Eugenija Daniuk. Karolio Bakūno nuotr.

Artėjanti mokslo metų pradžia jau savaime kviečia susimąstyti apie mokytojo profesijos svarbą šiandien, taip pat ragina pasižvalgyti: gal kartais jau yra pasistūmėta į priekį įgyvendinant dar 2018-aisiais pristatytą idėją Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Rugsėjo 1-ajai kvėpuojant į nugarą, tris klausimus uždavėme Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) Kretingos susivienijimo pirmininkei Eugenijai Daniuk.

– Kaip, jūsų manymu, vyksta idėjos Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ įgyvendinimas ir kokius žingsnius reiktų padaryti, kad ji taptų realybe?

– Nemanau, kad  greitai ateis tas laikas, kai mokytojo profesija taps prestižine. Apie mokytojus kalba daug ir visko, mokyti mokytoją gali visi, kas tik  netingi – būtent  tos kalbos ir  suformavo labai blogą nuomonę apie mokytojo profesiją.

Apie pašaukimą būti mokytoju, rinktis šį profesinį kelią retai sulaukiama dėmesio viešumoje. Dažniau pakalbama per streikus, Mokytojo dienos proga, o po to viskas ir vėl aprimsta iki kitų metų. Turime visi atsakyti į klausimą, ko siekiame ugdydami, kodėl tampame mokytojais ir panašiai. Reikia apie tai kalbėti dažniau, ir tik paskui galima ramia sąžine imtis techninių sprendimų: etatų, kadencijų, algų. Nors jauni žmonės tikrai pagalvoja, ar verta rinktis tokią atsakingą ir taip menkai apmokamą profesiją, švietimo sistemoje viskas blogai yra tikrai ne todėl, kad mokytojų atlyginimai maži. Turime  sugebėti iš naujo įvertinti ir atrasti tą pozityvų aspektą, kodėl esame mokytojai, kas yra mokytojavimas, kodėl jis iš esmės patrauklus. Tada tikrai bematant išaugs prestižas.

– Ką manote apie Kretingos rajono mokyklų tinklo optimizavimą?

– Mūsų rajonas kone vienintelis, kur mokyklų tinklas vis dar nėra iki galo optimizuotas. Tai – labai skaudi ir jautri tema, paliečianti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus, mokytojus. Tačiau ją vis vien turėsime išspręsti.

Rugpjūčio 21 dieną užregistruotas dar 2018 metų liepos 11 dieną priimto Vyriausybės nutarimo „Dėl mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo“ pakeitimų projektas, kuriame grįžtama prie dešimtmečiais gyvavusios ydingos praktikos, kai savivaldybių politikams buvo palikta teisė spręsti – uždaryti ar palikti veikti po kelis mokinius klasėse turinčias mokyklas, nepaliekant pareigos pasirūpinti tokių mokyklų finansavimu. O finansavimo problemos buvo sprendžiamos elementariu būdu – iki minimumo apkarpant atlyginimus mokytojams arba tiesiog trūkstamas lėšas paimant iš kitų savivaldybės mokyklų. Kitaip tariant, trūkstamas mokyklos išlaikymui lėšas ne savo noru padengia mokytojai.

Tokie Lietuvos švietimo strategiją formuojančios institucijos viražai glumina dėl kelių priežasčių. Pokytis planuojamas rugsėjo 1-osios išvakarėse, kai mokyklose jau turėtų būti praktiškai baigti svarbiausi paruošiamieji naujųjų mokslo metų darbai. Vyriausybei patvirtinus ministerijos teiktus teisės akto pakeitimus, ne vienoje dešimtyje mokyklų tektų paskubomis taisyti ilgai ruoštus ugdymo planų projektus, o tai neleistų sklandžiai pradėti ugdymo proceso. Atsiskleidžia trys, kone esminės, Lietuvos švietimo bėdos: pirma, nėra nei skaidrumo, nei nuoseklumo priiminėjant svarbiausius sprendimus; antra, eilinį kartą matome kaip valstybės vyrų kalbos skiriasi nuo jų darbų; o trečia, pati skaudžiausia bėda – švietimo finansavimo problemos sprendžiamos labai „lietuviškai“ – užuot papildomą valstybės finansavimą skiriant norimoms išlaikyti mokykloms, trūkstami pinigai randami elementariai apvagiant mokytojus.

Dalis savivaldybių, žinojusios, kad reikės prisidėti savo biudžetų lėšomis prie mažų mokyklų išlaikymo, jas tiesiog reorganizavo – uždarė arba prijungė prie didesnių mokyklų. O tokių mokyklų pavyko suskaičiuoti beveik dvidešimt! Darbą prarado ne vienas darbuotojas, tėvams teko ieškoti naujos mokyklos savo atžaloms, o dabar paaiškėjo, kad visų šių permainų galėjo nebūti, nes neverta tikėti nė vienu švietimo valdžios pažadu.

Skubotas teisės akto, darančio įtaką pedagogų darbo apmokėjimo sąlygoms, pateikimas be derinimo su profesinėmis sąjungomis yra Švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties pažeidimas. Galima būtų tęsti neigiamų tokio skuboto sprendimo pasekmių sąrašą, tačiau vertėtų pažvelgti į viso to priežastis. O jos yra paprastos – artėja Seimo rinkimai ir toliau savo nosies nematantys politikai ieško būdų, kaip nutiesti sau kelią į valdžią dar ketveriems metams.

– Su kokiomis mintimis jūs ir LŠMPS nariai įžengs į naujus mokslo metus, galbūt sulaukta pokyčių ar užsibrėžti nauji tikslai?

– Visų pirma, šių metų gegužės 9 dieną po reorganizavimo susijungė Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinė sąjunga į Lietuvos švietimo ir mokslo profesinę sąjungą. Tapome didžiausia profesinių sąjungų organizacija, vienijanti apie 10 tūkst. narių.

Atsirado daugiau susikalbėjimo tarp Švietimo ministerijos ir profsąjungų. Manau, kad situacija per vasarą pajudėjo iš mirties taško: pasikeitė ministerijos valdžia ir teisės aktai, pajudėjo ir kolektyvinės sutarties derybos, pasirašyta nacionalinė kolektyvinė sutartis. Taip pat buvo sudaryta Vyriausybės darbo grupė dėl viešojo sektoriaus, tik klausimas, kaip į šias derybas ir tuos faktus pažiūrės Seimas, nes ši atsakomybė – jau jų rankose.

LŠMPS steigiamojo suvažiavimo metu buvo  pristatytos 2019–2022 metų veiklos kryptys. Ir viena iš jų – naujų LŠMPS narių pritraukimas, esamų skatinimas ir panašiai. Šiemet visi profsąjungos nariai turėjo po 1 papildomą dieną prie apmokamų atostogų, o kitąmet turės jau 2 tokias dienas.

Irma Antanaitytė

Karolio Bakūno nuotr.

 1,564 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes