Nežinia, ar kada mokslo metai buvo ramūs. Mokyklos, vaikų darželiai yra tos įstaigos, kuriose dėl jų paskirties ir prigimties ramybės, ar juo labiau tylos, ir būti negali. Vaikų judrumas, jų skambūs balsai yra tai, kas mokyklas skiria nuo kokios nors ramios senelių prieglaudos. O nerimo dėl prasidedančių mokslo metų yra įvairaus.
Štai kad ir rajono politikų rūpinimasis švietimo reikalais. Juk švietimo reikalai – viena svarbiausių, pagrindinių savivaldos funkcijų. Kai vyksta savivaldos rinkimai – kiek galima išgirsti pažadų, garsių įsipareigojimų „daryti tą ir aną“, „siekti“, „vykdyti“, „gerinti“, tobulinti“… Visiems žinoma leksika, kuria kažkodėl patikliai patiki nemažas rinkėjų būrys. O pasiekus valdžios kėdę?
Tik liepos vidury Tarybos Švietimo komitetas, susirinkęs į posėdį, išsiaiškina, kad Kretingos rajone visai nevyksta švietimo įstaigų tinklo pertvarka, kad mažėja mokinių, kad sunku sukomplektuoti klases. Pirštu baksnojama į skaudžiausias vietas – Salantų gimnazijos Piliakalnio skyrių, mokyklas Grūšlaukėje, Baubliuose… Tik posėdžio metu Švietimo skyriaus valdininkė pabaksnoja politikams primindama, kad valstybė nebesirūpins klasėmis, kuriose nėra tinkamo mokinių skaičiaus, o jeigu norima, kad klasės egzistuotų ar kuri mokykla apskritai neužsidarytų, reikia Savivaldybės finansavimo. Kretingos rajone preliminariai – bent 120 tūkst. eurų mokslo metams. Merui nelieka nieko kito, tik skėsčioti rankomis ir retoriškai klausti – o kur tiek gauti? Ar bus kaip buvę anksčiau – kirps per mokytojų atlyginimus?
Išeities būdą, kaip jau ypač įprasta šios kadencijos Seime, pasiūlė administracijos direktorė – steigti darbo grupę švietimo sistemai rajone analizuoti ir teikti pasiūlymus. Metodiškai žiūrint, sprendimas teisingas: pirma – ištirti, po to – spręsti. O kodėl panaši darbo grupė negali dirbti nuolat, nepaisant Tarybos kadencijų ir pereinamųjų laikotarpių? Juk problema nenykstanti, nuolatinė, vis gilėjanti?
Yra viena aplinkybė, apie kurią dar paskutiniųjų savivaldos rinkimų įkarštyje perspėjo laikraščio kolegos: ateis nauji, ateis nepatyrę, kada jie susigaudys opiausiuose savivaldos reikaluose? O švietimo sistema – bene opiausia jau daugelį metų. Taigi, tik naujų mokslų metų išvakarėse prasidės „grupių“ kūrimas, o kiek laiko dar teks laukti išvadų ir sprendimų? Beveik garantija, kad teks atsimušti į klausimą – o kiek tai kainuos, kur gauti lėšų? Kaip čia neprisiminsi seno posakio: laikrodis eina, o laikas bėga… Neramu, ar ne?
Vietos ir valstybės valdininkams bei politikams neramu turėtų būti ir todėl, kad po ilgų dešimtmečių trinties ir savotiškos konkurencijos galų gale pasiektas logiškas sprendimas: susijungė Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinė sąjunga į Lietuvos švietimo ir mokslo profesinę sąjungą (LŠMPS). Šios profesinės sąjungos Kretingos susivienijimo pirmininkė Eugenija Daniuk pasidžiaugė, kad jie tapo realia jėga, kurios gretose – daugiau nei 10 tūkst. narių, kad su tokia profesine sąjunga jau noriau kalbasi Švietimo ministerija, politikai. Taip yra aukščiausiame lygyje, o kaip bus rajone? Būtų įdomu, jeigu rajono švietimo profsąjunga reikalui esant pabaksnotų į kokius nors nekompetentingus vietos politikų sprendimus. Atėjusiems į valdžią nėra ko leisti ramiai gyventi.
Pakaks nerimo ir mums visiems. Nerimą kelia mokytojų trūkumas. Dar ne taip seniai buvo sakyta, kad ar ne 6 tūkst. mokytojų Lietuvai per daug. O šiemet valstybė mokytojams ruošti jau skyrė pusantro šimto vietų, tačiau nesulaukta nė pusės norinčiųjų studijuoti. Kas sulaiko jaunimą nuo mokytojo profesijos? Jokia paslaptis: atlyginimai. Nėra pinigų? Yra, jeigu mokesčių mokėtojų lėšas galima tėkšti abejotiniems ministerijų kilnojimams iš sostinės į Kauną arba pasiųsti kokią seimūnę beprasmiškai kelionei net į Naująją Zelandiją. Jau nekalbant apie visokius kitokius valdiškų lėšų (tai mūsų visų – mokesčių mokėtojų – pinigai) pataškymus.
Paradoksas, bet visą švietimo sistemą gelbėja nebent mokinių skaičiaus mažėjimas. Kaimuose, miesteliuose nyksta mokyklos, lieka tušti ar pustuščiai renovuoti pastatai, vėjais paleisti milijonai. Mažiau mokinių – mažiau ir mokytojų. Taip paradoksaliai gali susibalansuoti mokytojų trūkumo problema.
Tad nerimo pakanka visais aspektais. Vis dar neapleidžia visai ne retorinis klausimas – o kada politikai sugalvos eilinę švietimo reformą? Dar vieną. Bet vėl – ne paskutinę. Nes Seimo rinkimai vyksta kas ketverius metus, o visi naujieji visada griauna nueinančių senųjų pradėtas reformas. Ir daro savo. Taip mūsų švietimas ir girgžda tarp tų nesibaigiančių reformų. Mane vis kamuoja neatsakytas klausimas: o kodėl niekas niekada niekaip neatsako už tas permanentines švietimo „reformas“? Jų autoriai tik pasiblaško iš vienos šiltos vietelės į kitą, o galų gale kur nors šiltai ir sočiai leidžia dieneles. Paskutiniosios buvusios raudonplaukės švietimo ministrės pavyzdys: ji tampa švietimo ir mokslo atašė prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO).
Tik mokytojai lieka su nerimo kupinais klausimais: kaip išgyventi, kaip panešti užkrautą atsakomybę?
1,347 peržiūrų (-a)