Kretingos rajono policijos komisariato (PK) pareigūnų gretas papildė trys nauji profesionalai. Šiandien pristatome dar vieną iš jų – Veiklos skyriaus tyrėją, pavedimų vykdytoją Rasą Gūžę.
Iš Kauno kilusi, bet šiuo metu Kretingoje gyvenanti moteris anksčiau darbavosi Palangos PK.
„Policijoje dirbu nuo 2011-ųjų. Pati mano tarnybos pradžia buvo Kretinga. Tačiau įdarbinta buvau tokiu etatu, kad mane komandiruodavo ten, kur tuo metu trūkdavo pareigūnų. Palangoje, atėjus vasaros sezonui, visada stigdavo pajėgų, tad šiltuoju metų laiku ten ir dirbdavau. O po antrosios vasaros pasilikau ir toliau dirbti Palangoje“, – pasakojo Rasa.
Tarnybos kurorte metu pareigūnė susilaukė dviejų vaikų, o kiek vėliau nusprendė, kad vis tik patogiau dirbti būtų ten pat, kur ir gyvena – Kretingoje.
„Visi važinėdavome iš Kretingos į Palangą: aš – į darbą, vaikai – į darželį. Kol susiruošdavome, kol nuvažiuodavome. Taip per dieną „prarasdavome“ beveik dvi valandas. Dabar Kretingoje ir mūsų namai, ir darbas – bus patogiau“, – džiaugėsi Rasa.
Paklausta, kuo skiriasi darbas Kretingos rajone ir Palangoje, Rasa ilgai negalvodama atsakė, kad Kretingoje dirbti yra daug aiškiau.
„Palangoje vasarą net nėra kada apie pietus pagalvoti ar prisėsti: ateini į darbą ir visą dieną bėgi, leki.
Vien per ilgąjį savaitgalį Palangą aplanko kone pusė milijono žmonių – atitinkamai daugiau ir nusikaltimų. Jiems įvykus, visi išsivažinėja į skirtingas puses: kas grįžta į Šiaulius, kas į Varėną ar Uteną.
O visus sugaudyti – didžiausias darbas. Tarp nusikaltusiųjų tikrų palangiškių būdavo labai nedaug“, – pasakojo moteris.
Anot pareigūnės, dažnas nukentėjęs asmuo, iš kurorto jau sugrįžęs į savo miestą, nebenorėdavo sukti galvos, pavyzdžiui, dėl Palangoje prarasto daikto. O štai Kretingoje dažniausiai tiek nukentėjęs, tiek įtariamasis gyvena čia pat ir po visą Lietuvą jų ieškoti nereikia.
Nors pašnekovė pripažįsta, kad policijos pareigūnų darbas išties nelengvas – juk žmonės į juos kreipiasi turėdami rūpesčių, problemų, Rasai šis darbas tikrai patinka: „Sunkiausia yra uždaryti kabineto duris ir parėjus namo negalvoti apie darbą. Ryte prabundi ir galvoji: kaip tas, o kaip anas, gal dar kažką reiktų padaryti ir taip toliau.
Tačiau jei pavyksta žmogui padėti, surasti dingusį artimąjį ir panašiai, tada labai smagu pranešti geras naujienas. Ir žmogus su džiugesiu įbėga į kabinetą“.
Pasak Rasos, jei negerbsi ir nemylėsi žmonių, tai policijos pareigūnu neišdirbsi nė metų. „Milijonų šiame darbe nesusikrausi. Kiekvienas policininkas yra tas, kuris myli žmogų ir nori jam pagelbėti. Su šia mintimi ir einu į darbą“, – šypsojosi ji.
Irma Antanaitytė
Karolio Bakūno nuotr.
2,501 peržiūrų (-a)