Tūkstančiai išnaudoti, o tikrojo piligriminio kelio nėra
Kretingos miesto centre atsidūrę Šv. Jokūbo keliu einantys piligrimai greičiausiai pasuktų link Klaipėdos – bent jau tokią oficialią kryptį jiems sufleruoja mūsų rajono Turizmo informacijos cento (TIC) turimi žemėlapiai.
Vis tik išmanesnis piligrimas, užsukęs į TIC interneto puslapį, išvystų, jog Šv. Jokūbo kelio maršrutą mūsų rajone jam patariama pradėti Abakų Lurdo grotoje. Tuomet, pakeliui lankant įvairius objektus, keliauti į Karteną, Salantus, Grūšlaukę, Darbėnus ir galiausiai – kelionę užbaigti Kretingoje.
Tačiau minėtas Šv. Jokūbo žiedu vadinamas maršrutas oficialiame, keliakalbiame žemėlapyje neegzistuoja. Kodėl?
Visuomenininko Juozo Pelionio teigimu, Kretingos rajono savivaldybei bendradarbiaujant su Lenkijos miesto Leborko savivaldybe dar 2014-aisiais baigtas projektas, po kurio įgyvendinimo rajone turėjo atsirasti Šv. Jokūbo pamario kelias, besijungiantis su kitais kaimynystėje esančiais piligriminiais maršrutais ir vedantis į dažno piligrimo kelionės tikslą – Santjago de Kompostelą Ispanijoje.
Vis tik projekto esmės, anot J. Pelionio, mūsų valdantieji taip ir neįgyvendino – oficialus piligriminio kelio maršrutas sudarytas ir pažymėtas nebuvo.
Kaip tik šią savaitę vicemeras Dangiras Samalius išvyko į Leborko miestą dalyvauti šio projekto rezultatų tęstinumo užtikrinimo forume. Tačiau J. Pelionis baiminasi, kad tiesiogiai lėšas mūsų rajono valdantiesiems skyrę kaimynai gali pareikalauti grąžinti suteiktus kone 96 tūkst. eurų.
- Neseniai savivaldybės Tarybai pateikėte raštą, kuriame kalbate apie prastai įgyvendintą projektą: nėra oficialaus Šv. Jokūbo pamario kelio maršruto ir jo ženklinimo, viršytos projekto administravimo išlaidos, su klaidomis iš lenkų kalbos išverstas šio kelio turistinis gidas ir panašiai. Jums asmeniškai rūpi prieš penkerius metus baigtas projektas?
- Dar 2010-aisiais lenkai gavo Europos Sąjungos finansavimą šiam projektui ir tapo jo vykdytojais. Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos narys ir stengiausi, kad mūsų savivaldybė pasirašytų susitarimą su lenkais ir taptų projekto „Europos kultūrinio Šv. Jokūbo kelio Pietų Baltijos regione atkūrimas“ partnere.
Kai pradėjome dalyvauti šiame projekte, užsimezgė ir mano asmeniniai ryšiai su Leborko valdžia. Iš Leborko valdančiųjų dažniausiai ir sulaukdavau klausimų, kaip vyksta projektas, taip pat – prašymų „pajudinti“ reikalus.
Laiškuose lenkai rašydavo: Juozai, daryk, ką nors, jau keletą mėnesių niekas mūsų neinformuoja, ar vykdysite projektą, ar nebe. Savivaldybės vadovai ir už projektą atsakingas pareigūnas vis vėluodavo atsakyti į lenkų užklausas, laiku neatlikdavo darbų.
Manau, buvęs meras rėmėsi tik pragmatiniais sumetimais – kaip iš projekto gauti kuo daugiau pinigų. Jie buvo investuoti į TIC rekonstrukciją ir viešojo tualeto įregimą, Jurgio Pabrėžos kapo koplyčios tvarkymą.
Mūsų Savivaldybė faktiškai prievartavo lenkus, kad jie sutiktų finansuoti TIC rekonstrukciją. O pagrindinis tikslas – parinkti Šv. Jokūbo pamario kelio maršrutą ir jį pažymėti, įvykdytas nebuvo.
Kaimynai mums skyrė apie 96 tūkst. eurų, dar po kelis tūkstančius buvo paimta iš valstybės ir savivaldybės biudžeto. Tačiau minėtos sumos kažkodėl neužteko, kad tai būtų padaryta. O alytiškiai mus aplenkė – jie parinko ir pažymėjo piligriminio kelio trasą be jokių projektų. Alytaus rajono meras stebėjosi, kad Kretingos rajonas tai daro už pinigus.
Ir šiandien, prabėgus net penkeriems metams nuo projekto pabaigos, tiksli maršruto atkarpa Kretingos rajone vis dar nenustatyta. Prieš porą metų į rajoną atvykusi didelė lenkų piligrimų grupė su buvusiu mūsų meru atsisakė susitikti – jie nusivylę.
- Šv. Jokūbo pamario tako maršrutui sudaryti turbūt užtektų ir gerokai mažiau, negu minėti tūkstančiai?
- Manau, tam būtų užtekę ir kokių 10 tūkst. eurų. Takui pažymėti daug nereikia. Kiek daugiau išeitų koordinavimui – juk negalim dviese susėsti ir nuspręsti. Tačiau turime savų specialistų, istorikų.
Tereikėjo kompanijai susėsti, pasikvietus kaimynus iš gretimų rajonų. Piligriminis kelias negali prasidėti ir baigtis niekur.
Kodėl mums siūloma pradėti nuo Abakų? Piligrimams svarbus kultūrinis maršrutas, kuriuo kadaise iš tiesų galėjo keliauti vienuoliai. Viduramžiais piligrimų kelias ėjo pajūriu iš Rygos pro Memelį, Karaliaučių, Gdanską.
Arba keliauta iš Sankt Peterburgo link Rygos, o paskui – pro Vilnių į Lenkiją ir toliau. Lenkai, sudarydami maršrutą, kreipė dėmesį į senuosius kelių žemėlapius. O mums kažkodėl reikėjo galimybių studijos, nors projekto idėja liko neįgyvendinta. Mes ką, nežinom, kiek ir kokių rajone turim bažnyčių?
Be to, buvo gerokai viršytos ir projekto administravimo išlaidos, sudariusios net trečdalį visų projekto lėšų. Manau, didesnioji jų dalis buvo kaip atlyginimas išmokėta amžinai vėlavusiam projekto koordinatoriui, Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjui Dariui Martinkui.
Pasak Gdansko universiteto mokslininkų, mūsų savivaldybės 2014-aisiais įgyvendintas projektas iš tikrųjų yra tik embriono stadijoje. Bijau, kad Tarybos nariams Gdansko profesorių ataskaitos D. Martinkus ko gero nerodė.
O lenkai nesulaukia jokios informacijos apie parinktą Šv. Jokūbo pamario kelio maršrutą. Jo nėra. Absurdas lyg tarybiniais laikais: matai juoda, o tau sako, kad balta ir čia viskas gerai.
Kas Kretingoj Šv. Jokūbo pamario kelią žino? Savivaldybė tiesiog „išdūrė“ lenkus: jie yra pagrindiniai projekto vykdytojai, gaunantys lėšas tiesiogiai iš Europos Sąjungos ir turintys atsiskaityti už visą projektą. Jie atsidūrė nepatogioje situacijoje. Jeigu mes nepadarėme to, ką įsipareigojome, bijau, kad gali tekti grąžinti projekto pinigus.
- Vis tik kreipėtės į dabartinę rajono valdžią: ko tikitės?
- Laimingos pabaigos. Tikiuosi, kad pirmas įspūdis bus klaidingas, kad naujoji valdžia – ne tik kitokia etiketė, bet ir naujas turinys.
Reiktų inicijuoti Šv. Jokūbo pamario kelio draugų visuomeninės organizacijos įkūrimą, kuri savivaldybei padėtų parinkti tikslų kelio maršrutą, rūpintųsi jo priežiūra, aptarnavimu ir plėtra, prisidėtų prie piligrimystės propagavimo. Ir vis tikiuosi, kad dar eisiu simbolinėmis Šv. Jokūbo kelią žyminčiomis kriauklėmis žymėtu taku ir per mūsų rajoną.
Irma Antanaitytė
Karolio Bakūno nuotr.
1,281 peržiūrų (-a)
