Stiprus kaip ąžuolas, kantrus kaip žemė, kurioje įleistos šaknys. Tokie žodžiai pritinka Gintarų piliakalnio senoliui, šiemet pelniusiam visos Lietuvos pripažinimą. Kartenos seniūnijoje augantis Vyšnių kalno ąžuolas 2026 metų Lietuvos medžio rinkimuose užėmė antrąją vietą – už jį balsavo 2 tūkst. 503 žmonės. Garbingas laimėjimas primena ir pareigą: šimtamečiu medžiu reikia rūpintis taip, kad jo paunksmėje galėtų sustoti ir mūsų vaikaičiai.
Iki pirmosios vietos – tik 356 balsai
Ąžuolas per dieną neužauga. Nei jo kamieno storis, nei plačiai ištiestos šakos, nei žmonių prisirišimas prie savo krašto medžio neatsiranda vienu mostu. Tam reikia laiko – kartais ilgesnio už kelių žmonių kartų gyvenimą.
Šį rudenį Gintarų piliakalnio ąžuolas sulaukė gražaus to ryšio patvirtinimo. Lietuvos medžio rinkimų finale, kuriame varžėsi dvylika iš 29 pasiūlytų medžių atrinktų dalyvių, Kretingos krašto atstovas pelnė antrąją vietą.
Pirmąją vietą užėmė Utenos rajone augantis Klykių ąžuolas, surinkęs 2 tūkst. 859 balsus. Nuo jo Gintarų senolį skyrė tik 356 balsai. Trečioji vieta atiteko Šakių rajono Staugaitynės ąžuolams, už kuriuos balsuota 2 tūkst. 128 kartus.
Spalio 21 dieną Lietuvos Respublikos Seime surengtoje apdovanojimų ceremonijoje Gintarų ąžuolo laimėjimą paskelbė Valstybinės saugomų teritorijų direkcijos direktorė Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė. Padėka įteikta Kretingos rajono merui Antanui Kalniui. Renginyje skambėjo ir mūsų krašto balsai – dainavo Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andulē“.
Antroji vieta – gražus laimėjimas visam Kartenos kraštui ir žmonėms, palaikiusiems savo senolį. Kiekvienas balsas reiškė, kad kažkas stabtelėjo, perskaitė, įsižiūrėjo ir pasirinko būtent šį medį. Gal pažįstamą nuo vaikystės, gal tik nuotraukoje pirmąkart pamatytą.
Metus skaičiuoja savaip
Gintarų kaime, Pušyno gatvėje, augantis paprastasis ąžuolas siekia apie 26 metrus. Jo kamieno apimtis, matuojant 1,3 metro aukštyje, – maždaug keturi metrai. Vienam apglėbti tokį galiūną rankų neužtektų.
Plačiai išsišakojusi laja, stambios vingiuotos šakos ir giliai suskeldėjusi žievė suteikia medžiui savitą išvaizdą. Lietuvos arboristikos centro paskelbtame apraše pažymima, kad jis išlaikęs tankią lapiją ir gyvybingumą. Atviroje vietoje augantis ąžuolas matomas iš tolo – lyg senas šeimininkas, išėjęs pasižvalgyti po savo laukus.
Vis dėlto tikslaus senolio gimtadienio niekas nežino. Savivaldybės pranešimuose nurodomas maždaug 150 metų amžius, o konkurso dalyvio anketoje spėjama, kad ąžuolui galėtų būti apie 250 metų. Šie vertinimai skiriasi visu šimtmečiu, todėl tikslus medžio amžius lieka nepatvirtintas.
Ąžuolas savo metus saugo medienos rievėse. Žmogus juos skaičiuoja kalendoriais, o medis – pavasariais, sausrų vasaromis ir rudens vėtromis. Žvelgiant į jo šakas, norisi prisiminti paprastą tiesą: tvirtumas ateina pamažu. Kiek vėjų atlaikyta, kiek lietaus sugerta, kiek kartų iš naujo sužaliuota.
Vyšnių kalno paslaptys
Vyšnių kalno varde tarsi telpa pavasario baltumas ir seno sodo kvapas. Vietos padavimas byloja, kad čia buvusio Kartenos dvaro ponas labai mėgęs vyšnias ir užveisęs didžiulį jų sodą. Švedams dvarą sudeginus, vyšnios išlikusios. Kiekvieną pavasarį kalvą vėl apgaubdavę balti žiedai, todėl vieta ir praminta Vyšnių kalnu.
Dvaras pradingęs, o žydėjimas likęs žmonių pasakojimuose. Taip jau būna: pastatai subyra, šeimininkų vardai pasimiršta, tačiau iš lūpų į lūpas perduodama istorija dar ilgai gyvena.
Kitas padavimas gerokai niūresnis. Esą švedams užpuolus dvarą, pono duktė pasislėpusi lobių rūsyje ir likusi gyva palaidota po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti buvę galima tik kartą per tris šimtus metų.
Kartą mergina prisisapnavusi ligotam žmogui ir už išvadavimą pažadėjusi grąžinti sveikatą. Liepusi pasiruošti šermukšnio kryželių, o patekus į požemius – per juos bučiuoti visas prisiartinusias baidykles.
Žmogus pasveikęs ir ankstų Velykų rytą išsiruošęs vykdyti pažado. Požemiuose ant aukso skrynios sėdėjusi juoda mergina. Su kiekvienu įveiktu išbandymu ji vis balusi, tačiau paskutinę akimirką žmogus pabūgęs ugnimi alsuojančios rupūžės ir pabėgęs. Pono duktė taip ir likusi laukti dar tris šimtus metų.
Pasakojama ir apie 1812 metais ant kalno sušalusius iš Rusijos besitraukiančius Napoleono karius. Dėl šmėklų ir vaidenimosi žmonės esą vengdavę šią vietą lankyti sutemus.
Tai padavimai – vietos atminties ir žmonių vaizduotės palikimas, kurio nereikėtų painioti su dokumentais patvirtinta istorija. Tačiau juose išlikęs ankstesnių kartų santykis su šia vieta: pagarba, baimė, smalsumas ir noras paaiškinti tai, kas nežinoma.
Ąžuolui visų šių įvykių liudininko vaidmens priskirti negalime. Vis dėlto Vyšnių kalno sargo vardas jam pritinka: po jo laja šiandien susitinka senieji pasakojimai ir dabarties žmogus.
Kaip prie seno pažįstamo
Sakome „vyras kaip ąžuolas“, kai norime nusakyti tvirtumą. Tačiau seno medžio stiprybė matuojama ir tuo, kiek gyvenimo telpa aplink jį.
Gintarų ąžuolas svarbus vietos bendruomenei. Prie jo vyksta „Žolynų žemės“ festivalio susibūrimai, žolelių arbatos gėrimo ritualai, pokalbiai ir gamtos pažinimo veiklos. Iš tolo matoma laja tapusi šios vietos atpažinimo ženklu.
Prie tokio medžio nebūtina ateiti su didelėmis kalbomis. Kartais užtenka sustoti, pakelti akis ir patylėti. Ąžuolo paunksmėje net skubantis žmogus gali prisiminti, kad ne viskas pasaulyje turi įvykti tuojau pat. Vieni dalykai užauga tik kantriai puoselėjami.
Medžiai senoliai svarbūs ir tiems, kurių kasdien nepastebime. Jų kamienai, drevės ir šakos suteikia prieglobstį vabzdžiams, paukščiams, šikšnosparniams, kerpėms, samanoms bei grybams. Tai bendroji senų medžių vertė; kokios konkrečiai rūšys gyvena Gintarų ąžuole, turėtų parodyti atskiri tyrimai.
Todėl šimtamečio medžio vertės nei metrais, nei balsais iki galo neišmatuosi. Jis yra ir kraštovaizdžio dalis, ir daugybės gyvybės formų namai.
Saugoti reikia ir šaknis
Stiprus kaip ąžuolas – gražus posakis, tačiau net ir storiausias kamienas negarantuoja, kad medis nepajus žmogaus padarytos žalos. Didelė jo gyvenimo dalis slypi po žeme.
Lietuvos arboristikos centro skelbiamoje medžių senolių priežiūros informacijoje pabrėžiama, kad sutryptas gruntas kenkia šaknims ir kelia grėsmę medžio gyvybingumui. Todėl lankytojų judėjimą svarbu organizuoti taip, kad medžiu būtų galima gėrėtis nežalojant jo augavietės.
Gintarų ąžuolui garsėjant, šis rūpestis tampa ypač aktualus. Būtų prasminga specialistams įvertinti lankytojų srautus, susibūrimų vietas ir šaknyno apsaugos poreikius. Aiškus takas, tinkamai parinkta sustojimo vieta ar informacinis stendas galėtų padėti lankytojui suprasti, kodėl pagarba senoliui kartais reiškia ir didesnį atstumą nuo jo kamieno. Kokių konkrečiai priemonių reikia šiam medžiui, turėtų būti sprendžiama įvertinus jo augavietę.
Atsargumo reikia ir genint. Aplinkos ministerijos svetainėje skelbiamose Europos medžių priežiūros gairėse nurodoma, kad senoliams reikia šalinti kuo mažiau gyvų šakų, išsaugoti natūralią lają ir atsižvelgti į ekologinę vertę. Žmonių saugumas svarbus, tačiau konkrečių darbų poreikį turėtų nustatyti specialistai.
Sena šaka ar drevė savaime dar nėra priežastis griebtis pjūklo. Kaip žmogaus veido raukšlės, taip ir medžio amžiaus ženklai negali būti vertinami vien pagal tai, ar atrodo „tvarkingai“. Senoliui reikia išmanymo ir saiko – pernelyg uolus noras jį pagražinti gali pridaryti žalos.
Padėka atsiimta. O apsauga?
Rugsėjo 15 dieną „Švyturys“ jau rašė apie Gintarų ąžuolo apsaugos klausimą: publikacijoje nurodyta, kad medis neturėjo atskiro saugomo botaninio gamtos paveldo objekto statuso, nors augo saugomoje vietovėje. Šių aplinkybių svarbu nesutapatinti. Naujesnio sprendimo, kuriuo pačiam ąžuolui toks statusas būtų suteiktas, rengiant šį straipsnį rasti nepavyko.
Laimėjimas suteikia gerą progą prie šio klausimo sugrįžti: įvertinti individualios apsaugos poreikį, medžio būklę ir ilgalaikę priežiūrą. Balsais parodytą žmonių palankumą verta pratęsti darbais, kurių naudą ąžuolas pajustų ir tada, kai rinkimų šurmulys bus seniai nutilęs.
Meras Antanas Kalnius padėką už Gintarų ąžuolo laimėjimą atsiėmė. Tačiau lieka klausimas: ar pasirūpino, kad Vyšnių kalno sargas būtų tinkamai saugomas? Kokie konkretūs darbai atlikti ar numatyti jo šaknims, lajai ir augavietei apsaugoti? Atsakymas į šiuos klausimus būtų prasmingas garbingo laimėjimo tęsinys.
Vyšnių kalno sargas savo sidabrą jau pelnė. Dabar svarbu, kad žmonių dėmesys jam reikštų ir rūpestį, padedantį sulaukti dar daugelio pavasarių.
Juk ąžuolas per dieną neužauga. Ir vien gražiais žodžiais jo neapsaugosi.
