Kokiais rūbais žmonės vilkėjo senovėje? Kokiais raštais jie buvo puošiami? Į šiuos klausimus gali atsakyti salantiškė audėja Ingrida Šilgalytė, kurios staklėse yra gimę įvairiausių raštų bei spalvų medžiagų, vėliau virstančių kostiumais. Tiesa, kiek kitokiais nei šiandien esame įpratę matyti, tai yra, archeologiniais.

Vilki kuršių moters rūbus

Gyvąja istorija besidominti mergina priklauso kuršių genties kultūrą populiarinančiam ir jos istorijos paslaptis lukštenančiam klubui „Pilsots“, o su kuršių moters apranga ji nesidrovi užsukti ir į prekybos centrą: „Man visada patiko išsiskirti iš minios“, – šypsosi Ingrida.

Prie staklių Ingrida sėdo jau paauglystėje: Salantuose per Parcinkulės atlaidus išvydusi audėją Reginą Jablonskienę, 15-metė drąsiai moterį užkalbino ir pasiteiravo, ar galėtų užsukti ir nusiausti mažą rankšluostėlį su skaičiu 40 – norėjo savo rankomis pagaminti ypatingą dovaną mamos jubiliejui.

„Ji mane priėmė, išmokė amato, apie gyvenimą, šeimą, vyrus pamokė“, – prisiminė Ingrida.

Penkerius metus mergina iš 70-metės audėjos sėmėsi žinių, o vėliau išvyko studijuoti kultūrinės veiklos vadybos į sostinę. Šios studijos Ingridai iki šiol praverčia, kai reikia save pareklamuoti ar įkainoti savo darbą.

Be audimo Ingridai sostinėje nepavyko išbūti nė metų.

„Paprašė manęs nuausti vilnonę medžiagą. Nebuvau dirbusi su vilna, tad susidomėjau – mėgstu eksperimentuoti, daryti tai, ko nesu bandžiusi. Pasidarėme stakles, o paskui tiesiog plaukiau pasroviui: nuvažiavau į vieną renginį, į kitą, atsirado grupė bendraminčių“, – pasakojo salantiškė.

Dabar Ingrida darbuojasi Klaipėdos pilies muziejuje gide ir edukatore. Tačiau vienoje vietoje neužsisėdi, ypač vasarą, kuomet gausu įvairiausių renginių ir festivalių.

 „Būna, kad sėdi darbe ir nežinai, kur tu vakare būsi: ar miške, ar Salantuose, ar Klaipėdoje.

Štai ir šįryt, prieš mums susitinkant Klaipėdoje, užsukau į Kretingą pasižiūrėti, kaip sekasi audėjoms Kretingos muziejuje“, – pasakojo Ingrida.

Anot jos, visi su gyvąja istorija susiję žmonės gyvena panašiai: vasarą daug keliauja, o žiemą yra sėslesni, imasi darbų.

Užsakovai kantrūs – palaukia ir pusmetį

Darbų šaltajam sezonui, pasak Ingridos, ji turinti išties daug. Pavyzdžiui, nuausti medžiagą didelei skarai, kuria apsigobs aukštas vyras.

Kiekvienas audinys kuriamas individualiai, atsižvelgiant, ar užsakovas, gamindamasis rūbą, remsis konkrečiu archeologiniu radiniu ir panašiai.

Procesas nėra greitas, tad žmonės, atkuriantys senovės aprangą, vadinamieji rekonstruktoriai, yra kantrūs ir savojo audinio laukia kelis mėnesius, pusmetį, metus ar net ilgiau. Metras tokio audinio gali kainuoti ir apie 50 eurų.

Archeologinius drabužius Ingrida siuva tik sau, o prašoma kitų stengiasi išsisukti: „Už siuvimą negaliu imti pinigų – nesu siuvėja. Man rankos drebėtų kerpant gerą medžiagą, bijočiau sugadinti. O sau – nebijau“.

Ingridos teigimu, dirbti visiškai senoviniu būdu, tai yra, prisiverpti siūlų, juos nudažyti ir vėliau nuausti 5–6 metrus medžiagos prireiktų gero pusmečio, tad seniausiomis vertikaliosiomis staklėmis ji nesidarbuoja ir žolių dažymui vasaromis laukuose nerenka.

„Dažymas – atskiras kosmosas, aš ten net nelendu. O ir kas galėtų man sumokėti mažiausiai pusės metų atlyginimą, kad gautų tokios medžiagos?“ – svarstė ji.

Užtat pats audimo principas – vertikalių ir horizontalių siūlų susikryžiavimas, anot pašnekovės, jau tūkstančius metų yra tas pats, skiriasi tik audimo prietaisai ir būdai.

Senovinių rūbų atkūrimas ganėtinai sudėtingas dalykas, nes tekstilė neatspari laiko tėkmei: ji greitai suyra ir šių dienų žmogui vos lieka jos likučių.

„Tekstilės archeologinių radinių yra labai mažai – pas mus šilta, todėl ji neįšąla žemėje. Neturime išbaigto kuršių moters ar vyro kostiumo. Galime remtis tiktai šalia gyvenusiųjų tautų pavyzdžiais ir interpretuoti.

Netgi štai šie drabužiai – tik interpretacija, kaip galėjo atrodyti kuršių moteris“, – kalbėjo Ingrida, rodydama į greta kabėjusius apdarus.

Senovėje turtingesnių rūbai buvo margi  

Nemažai apie senovės drabužius žinanti mergina atskleidė, kad į istorinius filmus reiktų žvelgti ir kritiškai, nes juose mums rodo žmones, apsirengusius ne pagal ankstesnių, o pagal šių laikų estetinį suvokimą.

„Mums patinka, kai viskas tarpusavyje dera, yra vienos spalvos. Tačiau viduramžiais būta tokių spalvų derinių, apie kokius net nepagalvotum.

Jeigu žmogus įpirko ir galėjo sau leisti raudoną, mėlyną ir violetinę spalvas, tai visas ir susidėdavo į savo aprangą. Drabužis parodydavo tavo statusą, galią, turtus. Ne visi sau galėjo leisti rengtis spalvotai ar turėti papuošalų.

Ir dabar, kaip ir ankstesniais laikais, ne visi yra turtingi ir šie skirtumai dažnai matomi aprangoje“, – sakė Ingrida.

Galima ir pasimokyti iš senovės meistrų

Jos nuomone, nors gyvename technologijų amžiuje, smarkiai nuo protėvių nenutolome – juk mus iki šiol veikia metų laikų kaita: „Turime kompiuterius ir telefonus, bet vis tiek vasarą esame aktyvesni, o žiemą, kai ilgi vakarai, sėslesni: skaitome, mezgame, darome ilgesnio prisėdimo reikalingus darbus ir panašiai“.

Pačios pašnekovės gyvenimo ritmas irgi priklauso nuo sezoniškumo ir plaukia senovės švenčių ritmu, kurias mini drauge su bendraminčiais iš gyvosios istorijos klubo „Pilsots“: „Susitinkame švęsti Lygiadienių, Kalėdų ir kitų švenčių, pasibūti su savais. Mano pasaulėjauta, darbai, meilė Lietuvai ir viskam kitkam sutapo su jų, tai ir draugaujam jau kokius 4–5 metus“.

Prasminga Ingridai ir švietėjiška šio klubo veikla, esanti arčiau žmogaus, trinanti ribas tarp lankytojo ir eksponato, juk rekonstruktorių aprangą ar turimus daiktus galima ir paliesti, ir pasimatuoti.

„Nuėjęs į muziejų randi kokį surūdijusį kirvį, pažaliavusią apyrankę. O kai ateinu su kostiumu, kur viskas daryta pagal archeologinius radinius – kitas efektas. Šiuolaikiniam žmogui reikia daugiau negu tik pasižiūrėti“, – skirtumą tarp archeologinių eksponatų ir atkurtų senovinių rūbų aiškino salantiškė.

Be to, anot Ingridos, tikras džiaugsmas, kai žmogus supranta, jog Lietuva neprasidėjo tik nuo karaliaus Mindaugo.

„Ir anksčiau čia gyveno žmonės, turėję įgūdžių ir technologijų sukurti gražių bei funkcionalių dalykų. Pavyzdžiui, jų kurtus papuošalus ir dabartiniams meistrams sudėtinga atkartoti“, – sakė pokalbininkė, ištiesdama rankas, ant kurių žibėjo išskirtiniai archeologiniai žiedai ir vyriškos apyrankės.

 

 2,016 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes