė politinės-programinės įrangos versija nei kadaise buvo Valinsko, Laisvės arba Drąsos kelio partijos.
