Kretingoje gyvenanti pedagogė Birutė Garnienė moko ir auklėja ne vien vaikus. Kvecių kaime esančioje sodyboje jai kasdien tenka prižiūrėti įspūdingą būrį įvairiausių paukščių – 60 arų plote ją pasitinka vištos, antys, žąsys, kalakutai ir  visur lydinti ištikima sodybos saugotoja ir tvarkos prižiūrėtoja kalytė Mika.

„Turėjome šią sodybą, 5 hektarus žemės, kuri dirvonavo. Su šeima nutarėme, kad reikia kažką daryti, imtis kažkokios veiklos“, – pirmuosius paukščių karalystės kūrimo žingsnius prisiminė Birutė. 

Ūkininkauti nusprendusi šeimyna pirmiausia nusipirko traktorių, suarė žemę, pasėjo grūdinių kultūrų. Jų derlius buvo labai geras – grūdų pertekliaus nebuvo kur dėti. Tuomet ir buvo nuspręsta   – reikia laikyti paukščių.

Pasak Birutės, meilę paukščiams ji paveldėjo iš bobutės – ši augino žąsis, kalakutus, juos, atvažiavusi į kaimą, padėdavo prižiūrėti.

Pati pradėjo nuo vištų – kad ir kiaušinių turėtų, ir į katilą ką dėti. Vėliau jų būrį papildė antys, žąsys, kalakutai.

„Ančių turime kelių rūšių: kaimiškų kuoduotųjų, paprastų kaimiškų, Pekino ir Mularo – šios yra stambiausios, į Lietuvą atvežamos iš Lenkijos. Antis auginame pardavimui, jos prieš Kūčias iškeliauja ant kretingiškių, ir ne tik, Kalėdų stalų. 20 ančių pasilieku veislei“, – pasakojo Birutė.

Daugiausia problemų kelia kalakutų jaunikliai: jie ne tik per aptvaro tvorą peršoka, bet ir į pušį įsiropščia, tenka krapštyti lauk. Kalakučiukai ir brangiausi bei lepiausi – kol maži, ilgiausiai išbūna po kalakutės sparnu. Beje, kalakutė labai draugiška, pasišildyti prie savęs priima visus jauniklius paukščius.

Didžiausią pavojų kelia vanagai, kurie ypač viščiukus išnešioja, ir lapės. Kad nepatektų į šių gudruolių nagus, antis gelbsti žąsys – kleketuodamos sukelia didžiulį triukšmą, tad neprašytai miško viešniai atgal tenka spūdinti nieko nepešus.  

Vaikus po skaičių pasaulį vedžiojanti pedagogė prisipažino, jog nebesuskaičiuotų, kiek „galvų“ po aptvarą ir sodybą vaikšto. 

„Be paukščių ir kalytės Mikos, dar yra penki katinai, kuriuos kažkas atnešė ir paliko. Visi gyvūnai gyvena draugiškai: nei šuo, nei katinai paukščių neužkliūva, šie taip pat jų neliečia“, – juokėsi Birutė.

Paukščiais ji rūpinasi ne viena – padeda dukros šeima, ypač 13-metis anūkas Lukas. Kitos dvi dukros gyvena užsienyje, viena iš jų Švedijoje yra nusipirkusi sodybą ir laiko žirgus.

„Mes visi tokie truputį „priplaukę“  – miesčionys, kurių visos mintys sukasi apie kaimą, kurie su didžiausiu džiaugsmu į jį važiuoja.

Mums nereikia pirkti ne tik mėsos bei kiaušinių – kaime užsiauginame ir įvairiausių daržovių, tvenkinyje pasigauname žuvies, savo valgome ir vaisius – obuolius, vyšnias, trešnes, slyvas.

Esu labai patenkinta tuo, ką turiu, kol yra sveikatos, kaimo ir paukščių nežadu atsisakyti“, – kalbėjo moteris.

Paklausta, ką patartų tiems, kurie galbūt irgi svajoja auginti paukščius, Birutė atsakė, jog jų auginimas reikalauja didelių investicijų, jau nekalbant apie darbą.

 „Maisto – žalumynų, virtų bulvių, kviečių ar avižų – lesalinėse turi būti nuolat, lesa nepaliaujamai, kaip liaudyje sakoma, snapai nenudžiūva. Veiklos auginant paukščius irgi netrūksta – vien lesalo kiek reikia prinešti, vandens į girdyklas.

 O pradėti geriausia nuo vištų – jos ir pigiau kainuoja, ir kiaušinių bei mėsos augintojas turės. Paskui, jeigu tik leidžia galimybės bei sąlygos, savaime kils noras turėti ir ančių, ir žąsų, ir kalakutų. Bent jau man taip buvo“, – šypsojosi Birutė Garnienė.                

Laima Stonkuvienė

 2,992 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes