Ant Kartenos aeroklubo patalpų ir angaro durų – spynos. Kretingos rajono savivaldybė aviatorius iškraustė, tačiau aiškaus atsakymo, kaip toliau gyvuos aerodromas, nėra. Aviatoriai išsivežė vieną savo sklandytuvą, liko keli privatūs nedideli lėktuvai bei Savivaldybei priklausantys orlaiviai. Valdžios priekaištai dėl neveiklumo baigėsi užrakintomis durimis, o jos pačios pažadai padėti klubui, anot aviatorių, taip ir liko ore.
Pažadai ore, spynos – ant durų
Savivaldybė reikalavo daugiau veiklos, naudos visuomenei, sutvarkytos technikos ir prižiūrėtų pastatų. Kartenos aeroklubo vadovas Stanislovas Kungys primena kitą šios istorijos pusę: pasak jo, per penkerius metus klubas iš Savivaldybės gavo vos 100 eurų finansinės paramos. Žadėta padėti organizuoti visuomenei naudingą veiklą, finansuoti sklandytuvų remontą, tačiau pažadai darbais nevirto
Aerodromo ir pastatų išlaikymas, klubo vadovo tvirtinimu, Savivaldybei nekainavo – išlaidomis ir kasdieniais rūpesčiais dalijosi patys aviatoriai. Dabar jie atsidūrė už durų. Valdžios administracinis ryžtas pasirodė gerokai stipresnis už gebėjimą susitarti.
Neatlygintinis naudojimasis Savivaldybės turtu buvo reali pagalba klubui. Todėl vadovo minimų 100 eurų finansinės paramos nereikėtų tapatinti su visa suteikta nauda. Tačiau panauda neapmoka elektros, nesutaiso lėktuvo ir neparengia sklandytuvo skrydžiui. Užsiėmimams vaikams, stovykloms ir renginiams reikia žmonių, tinkamos technikos bei lėšų. Vien valdžios pageidavimais sklandytuvai į dangų nekyla.
Jeigu iš klubo reikalaujama atsiskaityti už kiekvieną neįvykdytą pažadą, tokia pati kartelė turi galioti ir Savivaldybei. Kitaip bendradarbiavimas virsta vienpusiu egzaminu: valdžia dalija užduotis, pati prie jų vykdymo beveik neprisideda, o paskui rašo nepatenkinamą pažymį.
Istorija prasidėjo gerokai anksčiau
Kartenos aviacijos istorija neprasidėjo Savivaldybei gavus nuosavybės dokumentus. Iš Lietuvos sporto centro perimtu turtu aviatoriai faktiškai naudojosi ir rūpinosi jau daugelį metų. Keitėsi turto valdytojai, tačiau aviacinę veiklą čia vykdė seniai įsikūrusi bendruomenė.
Redakcijos duomenimis, dar anksčiau bazės turtas priklausė SDAALR – Savanoriškajai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti, 1951–1991 metais veikusiai tarybinei sukarintai masinei visuomeninei organizacijai. Ši istorinė kilmė nesuteikia dabartiniam klubui nuosavybės teisių, tačiau primena, kad Savivaldybė perėmė jau gyvavusios aviacijos bazės turtą.
Todėl dabartinius aviatorius vaizduoti vien kaip laikinus valdžios malonės gavėjus būtų trumparegiška. Su šia vieta juos siejo ilgamečiai darbai, patirtis ir pastangos išlaikyti skrydžius. Nuosavybės dokumentuose galima pakeisti savininko pavadinimą, tačiau administraciniu mostu nubraukti žmonių indėlį – pernelyg lengvas būdas susikurti patogią istorijos pradžią.
Perėmė sportui plėtoti
Bazės turtas Savivaldybei nebuvo primestas. Dar 2019 metų lapkričio 28 dieną Taryba sprendimu Nr. T2-323 sutiko perimti valstybės turtą. Atsižvelgdama į šį sprendimą, Vyriausybė 2021 metų liepos 28 dieną priėmė nutarimą Nr. 620, kuriuo Lietuvos sporto centro valdytas turtas – keturi pastatai ir 18 orlaivių – perduotas Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn.
Perdavimo pagrindas buvo konkreti savarankiškoji savivaldybės funkcija. Nutarime nurodytas tuo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 29 punktas – kūno kultūros ir sporto plėtojimas, gyventojų poilsio organizavimas. Taigi kartu su turtu Savivaldybei teko atsakomybė jį naudoti šiai funkcijai įgyvendinti.
2021 metų rudenį bazės turtas penkeriems metams perduotas klubui naudotis panaudos pagrindais. Sutartis galiojo iki 2026 metų spalio 10 dienos.
Nutarimas nesuteikė konkrečiam klubui amžinos teisės naudotis baze. Tačiau Savivaldybės atsakomybė už sporto plėtojimą nesibaigė kartu su panaudos sutartimi. Valdžia negali pasitenkinti griežtos raktininkės vaidmeniu: tikrinti, priekaištauti ir užrakinti. Ji turi paaiškinti, kaip aviatorių iškraustymas, dar nesutarus dėl jų veiklos tęstinumo, padeda siekti tikslo, kuriam turtas buvo perduotas.
Ultimatumų konvejeris
Konfliktas viešai paaštrėjo 2025 metų pradžioje. Po sausį atliktos turto apžiūros Savivaldybė išsiuntė klubui raštą apie panaudos sutarties nutraukimą po trijų mėnesių. Vėliau pareikalauta iki kovo 13 dienos pateikti veiklos planą. Meras Antanas Kalnius norėjo daugiau veiklos jaunimui, senjorams, edukacijų ir stovyklų.
Tačiau tuo pat metu buvo viešai įvardyti ir aviatorių atlikti darbai: pakeistas pagrindinio angaro stogas, atnaujinta elektros instaliacija, įrengta signalizacija bei vaizdo stebėjimas. Pripažinta ir tai, kad klubo vidaus nesutarimai trukdė tvarkyti dokumentus bei organizuoti veiklą.
Problemų buvo. Tačiau piešti klubą kaip svetimo turto sąskaita gyvenančią ir nieko neveikiančią bendriją – patogus, bet vienpusis vaizdas. Atlikti darbai neišnyksta vien todėl, kad valdžiai prireikė sodresnių spalvų aviatorių neveiklumo paveikslui.
Pačių aviatorių vidaus nesutarimai galėjo būti viena svarbiausių priežasčių, sukėlusių ir užaštrinusių konfliktą su Savivaldybe. Susiskaldžiusiam klubui sunkiau vykdyti įsipareigojimus, susitarti dėl ateities ir ginti bendrus interesus. Už tai atsakomybės tenka ir patiems klubo nariams.
Tačiau jų nesutarimai nėra indulgencija valdžiai nevykdyti savų pažadų ar spręsti aerodromo ateitį neturint aiškaus plano. Ultimatumas gali užbaigti ginčą dėl patalpų, bet savaime nesukuria veikiančio aerodromo.
Tūkstantis eurų – finansinė kilpa
Šiemet Savivaldybė pasirinko mokamą pastatų nuomą. Rugpjūčio 10 dieną Taryba nutarė juos nuomoti konkurso būdu. Pradinė kaina – 1000 eurų per mėnesį.
S. Kungys viešai nurodė, kad visas metinis klubo biudžetas siekia apie 10–12 tūkst. eurų. Vadinasi, vien nuomai per metus būtų reikėję 12 tūkst. eurų – maždaug viso metinio biudžeto. Savivaldybės atstovai mokestį pristatė ir kaip paskatą aktyviau veikti.
Tokia „paskata“ klubui veikiau priminė finansinę kilpą. Atiduoti visą biudžetą už patalpas ir dar surasti lėšų technikai, draudimui, priežiūrai bei visuomeninei veiklai – užduotis, kurios valdžia, regis, nepasivargino palyginti su realiomis galimybėmis. Reikalauti daugiau veiklos, kartu užkraunant tokią naštą, lengva tik posėdžių salėje.
Rugsėjo 28 dieną paskelbtas keturių pastatų nuomos konkursas. Siūlyti pastatai, o ne visas aerodromas su teritorija ir skrydžiams reikalinga technika. Registracija turėjo prasidėti spalio 6-ąją, konkursas – spalio 12-ąją. Tačiau spalio 5 dieną Savivaldybė jį atšaukė.
Valdymo vairas vėl staigiai pasuktas. Aviatoriams aiškinta, kad už patalpas reikės mokėti, o galimam naujam naudotojui jau svarstyta panauda. Tokiam skirtumui pagrįsti reikia daugiau nei bendrų kalbų apie visuomeninę naudą.
Administracinis buldozeris
Spalio 5 dieną sušauktame pasitarime su Tarybos nariais svarstyta galimybė turtą panaudos pagrindais perduoti Lietuvos šaulių sąjungai. Administracijos direktorė Vilma Preibienė nurodė, kad aeroklubo sutarties pratęsti nenumatoma, o spalio 12 dieną planuojama atvykti su komisija ir antstoliu.
Šaulių atstovai esą kalbėjo apie mokymus, pratybas ir jaunimo stovyklas. Tačiau konkrečios investicijos, būsimos naudojimosi sąlygos ir aviatorių garantijos dar nebuvo nustatytos. Pasitarime pritarta ir siūlymui rengti sprendimą, leidžiantį sklandytojams laikinai tęsti veiklą.
Dabar ant durų kabančios spynos verčia klausti, ką toks tęstinumas turėjo reikšti praktiškai. Aviatoriai perėmimui netrukdė. Tačiau tai nėra patvirtinimas, kad jų ateitis užtikrinta ar kad pasirinktas sprendimas juos tenkina.
Valdžia pirmiausia pasirūpino iškraustymo procedūromis. Veiklos išsaugojimas liko pažadų lygmenyje. Tokia veiksmų seka primena administracinį buldozerį: kelią išvalyti suspėta, o kur jis turėtų vesti, dar aiškinamasi.
Juolab kad aviatorių ir šaulių bendradarbiavimas jau vyko. Viešai skelbta, jog klubo leidimu bazėje jaunieji šauliai mokėsi valdyti dronus. Kodėl šios patirties nepakako susitarimui, kuris būtų leidęs išvengti užrakintų durų?
Kieno norai, kieno našta?
Redakcijos duomenimis, Lietuvos šaulių sąjunga nesiveržia tapti aerodromo valdytoja. Turto perleidimas nėra toks primygtinis pačios organizacijos pageidavimas ar prašymas, kokį įspūdį sudaro mero pasisakymai. Redakcijos turima informacija rodo, kad iniciatyvą pirmiausia stumia pats A. Kalnius, siūlydamas šauliams perimti objektą.
Noras aerodrome rengti mokymus ar pratybas dar nereiškia pasiryžimo prisiimti visą ūkį, jo išlaidas ir atsakomybę. Todėl pagrįsta klausti: meras tenkina šaulių poreikį ar pats jiems bruka aerodromo valdymo naštą?
Kodėl A. Kalnius taip atkakliai siekia būtent šio sprendimo? Kodėl aviatoriams durys užvertos anksčiau, negu visuomenei pateiktas aiškus būsimo valdymo modelis? Tikroji tokio atkaklumo priežastis kol kas lieka neaiški. Tai savaime neįrodo užkulisinių interesų, tačiau spėliones išsklaidyti turėtų konkretūs valdžios atsakymai.
Sutartis skendi migloje
Kol kas nėra viešai pateikto aiškaus sutarties modelio, kuris parodytų, kaip aerodrome turėtų sugyventi šauliai ir aviatoriai. Kas valdytų patalpas? Kas spręstų, kada ir kokia veikla galima? Kas mokėtų už priežiūrą, remontą, draudimą? Ar aviatoriai turėtų užtikrintą teisę naudotis angaru, ar priklausytų nuo naujojo valdytojo geranoriškumo?
Nuo šių sąlygų tiesiogiai priklauso galimybė skraidyti. Bendri patikinimai, kad vietos užteks visiems, neatstoja sutarties. Aviatoriams reikia aiškių teisių, o ne vietos valdžios pažadų laukiamajame.
Ką Savivaldybė darys, jeigu šauliai atsisakys? Vėl skelbs konkursą? Pati išlaikys bazę? Ieškos kito naudotojo? O gal belsis į jau išvarytų aviatorių duris?
Tai esminė šios istorijos spraga: ryžto iškraustyti pakako, o aiškaus atsakymo, kas bus po to, visuomenei nepateikta. Spyna tapo konkretesnė už visą aerodromo ateities planą.
Spynos technikos nesuremontuos
Turto būklė, kuria Savivaldybė grindė dalį priekaištų, dabar tampa ir jos pačios išbandymu. Pasak aviatorių, Savivaldybei priklausantys sklandytuvai sukabinti angaro palubėje. Visus reikia tvarkyti ir atnaujinti jų eksploatacinius resursus. Preliminariu aviatorių vertinimu, kiekvienam sklandytuvui reikėtų apie 5 tūkst. eurų.
Dviejų lėktuvų eksploataciniai resursai taip pat artėja prie pabaigos. Anot aviatorių, jie buvo tausojami, į orą kildavo tik išskirtiniais atvejais. Dar vienas lėktuvas seniai stovi išardytas – jo remontui nėra lėšų.
Todėl mažesnis skrydžių skaičius savaime neįrodo nenoro veikti. Reikalaujant daugiau skraidyti reikėjo atsakyti, kuo skraidyti ir kas finansuos technikos parengimą. Pakeitus spynas, orlaivių resursai neatsinaujina.
Atsakomybę už turto būklę padėtų nustatyti palyginimas: ką Savivaldybė perėmė iš Lietuvos sporto centro, ką perdavė klubui ir ką dabar susigrąžino. Pasirašyto pirminio perdavimo–priėmimo akto su išsamiu techninės būklės aprašymu peržiūrėtuose viešai prieinamuose dokumentuose rasti nepavyko. Todėl visų gedimų ir nusidėvėjimo suversti vien aviatoriams nėra pagrindo.
Savivaldybė aviatorius išvijo. Tačiau kartu su jais neiškraustė remonto poreikio, išlaikymo išlaidų ir atsakomybės už aerodromo ateitį. Dabar valdžiai teks pačiai parodyti, kiek verti jos reikalavimai ir pažadai. Užrakinti angarą užteko spynos. Išsaugoti gyvą aerodromą reikės gerokai daugiau.
