Artojų varžybose Kretinga savo atstovo nebeturės. „18 metų gyniau Lietuvos garbę, atėjo laikas perduoti estafetę jaunimui“, – sunkiai atsidusęs ištarė daugkartinis šalies artojų čempionas kretingiškis Kazys Genčius, kuris tvirtai apsisprendė nebedalyvauti nei šalies, nei pasaulinėse artojų varžybose ir visą savo laiką bei dėmesį skirti šeimai.

Praėjusią savaitę iš Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusių Pasaulio artojų varžybų sugrįžęs K.Genčius Lietuvai atstovavo paskutinį kartą ir su „Švyturiu“ pasidalino savo nuotaikomis.

– Pirmą kartą vykote į Ameriką. Kokie įspūdžiai?

– Šiaurės Amerikos žemyne teko lankytis – prieš ketverius metus dalyvavau varžybose Kanadoje. Dabar artojai iš viso pasaulio varžėsi netoli Kanados valstybinės sienos,  Minesotos valstijoje, netoli Bodetės miesto, Miškų ežero apskrityje.

Ši apskritis, turinti daugiau nei 40 tūkstančių akrų dirbamos žemės, nuo seno garsėja ūkininkavimo tradicijomis, čia auginama daugybė rūšių žemės ūkio augalų.    

Atstovauti Lietuvai vykome dviese – aš ir pakruojiškis Audrius Plerpa. Kelionė į 66-ąjį kartą vykusias tradicines varžybas per Atlanto vandenyną su persėdimais truko 22 valandas. Gyvenome Bodetės miestelyje, poilsiautojams skirtuose nameliuose. Gyvenimo sąlygos buvo neblogos, tačiau iki arimo laukų kasdien tekdavo važiuoti po 30 kilometrų.

– Kokiomis sąlygomis amerikiečiai organizavo šias varžybas? Kaip joms ruošėtės?

– Arėme amerikiečių ūkininkų Arnesenų šeimos ūkio žemėje – ji išnuomojo iš viso apie 242 hektarus pievų ir kviečių ražienų.

Buvo varžomasi apverčiamųjų ir tradicinių plūgų kategorijose. Vadovaujantis ypač griežtais reikalavimais, buvo vertinami vagos gylis, tiesumas ir kiti kriterijai. Ariant įprastiniais plūgais iš viso buvo vertinama pagal 15, o apverčiamaisiais – pagal 16 kriterijų.

Pasiruošti varžyboms buvo skirtos keturios dienos. Tik atvažiavę iš karto susidūrėme su sunkumais – kai kurie mūsų konkurentai treniruotis atvyko prieš 3 savaites, o mudu su A.Plerpa turėjome tik 4 praktikos dienas.

Pusantros dienos sugaišome, kol pasiruošėme techniką. Aš gavau naują traktorių „Massey Ferguson“ su plūgais „Kverneland“ – tokiu anksčiau nebuvau aręs. Traktorių pačiam reikėjo ir pasiruošti, ir net dažus nusigramdyti. Gerai, kad Airijos ir Kenijos atstovai davė specialaus skysčio.

Be to, traktoriuje nebuvo hidraulinių žarnų. Jas atvežus po dienos, paaiškėjo, kad hidraulinis cilindras leidžia skystį. Naujas cilindras atkeliavo prieš pat varžybas. Itin sunkiai reguliavosi ir naujas plūgas. Beveik visų šalių atstovai turėjo atsivežę savo traktorius, o mes nuomojomės, kaip ir dar keletos šalių komandos.  

Varžybose nebuvo galima naudotis GPS ir kitomis elektronikos priemonėmis, nustatyti savo maršrutą reikėjo vadovaujantis gairėmis lauko gale.

– Tokia įtampa ir nežinia – tik dvi dienos treniruotėms, matyt, atsiliepė ir rezultatams?

– Arimo varžybų lygis apskritai yra labai pakilęs. Anksčiau lauko nieko gero nerodžiusios ir autsaiderėmis vadinamos šalys dabar samdo trenerius, į varžybas atvažiuoja mažiausiai prieš dvi savaites, išsiperka žemės ir treniruojasi.

Todėl tarptautinėse arimo varžybose paskutiniu metu favoritai keičiasi. Pavyzdžiui, antrąją vietą laimėję airiai tiek varžybinius traktorius, tiek plūgus siuntėsi konteineriais, kurie išvyko dar birželio 22-ąją, o kelionės tikslą pasiekė rugpjūčio 7-ąją. Tai vienam kainavo 15 tūkstančių dolerių. Beveik visą sąskaitą apmokėjo tos šalies arimo asociacija.

Pirmąją vietą laimėjęs Škotijos atstovas treniruodamasi aria beveik kiekvieną savaitgalį, tai yra jo hobis. Latvijos atstovas samdė arimo specialistą iš Airijos, kuris padėjo pasirengti varžyboms. Latvis, kaip ir estas, pateko į antrą dešimtuką.

Aš apverčiamųjų plūgų kategorijoje, kurioje varžėsi 24 dalyviai, aplenkęs Čekijos, Kenijos ir Slovėnijos atstovus, užėmiau tik 21, o A. Plerpa tradicinių plūgų kategorijoje tarp 26 dalyvių buvo 23.

Žinoma, tokie rezultatai netenkina, norėjosi ir galėjome pasirodyti daug geriau, bet pritrūko laiko.  

– Kokių šalių artojai pasaulinėse varžybose yra lyderiai ir užima aukščiausias vietas?

– Anglai, škotai, airiai. Nors dabar tendencijos keičiasi: gerus rezultatus rodo ir Šveicarija, Amerika, Prancūzija, Austrija. Šiais metais tradicinių plūgų kategorijoje geriausiai buvo įvertintas škotas, antrąją vietą, kaip jau minėjau, užėmė airis, trečiąją – amerikietis. Mano grupėje laimėjo šveicaras, antrąją ir trečiąją vietas pasidalijo airis ir danas.

– Dalyvaujant pasaulinėse varžybose, neišvengiamai tenka ir pakeliauti, pamatyti šalį. Kokie įspūdžiai iš Amerikos?

– Per 18 metų teko dalyvauti varžybose Naujojoje Zelandijoje, Kenijoje, Kanadoje, Danijoje, Švedijoje, Airijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, kai kur – po du kartus.

Būtent Austrijoje 2008 m. buvo sėkmingiausios mano varžybos – vartomųjų plūgų grupėje užėmiau trečią vietą. Tai istorinis ir vienintelis į Lietuvą iš pasaulinių varžybų kada nors parvežtas medalis. Tokios aukštos prizinės vietos nėra iškovoję nei kaimynai latviai, nei estai.

Prisiminimai iš kelionės į tas šalis išlikę geriausi. Pamenu, į Naująją Zelandiją išsiruošėme trimis paromis anksčiau ir iš ten savomis lėšomis skridome į Australiją. Sidnėjuje susitikome su išeivijos lietuviais, pabendravome, mums aprodė miestą.

O štai įspūdžiai iš Amerikos – nelabai kokie. Nors dalyvavo atstovai iš 30 šalių, nebuvo jokių pažintinių ekskursijų, jokios kultūrinės programos. Nuvažiavome, dalyvavome varžybose, ir – viskas.

Tas tikrai visus labai nustebino. Man buvo kažkiek net apmaudu, nes į varžybas važiuoju atostogų sąskaita. Nebenorėjau dalyvauti šiose varžybose, įkalbėjo, tikėjausi bent akies krašteliu pamatyti tą svajonių Ameriką. O buvo tik įtampa ir sunkus darbas.    

– Ar per varžybas užsienyje yra tekę atsidurti  nenumatytose, kuriozinėse situacijose?

– Švedijoje, tik pradėjus arti, sugedo plūgo atraminio ratuko mechanizmas. Tad ariau visai be ratukų. Turėjome per valandą pašalinti gedimą. Jeigu spėji tai padaryti, gali tęsti arimą. Tąkart jaučiau didelį stresą, buvo baisu, kad nediskvalifikuotų. Nepaisant to, net ir ariant be ratukų, pavyko aplenkti kelių šalių artojus.

Keliaujant į pirmąsias varžybas Prancūzijoje turėjome problemų su muitine. Nebuvo tinkamai sutvarkyti dokumentai, todėl kurį laiką negalėjome išsikrauti technikos ir treniruotis. Ypač apmaudu, kai vyksti be savo technikos, iš anksto sutaręs ją išsinuomoti vietoje, o paaiškėja, kad technika varžyboms tinkamai neparuošta.

– Kodėl nusprendėte nebedalyvauti artojų varžybose?

– To pirmiausiai labai nori Marijono Daujoto progimnazijoje logopede-specialiąja pedagoge dirbanti žmona Eglė – daugiau negu du dešimtmečius neturėjome bendrų atostogų.

 Už kantrybę ir supratimą esu jai be galo skolingas: tuo pačiu metu, kai ėmiau dalyvauti varžybose, pradėjome ir savo šeimos namo statybas, auginome sūnų ir dukrą, kurie dabar jau suaugę žmonės. Visi darbai gulė ant žmonos pečių.

Dalyvauti varžybose nebėra ir didelio noro bei tikslo – Lietuvos valdžia pasaulinėms varžyboms nebeskiria tiek dėmesio, kiek reikėtų. Kai prisimenu, kaip ruošdavausi varžyboms pirmaisiais metais, juokas ima. Plentu į Palangą poilsiautojai automobiliais mauna, o aš karštyje sėdžiu traktoriuje, žliaugiantį prakaitą braukiu ir dirvą ariu.

Buvau atsidavęs toms varžyboms 100 procentų! Nes norint tapti geriausiu, reikia ne tik geros sveikatos, bet ir besąlygiško atsidavimo, įdėti daug darbo, aukoti savo laiką, atostogas, be to, tai nepigus hobis. Nėra taip – nuvažiavai ir laimi.

Be to, anksčiau, likus maždaug dešimčiai dienų iki pasirodymo, pas ūkininkus vykdavo pasiruošimo pasaulio varžyboms stovyklos,  padėdavo treneriai. Tuomet ir varžybose tarp dalyvių būdavome per viduriuką.

Dabar stovyklų nebėra, ruošiamės patys, be trenerių. Treniruotis varžyboms būtų paprasčiau turint savo žemės, techniką. Aš paskutinį kartą žemę ariau pernai vykusiose respublikinėse artojų varžybose, kur laimėjau pirmąją vietą. Mano darbinė veikla  jau 16 metų su žemės ūkiu visiškai nesusijusi – dirbu Klaipėdos teritorinėje ligonių kasoje vyriausiuoju specialistu. Varžybose vis dalyvaudavau iš idėjos, kol atsiras pamaina.

Jau pernai kalbėjau, kad varžybos Amerikoje bus paskutinės. Dabar esu tvirtai apsisprendęs estafetę perduoti jaunimui, tuo labiau, kad turime perspektyvių jaunų artojų. Gruodį man bus 58-eri, noriu ramybės, daugiau laiko skirti šeimai – žmonai Eglei, vaikams Ievai ir Vytautui – bei poilsiui.   

– O kaip geriausiai pailsite?

– Jaunystėje labai mėgau ir vis dar labai mėgstu pasportuoti. Žiemą grįžęs iš darbo, jei tik yra galimybė, išsitraukiu lygumų slides ir čiuožiu savo mėgstama trasa kokį dešimt kilometrų. Vasarą patinka važinėti dviračiu, iki Palangos ir atgal numinu. Gaila, kad niekaip neįrengiamas dviračių takas. Patinka darbuotis ir prie namų, o darbų čia netrūksta.

– Su arimu atsisveikinate, o kaip tapote profesionaliu artoju? Ar atsimenate pirmąsias savo varžybas?

– Mano tėviškė – Endriejavo seniūnija. Augau didelėje vienuolikos vaikų šeimoje, buvome aštuoni broliai ir trys seserys.

Baigęs Rietavo tarybinio ūkio technikumą, pats mokiau jaunuolius tuometėje Kretingos profesinėje technikos mokykloje (dabar – Kretingos technologijos ir verslo mokykla – aut. past.). Čia 18 metų dirbau profesijos mokytoju. Daugiausia vesdavau praktinius užsiėmimus, mokiau, kaip dirbti žemę.

Nuo to ir prasidėjo mano, kaip profesionalaus artojo, karjera. Rajono, vėliau apskrities ir respublikinėse artojų varžybose pirmą kartą dalyvavau 1998 metais, respublikinėse laimėjau trečiąją vietą.

Kitais metais jau atstovavau Lietuvai pasaulinėse artojų varžybose Prancūzijoje. Nuo 2004-ųjų metų Lietuvos artojų varžybų čempionu buvau 15 kartų. Savo šaliai pasaulinėse varžybose šiemet atstovavau jau aštuonioliktąjį kartą.

Beje, kitais metais pasaulinės varžybos vyks Rusijoje, nors šiais metais jos atstovai nedalyvavo – negavo vizų.  

Rusai mane ne kartą tyliai kalbino, kad važiuočiau ruošti jų artojus. Nesusigundžiau.

Po 3 metų varžybos turėjo vykti Lietuvoje, tačiau mūsų šalis jų atsisakė, tad bus organizuojamos Estijoje, o 2026 metais – Latvijoje.

Laima Stonkuvienė

 1,362 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes