Visi esame pana?iai laimingi, o m?s? b?dos skiriasi tik skausmo gyliu. Tokiais ?od?iais socialin?je erdv?je da?niausiai pristatomas Violetos Mi?iulien?s monospektaklis ?Pabais? nebus?. ?? pastatym? netrukus gal?s pamatyti ir Kretingos ?i?rovai. Ta?iau afi?? u?ra?ai ? tai dar ne viskas. Aktor? sutiko pasidalinti savo mintimis ir su ??vyturio? skaitytojais.
-Dal? savo gyvenimo praleidote Klaip?doje, nors pati esate i? Auk?taitijos. Kuo Jums brangus, svarbus ?itas kra?tas? Ar dar jau?iate jam sentimentus?
-Visi m?s? sentimentai, einant ? gyvenimo pabaig?, da?nai b?na susij? su vaikyste ar jaunyste. Vaikyst?s namuose a? gyvenu. Tai ?? jausm? dar i?saugojau, o jaunyst? mano prab?go Klaip?dos konservatorijos fakultetuose. Mano d?stytojas buvo profesosius Petras Bielskis. Ten a? baigiau re?is?ros mokslus, sta?iau diplomin? spektakl?. Labai d?kinga re?isieriui Algirdui Vizgirdui, buvusiam tuometiniam medienos fabriko teatro vadovui, kuris patik?jo man savo aktorius. A? i?tek?jau Klaip?doj, ?ia praleidau tikrai labai gra?ius studenti?kus metus ir ten buvau laiminga.
Ir gal, turb?t, po to, pra?jus tikrai daug met?, o tiksliau ? prie? dvejus metus gr??au ? Klaip?d?, kad pakartoti, o gal pajusti t? jaunyst?s prieskon?. ?stojau ? Klaip?dos universitet?, baigiau teatrologijos magistro studijas. Gavau tikrai didel? gero laiko doz?, radau ger? draug?, nauj? pa?in?i? ir, ?inoma, ?gijau nauj? ?ini?. Viename fakultete studijavau teatrologij?, o kitame ? pedagogik?, psichologij? ir didaktik?. Kod?l ne Vilnius, ne Kaunas, kur man b?t? buv? ar?iau va?in?ti? Tod?l, kad Klaip?da man kvep?jo jaunyste ir a? ne?sivaizdavau kito miesto ? kur? gal??iau sugr??ti mokytis. Tai buvo nuostabi patirtis, geb?jimas i?gauti ne?manom? ? pajusti v?l jaunyst?s kvap?, prisiminti emocijas ir t? pat? d?iaugsm?, kai negalvoji apie niek? ir d?iaugiesi tod?l, kad gyveni ?ioje ?em?je.
-Monospektaklis ? ar jums tai naujas k?rybin?s veiklos puslapis, ar esate k? nors pana?aus anks?iau pasta?iusi?
-A? kartais galvoju, kad man nereikia nieko galvoti, nes ten auk?tai, kaip tai nepavadintume, ar tai Dievas, ar Kosmoso j?gos, jau visk? yra sure?isavusios. A? baigiau re?is?ros mokslus ir iki ?i? dien? buvau ta, kuri vadovauja. Gyvenau Kupi?kio rajone, Suba?iuje, tur?jau meno kolektyv?. Mes su juo va?in?jome. Teko dirbti su suaugusi?j?, jaunimo, vaik? kolektyvais. Pati statydavau spektaklius, nes buvau re?isier?. Ta?iau savyje giliai jutau aktor?s prad?, bet labai nepasitik?jau savimi. Nes, mano tuometiniu supratimu, aktor? tur?jo tur?ti ?iek tiek kitoki? bruo??. Vienas toki?: b?ti gra?i. Kaip yra kvaila. Jeigu esu negra?i, nesu ir aktor?. Ir viskas. Atsakymas trumpas.
Ir po to visai netik?tai ? mano namus pasibeld? seni pa??stami draugai, auk?tai?iai, ?Ambrozijos? vyrai ir pakviet? mane filmuotis j? kuriamame TV humoro seriale. A? tame seriale atlikau tokio persona?o Raimund?lio mamos vaidmen?. Ir iki ?iol vyksta nuolatin? mano kova ?rodin?jant pasauliui, kad nesu tokia kvaila, kaip tas mano ?k?nytas persona?as. Iki ?i? dien? a? tai dariau scenoje kaip atlik?ja, k? liepdavo kiti, nors su tuo nenor?davau tapatintis. Ir at?jo toks laikas, kai pradedi suprasti: ar dabar arba niekada ir nusprend?iau daryti tai k? a? noriu. O k? noriu daryti a? ne?inojau. Prie? 10 ar 15 met? man buvo kilusi mintis, kad apie tai turiu pasauliui pasakyti: kaip a? jau?iuosi, k? a? darau. Jau buvau susiradusi re?isieri?, susitar?me, jog statysime monospektakl?, bet galb?t pagal ka?kieno jau para?yt? pjes?. Pagalvojau, jog esu per silpna ir nuo tos minties pab?gau. Ir, atsitiko taip, kad visi ?ie i?bandymai, kurie vadinosi kovidas, kai tur?jome laiko pagalvoti apie daug k?, atved? prie kitos minties.
Turiu draug?, re?isier? Pasvalyje Ast? Simonait?, kuri mane ?kalb?jo. Nes tikrai labai netik?jau savo j?gomis, kad a? galiu tai padaryti. Ir tada vien? nakt? atsis?dau, tai buvo sausio 1 d. ir sura?iau savo gyvenimo slogius nuotykius, patirtis. Daug visko susid?liojo. Tada prad?jome repetuoti. A? pati ne?inojau ? k? tai i?augs. A? netgi kartais pagalvojau, jog tai n?ra spektaklis, gal b?t tai tokia nauja dabartinio teatro forma ? stendapas su teatro elementais. Galvojau, jog tai bus 2 ar trys pasirodymai, gausiu t? emocij?, kurios tik?jausi, o toliau ? visa tai bus pad?ta ? ?on?.
Ta?iau, kai i? ?moni? reakcijos supratau, kad tai jiems reikalinga, tada visa tai i?sivyst? ? didesn? program? ? respublikin? tur?. Ir a? dabar gastroliuoju per vis? Lietuv? ir labai gra?iai jau?iu, jog tai n?ra net spektaklis, o psichoterapija. Kiekvien? kart? b?dama scenoje ir po kiekvieno spektaklio laisv?ju. Savo k?rin? vadinu monospektakliu, ta?iau tai yra kiti dalykai, kuri? negali pasakyti ?od?iais. Bet a? esu tokia laiminga, kad paband?iau.
-?i?rovo akimis, kai matau Violetos reklam?, i? atminties i?kyla ne tik ?Ambrozija?, bet ir ?Auksiniai svog?nai? ir ?vair?s humoro festivaliai bei projektai. Ar jums tai ?iandien trukdo? Kaip sugyvename su ?iuo per daug met? u?gimusiu ?vaizd?iu?
-Dabar pasaky?iau, kad labai myliu ir gerbiu ?Ambrozijos? vyrus. Nes jie ? t?vai, kurie mane parod? ?i?rovams. ?Auksiniai svog?nai? ? taip pat, d?kinga ?mon?ms kurie man?s iki tol nepa?inojo, ta?iau pasak? Lietuvai, jog a? esu. Mane i? ties? visi pri?m? per jumoro prizm?. Pasitikdavo ?i?rovai su ?ypsena, nes kitaip ne?sivaizdavo. Ta?iau jau koks 10 met? man nereikia ?rodin?ti, kad esu tokia, kokia ir buvau, nes a? vedu tinklara?t?, kurio pavadinimas ?ViPirmadienis?, kuriame atsiskleid?iau ?i?rovams visai kitokia savo puse. Ir kur? laik? jiems buvo labai keista, kad a? esu visai ne ta, kuri at?jo juokinti pasaul?, kad esu ?iek tiek gilesn?. O tie, kurie juokina pasaul?, da?niausiai su savo problemomis, su pa?iu savimi, nueina labiau ? gyl?. Man dabar nereikia ?rodin?ti, kad ateinu juokinti, nors visko pasitaiko.
Taip, a? negal?jau pab?gti nuo jumoro. Tai dalis mano gyvenimo. Jeigu nuei?iau tuo rimtuoju keliu, atsitikt? kaip su Rolandu Kazlu, tod?l, manau, jog reikia atrasti t? auksin? viduriuk?. Nes tai yra duotyb?. Ka?kada Valentinui Masalskiui pasakiau: nor??iau suvaidinti rimt? vaidmen?. Jis i? karto pastat? mane ? viet?: ?k? tu sau leidi?. Dievas tau dav? toki? dovan?: nieko beveik nedarant linksminti ?mones. ?K?, tu ?ia Dezdemon? vaidinsi? Tu turi i?naudoti tuos resursus, nes tame ?anre esi pati stipriausia?, – sak? jis.
A? esu tas ?mogus, kuris per jumor? kalba apie rimtus, o gal ir li?dnus dalykus. Kas man pa?iai ne?tik?tina, per mano spektaklius vieni ?mon?s i? to k? a? darau ? juokiasi, o kiti verkia. I? prad?i? man tai atrod? kaip nesuvokiamas dalykas, ta?iau v?liau supratau kod?l taip vyksta. Kiekvienas priimame pasaul? pagal savo lygmen?, supratim? ir nereikia nei teisti, nei ?aipytis i? kit?, kurie neva ne taip priima spektakl?, kaip mes nor?tume.
-J?s? spektaklis vadinasi ?Pabais? nebus?. Kas gi tos pabaisos, kuri? nebus?
-Kai k?riau spektakl?, jis yra mano k?ryba, atsis?dau ir sura?iau 20 ar 30 pavadinim?, taip, kaip man ?ov? ? galv? mintys. Buvau intrig? m?g?ja. M?gdavau padaryti taip, kad ?mon?s klausdavo: ?o kod?l taip?? Kad neb?t? paprasta, taip ir pavadinau. Vienas pa??stamas ka?kada sak? ?in?s, kod?l pabais? nebus, nes ji yra viena ir ta pati scenoje, v?liau juok?m?s i? ?io pok?to. Ta?iau i? ties? ?is pavadinimas kilo tod?l, kad visas dabartinis pasaulis susideda i? g?sdinim?. Nuo pat ryto, k? ne?sijungsi i? kiekvieno radijo, televizoriaus ar lygintuvo mus g?sdina. K? neatidarytum: spint?, ?aldytuv?, telefon?, vonios duris, per visur mus g?sdina, i? visur lipa pabaisos ir g?sdina.
Savo spektakliu ir sakau ?mon?ms: nebijokime. Negali pas mus b?ti pabais?. Man tai yra labai aktualu. Esu labai jautri ir a? po to savyje ne?ioju problem?, kurios negaliu i?spr?sti. Tod?l man to nereikia, tod?l apie tai ir kalbu.
-Kiek sp?jau perskaityti atsiliepim? internete, j?s? spektaklis ? tai ?inut? visiems tiems, kas nori ka?ko daugiau gyvenime pasiekti. A? nema?iau j?s? spektaklio tik darau interpretacijas pagal tai kas para?yta internete?
-Tai a? ir sakau: niekada netik?kite spausdintu ?od?iu. Niekada netik?kite tuo, kas para?yta. Nes tas, katras ra?? galvojo vien?, o para?? tre?i?. O kai para??, pagalvojo ne apie tai.
Spektaklis yra skirtas ?mogui nuo koki? 10 met? iki 110. Ir tai yra kvietimas nieko nemoralizuoti, nekalb?ti joki? atsakym?, bet, kas man labai patinka, ?mon?s patys susiranda tuos atsakymus. Viena mano koleg? prisipa?ino, jog lankosi daugelyje spektakli?, bet nei po vieno i? j? nakt? taip nebl?dijo, kaip po ?io. Ji perko?? vis? save ir pad?kojo: ?a?i? tau, kad suplakei mano smegenis?. Atsakymai ne spektaklyje, atsakymai – ?mon?se. Teatras tai yra ne tai, kas vyksta ant scenos. Teatras vyksta ?i?rovo galvoje.
Juk teatras yra apgaul?, o patys s??iningiausi melagiai yra aktoriai. Mes ?i?rime ? netikras gyvenimo dekoracijas ir patikime. Aktori? ir re?isieri? tikslas ? kad ?i?rovai patik?t?, k? jiems norima pasakyti. O mano spektaklio tikslas ? skleisti ?inut?, kad mes galime nieko nebijoti ir daryti tai k? norime su meile. Spektaklyje kalbame apie svarbiausius dalykus: apie meil?, apie nebaim?, apie m?s? artimus ?mones, apie dr?s? gyventi.
-Turb?t ne ma?iau svarbus dalykas ? nugal?ti baim? ir ateiti ? teatr?. Juk neretai ?mon?s save stabdo. Gal tai vyksta d?l taupumo, gal d?l abejingumo, klausdami sav?s: ?o k? a? ten naujo su?inosiu?, kaip ?emai?iai sako juk ir taip viskas blogai, ?a bepadies??
-?is laikotarpis ?mon?ms yra pats sud?tingiausias. Jie dabar g?sdinami, kad pad?tis yra baisi, o ateitis ? dar baisesn?. Ta?iau juk niekas to ne?ino kaip bus. Mums, kurie i?gyveno 80-?j? pabaig? ir 90-uosius niekas n?ra baisu, mes dar ne to esame mat?. Ta?iau yra kita problema ? labai didel? pasi?la. ?mon?s pask?sta savo pasirinkimuose, jie nebeatskiria ko jiems i? ties? reikia. Ta?iau visi atsakymai slypi m?s? ?irdyje, m?s? galvose – ko kam reikia. Teatras yra kaip lakmuso popier?lis, ant jo u?pylus tam tikro skys?io, netgi nubraukus a?ar?, i?sigrynina tikrieji m?s? jausmai. Ai?ku, ?mon?s nori rimto teatro. Ta?iau ?mon?s nori ir atsipalaiduoti. Dabar yra tokia tendencija, jog atsiranda labai daug lengvo turinio, nes ?mon?s nebenori galvoti. Jie nori pails?ti. Teatras yra viena i? t? form?. Muzikos galima klausytis ir namuose. Per kovid? teko ?i?r?ti daug pasaulini? pastatym?, bet kai neu?uodi teatro kulis? kvapo, kai nematai mimikos i? arti, yra visai ne tai ko norisi. Esm?s nepagausi. A? visada sakau, teatras yra tam, kad pamatytum stebukl?: ?mogaus virsm? kitu, nes tai stebuklas, kuris ?vyksta ?ia ir dabar. Kin? gali pamatyti daug kart?, ta?iau spektakl? matai tik vien? kart?.
-D?kojame u? pokalb? ir nekantriai laukiame J?s? spektaklio.
Kalbino Gintaras Mik?i?nas
