Prieš metus, švenčiant 80-metį, vienturtė dukra Vilija tėvui padovanojo keturkojį augintinį, Pifą, kuris šiuo metu ir praskaidrina Felikso ir Janinos Rapalių dienas.

Prieš 30 metų savo ranka „Švyturio“ metrikoje įrašęs „Nepriklausomas Kretingos rajono laikraštis“ ir šiam leidiniui 40 savo darbo metų atidavęs Feliksas Rapalis šiuo metu skaito tik internetinę žiniasklaidą.
Trūko išsilavinusių žurnalistų
„Švyturio“ laikraštyje dirbęs ir ilgiausiai – net 36 metus jam vadovavęs F. Rapalis prisimena, kad pirmuosius žingsnius žurnalistikoje pradėjęs ne išskirtinio talento vedinas.
„Tuo metu tiesiog trūko rašyti sugebančių žmonių. Tikrų žurnalistų, baigusių mokslus rajonų laikraščiuose dirbdavo vos vienas kitas. Visoje Lietuvoje buvo tokia pati padėtis“, – atvirauja vyras.
Feliksas rašyti laikraščiams pradėjo dar būdamas mokyklos suole, o korespondentu tapo vos šešiolikos. Baigęs 9 klases jis perėjo į vakarinę mokylą, kad galėtų dirbti. Žurnalisto karjera prasidėjo tuomečiame Salantų rajono leidžiamame leidinyje „Stalino vėliava“.
Baigęs mokyklą ir sulaukęs aštuoniolikos 1962 m. Feliksas įsidarbino Kretingos „Švyturyje“.
Pirmosios F. Rapalio pareigos „Švyturyje“ buvo laikraščių skyriaus vedėjo. Pasak jo, tuo metu redakcija laiškų sulaukdavusi šūsnimis. Per metus ateidavo net iki dviejų tūkstančių laiškų.
„Tuomet visas žmonių bendravimas su laikraščių redakcijomis vykdavo skambinant telefonu arba siunčiant ranka rašytus laiškus. Laiškai būdavo populiaresni, nes telefonu glaustai nusakyti reikalo esmę ne kiekvienas sugebėdavo.
Laiškuose žmonės dažniausiai kuo nors skųsdavosi. Bet dažnai siųsdavo ir savo eilėraščius. Net literatūrinius puslapius leisdavome“, – pasakoja kretingiškis.


„Švyturys“ neberaudonavo
Žurnalistikos veteranas puikiai pamena, kaip atsirado būtent toks Kretingos rajono laikraščio vardas.
Iki tol Gargžduose buvo leidžiamas Klaipėdos rajono laikraštis „Raudonasis švyturys“, vėliau tapęs „Banga“, o Kretingoje – rajono laikraštis „Į komunizmą“.
Prieš 57 metus abu laikraščiai trumpam buvo sujungti į vieną, leidžiamą Kretingoje. Bendro leidinio pavadinimui buvo paimtas Gargždų laikraščio vardas „Raudonasis švyturys“, tik nubrauktas žodis „raudonasis“.
Kaip atsitiko, kad gūdžiu sovietmečiu laikraštį buvo leista pavadinti tokiu neutraliu pavadinimu, be jokio ideologinio pamušalo?
„Tuomet Kretingoje leidžiamas laikraštis priklausė menkiau ideologizuotai tuometei teritorinei gamybinei kolūkių ir tarybinių ūkių valdybai. Taip „Švyturio“ pavadinimas ir praslydo.
Vėliau, kai abiejų rajonų laikraščiai vėl buvo atskirti ir „Švyturys“ tapo Lietuvos komunistų partijos Kretingos rajono komiteto ir rajono darbo žmonių deputatų tarybos organu, vėl keisti pavadinimą niekas nesiryžo“, – pasakojo F. Rapalis.


Redakcija buvo ne kartą kraustoma
Laikraščiui pakeitus pavadinimą po poros metų, būdamas vos 25-erių, Feliksas tapo „Švyturio“ redaktoriaus pavaduotoju. Dar kiek vėliau – 1966 metais – jis laikraščio redaktoriaus poste pakeitė dėl sveikatos atleistą tuometę redaktorę Juliją Baronienę.
„Tuomet laikraščio redaktoriaus pareigos buvo labai svarbios. Mane į šias pareigas patvirtino rajono partijos komiteto plenumas, į kurį buvo susirinkę visi rajono vadovai“, – prisimena F. Rapalis.
Tada 27 metų jaunuolis net negalėjo numatyti, kad šiame poste jis išdirbs gerokai daugiau metų nei tuomet buvo sulaukęs. „Švyturio“ laikraščio redaktoriumi F. Rapalis dirbo iki pat išėjimo į pensiją 2002 metais.
Laikraščio redakcija tuomet buvo įsikūrusi šv. Antano namelyje. Čia pat, rūsyje, laikraštis buvo ir spausdinamas.
„Vėliau, kai Partijos komitetas panoro plėstis ir užimti šias patalpas, mus iškėlė į bendrabutį J. K. Chodkevičiaus gatvėje, kur redakcijos patalpos yra ir iki šiol“, – prisimena pašnekovas.
Ketvirtame aukšte įsikūrę redakcijos darbuotojai iš pradžių dirbo itin erdviuose kabinetuose. Redaktoriaus kabinetas buvo itin didelis – užėmė net tris kambarius.
Po kurio laiko, kai į J. K. Chodkevičiaus vadinamą „bendrabutį“, į ketvirtąjį aukštą įsikėlė rajono valdžia, žurnalistams teko smarkiau susispausti. Redakcija buvo perkelta į kelis antrojo aukšto kabinetus, kur dirba iki šiol.


Partijai siųsdavo mėnesio planus
Palyginti su šiais laikais, prieš keturis dešimtmečius darbas laikraščio redakcijoje buvo visiškai kitoks. Ir ne tik dėl menkesnių technologinių galimybių, bet, visų pirma, dėl kitokios politinės padėties.
F. Rapalis pamena, kad redakcija reguliariai rajono komitetui siųsdavo laikraščio mėnesio planą, kokiomis temomis žadama rašyti ir turėdavo sulaukti šio plano patvirtinimo.
Tai nereiškė, kad nuo jo nebuvo galima nukrypti, esant reikalui. Tarkim, jei įvykdavo kas netikėto. Tačiau toks išankstinis planavimas žurnalistus smarkiai varžydavo.
„O jeigu nesuderinę sukritikuodavome kokį susireikšminusį vadovą, sulaukdavome skambučio: „kodėl nesuderinę su mumis sukritikavote partijos narį?“.
Kažkokių bausmių nesulaukdavome. Tik išbardavo telefonu“, – anuos laikus prisimena pašnekovas.
Kritikuoti žurnalistai galėjo, jeigu kokio nors įvykio atgarsis jau būdavo nuvilnijęs per rajoną, bet kritiką irgi reikėdavo derinti su viską kontroliavusia partija.
Jeigu žmonės skųsdavosi, kad, pavyzdžiui, juos skriaudžia kokio nors kolūkio pirmininkas, laikraštis apie tai ne tik parašydavo, bet ir pareikalaudavo atsakyti į kritiką.
Tiesa, tos kritikos tuomečiame „Švyturyje“ būdavo nedaug – kelis kartus per metus. Nors retkarčiais pasitaikydavo, kad ir per mėnesį kelis sykius jos pažerdavo.
Spaudimo redakcija daugiausiai sulaukdavo net ne iš pirmojo partijos sekretoriaus, bet iš trečiojo.
„Galbūt, turėdamas šiek tiek mažesnes pareigas, norėdavo bent prieš mus parodyti savo viršenybę“, – šypsosi prisimindamas Feliksas.
Užtat laikraštyje išspausdinti kritiniai pastebėjimai ar negerovės būdavo vertinamos labai rimtai. Mūsų herojai – vidutinio rango vadovai privalėdavo laikraštyje pasiaiškinti visuomenei. Net partijos komitetas reikalaudavo mūsų ataskaitų, kaip buvo reaguota į kritiką.


Laikraštį „maitino“ skaitytojai
Nors ir buvo partijos komiteto organas, laikraštis privalėjo išsilaikyti pats. Jei šiuolaikinė žiniasklaida išgyvena iš reklamos, sovietmečiu ją maitino skaitytojai.
„Tais laikais spauda buvo labai populiari. Turėjome trylikos su puse tūkstančių tiražą, kai rajone gyveno keturiasdešimt du tūkstančiai žmonių – laikraštis pasiekdavo kiekvieną šeimą“, – sako buvęs redaktorius.
Vienas numeris kainavo tik dvi kapeikas, bet vienas laikraščio tiražas atnešdavo apie 270 rublių. Per mėnesį triskart per savaitę leidžiamas „Švyturys“ užsidirbdavo daugiau nei 3 tūkstančius rublių. Tai buvo dideli pinigai.
Dar papildomai redakcija susirinkdavo iš gana gausiai anuomet skelbiamų užuojautų. Praktiškai kiekvienos mirties atveju užuojautas atsiųsdavo kolūkių fermų, brigadų kolektyvai.
Šių lėšų pakakdavo ne tik darbuotojų algoms, bet ir redakcijos automobiliams pirkti.
Tiesa, pirmojo korespondento transporto priemonė buvo dviratis, vėliau „Švyturys“ įsigijo „Moskvič 407“, o dar vėliau pirko „Žigulius“ ir net to meto vieną prabangiausių automobilių – „Volgą“.
„Švyturio“ korespondento alga tuo metu siekdavo 70 rublių, redaktoriaus – 120 rublių.
„Taip pat turėjome daug neetatinių korespondentų, kurie parašydavo apie įvairius įvykius iš savo darboviečių, gyvenamųjų vietų“, – sako F. Rapalis.
Jokių reklamų tais laikais nebūdavo. Tik praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos rajoninių laikraščių susivienijamas „Periodika“ siųsdavo spausdinti įvairias reklamas, tačiau užmokesti už jas pasiimdavo sau. „Periodikos“ išlaikymui buvo nuskaičiuojama nuo visų laikraščių uždirbamų lėšų.
Su reklamomis pasitaikydavo ir kuriozų. Štai kartą „Periodika“ Klaipėdos laikraščiui atsiuntė išspausdinti majonezo reklamą, girdi, pirkite, valgykite.
O šio produkto tuomet parduotuvėse – nė su žiburiu nerasi. Pasipiktinę žmonės skambučiais užvertė Prekybos valdybą, ši – partijos komitetą. Daug tuomet triukšmo būta.


Pirmasis demokratiškai išrinktas redaktorius
Sovietmečiu redaktorių laikraščiui skirdavo partijos komitetas. Prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę pradėjo pūsti šiokie tokie demokratijos vėjai ir redaktorius būdavo leidžiama išsirinkti pačiam redakcijos kolektyvui.
„Švyturyje“ įvykus pirmiesiems demokratiniams rinkimams redaktoriumi vieningai ir toliau pasiliko F. Rapalis.
Vyras prisimena, kad tuomet redakcija pradėjo dirbti visai kitokia dvasia.
„Turėjome visiškai laisvas rankas, nebereikėjo rašyti jokių planų, ko nors atsiklausti. Tada savo ranka laikraščio metrikoje įrašiau: „Kretingos rajono nepriklausomas laikraštis“, o ne kažkieno organas“, – įvykusias permainas prisimena redaktorius.
Beje, laikraščiui tapus nepriklausomu, redakcija sulaukė Kretingos dvasininkų paramos. Bažnyčia „Švyturiui“ padovanojo pirmąjį kompiuterį.
Ne vieną dešimtmetį laikraščiui vadovavęs žurnalistas tik tuomet rado laiko pabaigti mokslus. Žurnalistikos studijas Vilniaus universitete „Švyturio“ redaktorius baigė jau būdamas 51 metų.


Būsima žmona į redakciją atnešė pirštinę
Felikso žmona Janina puikiai prisimena, kaip susipažino su savo išrinktuoju.
„Vienas bičiulis atsivedė į svečius Feliksą, o jis išeidamas pamiršo pirštinę.
Aš jaudinausi, kaip jis dabar rašys straipsnius sušalusiomis rankomis, tad pirštinę nunešiau į redakciją. Pasižiūrėjome tada vienas į kitą ir taip likome kartu iki šiol“, – pasakojo žmona.
Moteris šypsosi, kad baigusi medicinos studijas galvojo Kretingoje „atidirbti“ 3 metus ir įsidarbinti didelėse klinikose. Tačiau šiame krašte visam gyvenimui ją sulaikė meilė „Švyturio“ redaktoriui.
J. Rapalienė prisimena, kad jos vyras tuomet rajone buvo visų gerbiamas žmogus, nes laikraštis žmonių gyvenime buvo labai svarbus.
Tačiau nors ir labai užimto vyro šeimoje nepritrūkdavo.
Sutuoktinio Janina dažniau pasigesdavo tik pavasariais, kai šis vykdavo į dažnas komandiruotes. Tačiau šeima turėjo susitarimą, kurio griežtai laikėsi.
„Sekmadienis buvo mūsų visų, nes šeštadieniais Feliksas, aistringas žvejys, vykdavo žvejoti“, – sako pašnekovė.
Nuo 2002 m., išėjęs į pensiją, Feliksas dar kurį laiką domėdavosi „Švyturio“ reikalais, nuolat jį skaitydavo. Tačiau redaktoriavimo laikais nusilpus regėjimui popierinės spaudos dabar visiškai nebeskaito. Naujienas peržiūri internete, kur gali pasididinti šriftą, mat turi silpną regėjimą.
„Dėl nusilpusių akių ir išėjau į pensiją, nes 40 metų skaitydamas tekstus susigadinau akeles“, – sako šiemet kovo pabaigoje 80 metų jubiliejų atšventęs redaktorius. Laimei, kitokiais sveikatos sutrikimais jis dar nesiskundžia.
Uždaręs redakcijos duris F. Rapalis atsidavė žvejybai ir sodininkystei. Dešimties arų sodelyje augina net ir graikinius riešutmedžius.
Švenčiant jubiliejų vienturtė dukra tėvui padovanojo keturkojį augintinį, Pifą, kuris šiuo metu ir praskaidrina Felikso ir Janinos dienas.
Didžiąsias šių metų šventes Rapaliai švenčia sostinėje, kur turi nedidelį savo butuką. Į Vilnių sutuoktiniai keliauja traukiniu, pasiima ir Pifą, kuriam, beje, bilietas atsieina brangiau nei pensininkams.

Ligita SINUŠIENĖ

 1,649 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes