Kretingos rajono savivaldybės administracija su meru Antanu Kalniumi priešakyje laikosi griežtos pozicijos dėl statybos leidimų: statytojams, neprisijungiantiems prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų, kelias į namo statybą užkertamas. Žmonėms siūloma savo lėšomis įrengti kvartalinius tinklus, kloti ilgas trasas, tartis su kaimynais. Tačiau mero aiškinimuose apie statytojų atsakomybę lieka esminė spraga – kur šioje istorijoje pačios Savivaldybės pareigos? Kas kontroliavo kvartalo vystytojo įsipareigojimus ir kodėl jų neįvykdymo padarinius turi pajusti sklypą nusipirkęs žmogus?
Reikalavimas pasirūpinti vandentiekiu ir nuotekomis savaime nėra neteisėtas. Namas negali atsirasti be tinkamai išspręsto aprūpinimo vandeniu ir nuotekų tvarkymo. Tačiau tarp šios suprantamos taisyklės ir reikalavimo vienam gyventojui finansuoti bendrus kvartalo tinklus yra nemažas teisinis atstumas. Jo neįveiksi vien kategorišku valdžios paaiškinimu, kad už viską atsakingas statytojas.
Būtent šiame atstume ir pasimeta aiškumas, kurio gyventojams labiausiai reikia.
Spalio mėnesio Savivaldybės tarybos posėdyje meras Antanas Kalnius pademonstravo ypatingą susirūpinimą rajono gyventojų sveikata, teigdamas, jog „gyventojai turi vartoti tik kokybišką geriamąjį vandenį“. Su tokiu siekiu sunku ginčytis. Tačiau gražiai skambantis rūpestis dar neatsako, kas turi pasirūpinti, kad kokybiškas vanduo gyventojus iš tiesų pasiektų, ir kas atsakingas, jeigu suplanuoti tinklai taip ir nebuvo įrengti.
Rūpestis sveikata neturėtų tapti patogia uždanga klausimams apie Savivaldybės pareigas. Jeigu kokybiškas vanduo toks svarbus, meras turėtų ne mažiau įtaigiai paaiškinti, kaip kontroliuoti vystytojų įsipareigojimai, kokių veiksmų imtasi jiems nevykdant sutarčių ir kokiu pagrindu tinklų įrengimo išlaidos tenka konkrečiam sklypo pirkėjui. Gyventojų sveikata – rimtas argumentas. Tačiau ji nėra universalus atsakymas, leidžiantis nutylėti valdžios atsakomybę.
Pokalbis ar atsakomybės nusimetimas?
Lapkričio 3 dieną socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtas kvietimas į pokalbį su meru ir Administracijos atstovais dėl statybos leidimų neišdavimo.
Pats kvietimas kalbėtis yra reikalingas. Tačiau pokalbio vertę parodys tai, ar meras pasirengęs atsakyti ir į klausimus apie Savivaldybės darbą. Gyventojams svarbu išgirsti ne tik savo pareigų sąrašą, bet ir sužinoti, kas nutiko vystytojų įsipareigojimams, kaip jie buvo kontroliuojami ir kodėl neįrengta infrastruktūra dabar tampa kliūtimi jų namams.
Jeigu susitikime bus tik kartojama, kad statytojai patys kalti ir patys turi viską įsirengti, toks pokalbis gali virsti dar vienu mero bei Administracijos mėginimu nusimesti atsakomybę. Viešas susitikimas neturėtų tapti pamokslu, kuriame valdžia iš anksto teisi, o gyventojams paliekama tik klausyti.
Žmonės, ketinantys pasistatyti savo namus, nėra nieko nesuprantančių avių banda, kurią pakanka suvaryti į vieną vietą ir nukreipti valdžiai patogia kryptimi. Jie turi teisę klausti, nesutikti ir reikalauti dokumentais pagrįstų atsakymų. Kritiški klausimai nėra neišmanymo požymis. Kartais jie tiesiog atskleidžia tai, ką valdžios paaiškinimai patogiai nutyli.
Gyventojai klausia, kur valdžia buvo anksčiau
Po Kretingos rajono savivaldybės įrašu „Facebook“ užvirusi diskusija parodė, kad gyventojams bendrų paaiškinimų apie kvartalinius tinklus nebepakanka. Žmonės klausia ir apie galimybę įsirengti individualius valymo įrenginius, ir apie reikalavimų nuoseklumą, ir apie išlaidas, kurios gula ant jų pečių.
„O kam reikalaujat tu kvartaliniu nuoteku sistemu jei puikiai gali kikvienas sklypas savo nuosava valimo irengini isiruošti?“ – klausė vienas komentatorius. Citatose paliekama originali komentarų rašyba.
Į jo klausimą atsakiusi Savivaldybės administracijos direktorė Vilma Preibienė išdėstė institucijos argumentą: jeigu kvartalinė infrastruktūra buvo numatyta formuojant gyvenamųjų namų teritoriją, šiuos sprendinius būtina įgyvendinti.
„Teritorijose, kuriose keičiant žemės paskirtį ir rengiant detaliuosius planus buvo numatyta kvartalinė vandentiekio ir nuotekų infrastruktūra, šie sprendiniai turi būti įgyvendinti. Būtent su tokiomis sąlygomis buvo sudaryta galimybė keisti žemės paskirtį ir formuoti gyvenamųjų namų sklypus. Priešingu atveju tokia teritorijos plėtra nebūtų buvusi galima“, – komentare nurodė direktorė.
Ji pridūrė ir svarbią išlygą: „Tačiau kiekviena situacija yra skirtinga, todėl reikia vertinti konkrečią teritoriją, jai galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir juose numatytus sprendinius.“
Tai reikšmingas pripažinimas: visų gyventojų negalima matuoti vienu matu. Tačiau atsakyme lieka neaptarta kita klausimo pusė. Kas buvo įsipareigojęs šiuos sprendinius įgyvendinti? Iki kada? Ir kaip Savivaldybė kontroliavo jų vykdymą?
Paaiškinimas, kad tinklai turi būti įrengti, dar nėra atsakymas, kas konkrečiai turi juos įrengti ir apmokėti.
„Atpirkimo ožį reikia atrasti“
Kitas diskusijos dalyvis klausimą nukreipė tiesiai į ankstesnius Savivaldybės veiksmus: „O tai kodėl jūs leidote iš pradžių prisistatyti?o paskui lyg atsibudote po 16 metu“.
Kitame komentare jis savo vertinimą išsakė dar griežčiau: „Savivaldybės klaidos yra perkeliamos ant žmonių pečių,nes atpirkimo ožy reikia gi atrasti“.
Tai komentatoriaus nuomonė ir jo pateikiama situacijos versija. Vien šie žodžiai neįrodo nei šešiolika metų trukusio neveikimo, nei konkrečių neteisėtai išduotų leidimų. Tačiau jie iškelia patikrinamą klausimą: ar toje pačioje teritorijoje reikalavimai skirtingais laikotarpiais buvo taikomi vienodai? Jeigu keitėsi teisės aktai, planai ar administracinė praktika, Savivaldybė turėtų įvardyti, kas ir kada pasikeitė.
Gyventojui nepakanka išgirsti, kad šiandien negalima. Jis pagrįstai gali klausti, kodėl anksčiau buvo galima ir kuo jo situacija skiriasi nuo kaimyno.
Diskusijoje taip pat atkreiptas dėmesys, kad žemės savininkas ne visada yra statytojas, ir suabejota jam užkraunamos atsakomybės apimtimi. Iškeltas ir tolesnės įrenginių priežiūros klausimas. Vadinasi, ginčas neapsiriboja vien vamzdžio paklojimu – žmonėms rūpi, kas valdys infrastruktūrą ir kas už ją atsakys vėliau.
Du šimtai metrų – savo lėšomis
Konkrečią patirtį aprašė dar vienas komentatorius. „Mes atvedem savo lesom komunikacijas 200m“, – teigė jis.
Jo pasakojimu, buvo suprojektuota dvylika sklypų, šeši parduoti, tačiau atsiradus pirkėjams likusiems sklypams Savivaldybė nebepasirašė dokumentų. Komentatorius teigia sulaukęs reikalavimo keisti planą, didinti sklypus ir kelią, todėl iš likusių šešių sklypų esą liktų keturi.
„Už projektus pinigus pasiėme dabar viską perdaryti ir vėl mokėt“, – piktinosi jis.
Šiam pasakojimui įvertinti būtini planavimo dokumentai ir rašytinis Savivaldybės sprendimas. Iš komentaro neaišku, kokių dokumentų nepasirašyta, kam mokėta už projektus ir kuo grindžiami nurodyti pakeitimai. Todėl jo negalima pateikti kaip jau įrodyto neteisėto atsisakymo išduoti statybos leidimą. Tačiau tai konkretus atvejis, kuriam reikia konkretaus atsakymo.
Jeigu žmogus jau investavo į komunikacijas, Savivaldybės paaiškinimas turėtų prasidėti nuo jo dokumentų ir atliktų darbų įvertinimo. Bendras pamokymas apie būtinybę įrengti infrastruktūrą tokioje situacijoje prasilenktų su paties gyventojo keliamu klausimu.
Vienas žodis – skirtingos pareigos
Kas vadinamas statytoju? Kvartalą suformavęs vystytojas, kuris įsipareigojo įrengti infrastruktūrą ir pardavė sklypus? Ar vieną iš tų sklypų įsigijusi šeima, ketinanti pasistatyti namą?
Tai nėra žodžių žaismas. Nuo atsakymo priklauso, kam tenka konkretūs darbai ir išlaidos.
Jeigu kvartalo vystytojas sutartimi įsipareigojo nutiesti vandentiekio ir nuotekų tinklus, vien sklypų pardavimas savaime nepanaikina jo prievolių. Taip pat vien sklypo įsigijimas savaime nereiškia, kad pirkėjas perėmė pareigą įrengti viso kvartalo infrastruktūrą.
Civilinio kodekso 6.116 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad skolą kitam asmeniui galima perkelti kreditoriui sutikus. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnyje numatytas sutarties pakeitimas pasikeitus infrastruktūros plėtros iniciatoriui. Vadinasi, būtina nagrinėti sutartis ir jų pakeitimus, o ne vien sklypo savininko pavardę.
Jeigu pirkėjas įsipareigojimus teisėtai perėmė, jo atsakomybė turi būti aiškiai įvardyta. Jeigu neperėmė, būtina parodyti kitą konkretų pagrindą, kuriuo jam užkraunami bendrų tinklų įrengimo darbai.
Kol šios aplinkybės neatskleistos, bendras kalbėjimas apie statytojų atsakomybę daugiau užtemdo, negu paaiškina.
Savivaldybė nėra pašalinė stebėtoja
Viešajame aiškinime patogu iškelti vieną pareigą – gyventojas turi prisijungti. Gerokai nepatogiau kalbėti apie kitą: Savivaldybė turi organizuoti infrastruktūros plėtrą ir tinkamai administruoti savo sudarytas sutartis.
Aplinkos ministerija nurodo, kad Savivaldybė kartu su kontroliuojamu viešuoju vandens tiekėju atsakinga už paslaugų užtikrinimą ir plėtrą pagal infrastruktūros plėtros plane numatytus terminus bei kryptis. Plane turi būti numatyta, kada ir kokiu būdu teritorijoje bus užtikrintos paslaugos.
Todėl Savivaldybės vaidmuo nesibaigia parašu po sutartimi. Jei vystytojas įsipareigojo įrengti tinklus, turi būti aišku, kas sekė darbų eigą, tikrino terminus ir reagavo į nevykdomus įsipareigojimus.
Sutartis nėra stalčiuje laikomas popierius, kurį galima ištraukti tik tada, kai sklypo pirkėjas paprašo statybos leidimo. Ji turi būti vykdoma ir prižiūrima.
Kretingos savivaldybė yra patvirtinusi infrastruktūros plėtros inicijavimo ir sutarčių sudarymo tvarką – 2021 m. lapkričio 8 d. administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-1270. Vadinasi, yra ir formalus pagrindas klausti, kaip konkrečios sutartys administruojamos praktiškai.
Kontrolę turi įrodyti darbai
Šiuo metu neturint konkretaus kvartalo sutarties ir jos vykdymo dokumentų, negalima paskelbti, kad Kretingos savivaldybė neabejotinai pažeidė savo pareigas. Tačiau būtent dokumentai turėtų išsklaidyti abejones.
Ar vystytojui buvo siunčiami rašytiniai reikalavimai? Ar nustatyti neįvykdyti darbai? Ar vertinta galimybė taikyti sutartyje numatytas netesybas ir garantijas? Kodėl terminai pratęsti, jeigu jie buvo pratęsti? Ar svarstytas teisminis reikalavimas?
Tai konkretūs klausimai, į kuriuos atsakoma konkrečiais dokumentais. Mero pasitikėjimas savo pozicija šių dokumentų neatstoja.
Iškalbingas pavyzdys – 2026 m. spalio 29 d. Seimo kontrolierės pažyma dėl Palangos savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties. Nors ten nagrinėtas kelio įrengimas, vertinta ta pati sutarties vykdymo priežiūros problema. Kontrolierė nustatė, kad pasibaigus terminui ir likus neįvykdytiems įsipareigojimams Savivaldybė neužtikrino pakankamos, aktyvios ir nuoseklios kontrolės. Vien telefoninio kontakto su iniciatoriumi nepakako.
Palangos atvejis neįrodo pažeidimo Kretingoje. Jis parodo, kad Savivaldybės neveiklumas tokiose situacijose gali būti vertinamas kaip savarankiška problema, net jei darbus turėjo atlikti privatus vystytojas.
Kieno sąskaita susitarta?
Neatskleistos sutarčių sąlygos ir neaiškus atsakomybės paskirstymas kelia dar vieną klausimą: ar Savivaldybės ir kvartalo vystytojo susitarimuose nebuvo numatyta galimybė, pardavus sklypus, tinklų įrengimo įsipareigojimus perkelti naujiesiems savininkams? Jeigu tokia galimybė buvo numatyta, būtina paaiškinti, kaip ji įforminta, ar pirkėjai apie ją informuoti ir ar teisėtai prisiėmė šias pareigas.
Neturime duomenų, patvirtinančių sąmoningą susitarimą pirkėjų nenaudai. Tačiau viešumo stoka palieka erdvės įtarimams, kuriuos išsklaidyti gali pati Savivaldybė – pateikdama sutartis, jų pakeitimus ir dokumentus apie įsipareigojimų vykdymą bei perėmimą.
Ypač svarbu patikrinti, ar nesusidarė padėtis, kai vystytojas pardavė sklypus neįrengęs pažadėtos infrastruktūros, o Savivaldybės reikalavimai dėl jos įrengimo dabar nukreipiami į pirkėjus. Tokiu atveju būtina atsakyti, kodėl neįvykdytų įsipareigojimų pirmiausia nereikalaujama iš juos prisiėmusio vystytojo.
Gyventojas neturi tik prie statybos leidimo slenksčio sužinoti, kad kartu su žemės sklypu jam esą teko ir sąskaita už bendrus kvartalo tinklus. Jei pareigos perduotos teisėtai, turi būti tai patvirtinantys dokumentai. Jei ne – mero aiškinimas apie statytojų atsakomybę nepakeis trūkstamo teisinio pagrindo.
Kodėl neišduodamas leidimas?
Gyventojui reikia suprantamo atsakymo, kokia konkreti kliūtis užkerta kelią jo namo statybai.
Ar pateiktas projektas prieštarauja detaliajam planui? Ar trūksta infrastruktūros plėtros sutarties? Ar neišspręstos teisės tiesti tinklus per svetimą žemę? Ar reikalaujama numatyti prisijungimą projekte, ar dar prieš išduodant leidimą fiziškai nutiesti visą trasą?
