Adelė Šaulienė: „Daug teko per amželį dirbti, dabar galėčiau jau ir patinginiauti, bet kad dar nesinori sėdėti rankas sudėjus“.

Šiandien „Švyturiui“ išskirtinė diena – sukanka 75 metai, kai pasirodė pirmasis laikraščio numeris. Tą pačią 1944 metų gruodžio 28 dieną pasaulį išvydo ir Leliūnuose gyvenanti Adelė Šaulienė, kuriai vėliau su šeima du dešimtmečius teko gyventi „švyturiu“ žmonių vadinamame name.


Su „Švyturiu” – didžiąją gyvenimo dalį
„Negi taip gali būti? Gimiau tą pačią dieną, kai mūsų rajone pradėjo leisti laikraštį”, – šia žinia ilgai negalėjo patikėti A. Šaulienė, „Švyturio” žurnalistus savo jaukiuose ir šiltuose namuose pasitikusi su kartu gyvenančiu sūnumi Eugenijumi ir tame pačiame kaime įsikūrusia dukra Vilma.
Dar didesnė Adelės nuostaba buvo sužinojus, kad, mūsų duomenimis, ji tokia visame rajone yra vienintelė.
Moteris pasakojo visą gyvenimą skaičiusi „Švyturį” – kito laikraščio rajone ir nebuvo. Juo labiau, kad jame nuolat būdavo rašoma apie darbštų mechanizatorių jos vyrą.
Kad bendraamžis laikraštis ir toliau ją lydėtų, šiandien kartu gražią sukaktį švenčiančiai rajono gyventojai padovanojame 2020 metų „Švyturio” prenumeratą.
Į mokyklą eidavo per mišką
„Švyturio” pirmtaku buvęs rajono laikraštis buvo pradėtas leisti Kretingoje, o Adelė tą pačią dieną gimė Bajorėlių kaime, vos už kilometro nuo dabartinių savo namų.
Augdama ji rūpinosi ir trimis jaunesniais broliais.
Dabar jau likę dviese – ji ir jauniausias brolis Rimantas. Tarp jų – 14 metų skirtumas. Kiti du broliai jau iškeliavę Amžinybėn.
„Gyvenome prie pat miško, kurį teko ir sodinti, ir šienauti, mat tėvelis buvo eigulys. Dabar miško atpažinti nebegalima – vien karklai, viskas užžėlę.
Per mišką į mokyklą tekdavo eiti, šunys pakelėje puldavo – ne vieną pietums įsidėtą sumuštinį jiems esu atidavusi, kad tik sveika ištrūkčiau.
Dėl to, sužinojusi, kad daugiau į mokyklą nebeisiu, apsidžiaugiau“, – sunkią vaikystę prisiminė Adelė.
Pramoko siuvėjos amato
Mergaitė buvo baigusi penkias klases, kai mama dirbdama ūkio darbus nusikirto pirštą. Tuomet Adelės mokslai ir baigėsi – reikėjo ir broliais pasirūpinti, ir ūkiu, gyvuliais.
Pas siuvėją ji pramoko amato – siūti, megzti. Kadangi šeima laikė avis, turėjo savo vilnos, iš kurios verpė vilnonius siūlus.
Adelės megztais ir siūtais drabužiais ne tik ji, bet ir visi namiškiai vilkėjo.
Su vyru Eugenijumi, kaip ir visi to meto jaunuoliai, susipažino šokiuose. Vestuves iškėlė po dviejų mėnesių draugystės.
„Tuokėmės vasario mėnesį, sniego buvo ligi kelių. Į Salantų bažnyčią važiavome sunkvežimiu. Vestuvinę suknelę pati pasisiuvau.
Tuomet buvau vos 19 metų, galėjau dar ir neskubėti, bet nesigailiu – vyras buvo labai geras, 47 metus kartu išgyvenome. Prieš aštuonerius metus jo netekome“, – pasakojo Adelė.


Nugyveno gražų gyvenimą
Jaunai šeimai nuo pat bendro gyvenimo pradžios nieko netrūko: Adelė kraičiui turėjo baldų, per vestuves dovanų gavo indų, lovatiesių, tėvai paukščių davė.
Gyveno ūkiškai, laikė daug gyvulių. Vyras kolūkyje dirbo traktorininku, buvo pirmūnas – iš rajono laikraščio „Švyturys“ puslapių „neišlipdavo“.
„Buvo labai darbštus, nagingas. Dirbo sunkiai, ypač vasarą: nakties viduryje iš darbo pareina, o ketvirtą ryto, jau žiūrėk, vėl jį į darbą kelia.
Bet ir vertinamas buvo. „Švyturyje“ ne kartą apie jį buvo parašyta“, – pasakojo Adelė.
Ji tuo metu namuose sukosi, sūnų ir dukrą augino. Vieną po pažasčia pasikišusi, kitą vežimėlyje stumdama eidavo karvių melžti, daržų ravėti.
Kai vaikai paaugo, trise darbus dalindavosi: „Buvo toks laikas – pareis vaikai iš mokyklos, pirmiausiai prie darbų, tik paskui pamokas ruošti. Dabartiniams vaikams laisvė, gal dėl to ir auga tokie truputį prie tinginio“.
Kai Vilma ir Eugenijus jau buvo dideli, Adelė išėjo dirbti į kolūkį – šėrė veršelius.
Simboliška, kad „Švyturio” laikraščio bendraamžė su šeima net du dešimtmečius gyveno daugiabutyje, kurį visi vadino „majaku“ – išvertus iš rusų kalbos reiškia „švyturys“.
„Tai buvo didžiausias, iš toli matomas namas, vienintelis toks kaime. Jame gyvenome aštuonios šeimos. Vaikus žmonės „majakininkais“ praminė. Visi iškart suprasdavo, iš kurio jie namo“, – juokėsi Adelė.
Kai mirė uošvis, uošvienė po dviejų metų paprašė pareiti gyventi pas ją. Taip dabartiniuose savo namuose ir uošvę, ir savo mamą, ir vyrą anapilin išlydėjo. Pusantro mėnesio trūko iki Eugenijaus 70-mečio, trijų metų – iki auksinių poros vestuvių.
„Gražiai mums duotus metus nugyvenome. Duok, Dieve, visiems taip“, – linki Adelė.


Džiaugiasi ramybe ir artimųjų meile
Šiuo metu A. Šaulienės didžiausias džiaugsmas – trys anūkai ir trys proanūkiai.
Vyriausioji anūkė Deimantė gyvena Vilniuje. Jos šeimoje auga 7 metų Pijus ir 4 metų Joris.
Kita anūkė Irma gyvena Anglijoje, turi 2 metukų Manuelį. Anūkas Marius irgi gyvena užsienyje.
Mato juos dažnai, nes dabar ne bėda – pamatyti savus ir su jais pasikalbėti padeda kompiuteris. Pijus ir Joris vasarą ir atostogų į kaimą atvažiuoja.
Moterį dažnai aplanko netoliese gyventi dukra, brolis.
Sveikata Adelė irgi nesiskundžia, nors jaunystėje dėl kraujo spaudimo buvo nuolatinė medicinos punkto lankytoja.
Visos „Švyturio“ bendraamžės dienos, kaip pati sako, dabar ramios ir tylios. Padeda sūnui prižiūrėti gyvulius, kurių iki šiol tvartas pilnas. Namus sutvarko, valgį išverda. Vasarą pilna darbų lauke.
„Reikia judėti. Kol judi, tol žmogus gyveni. Daug teko per amželį dirbti, dabar galėčiau jau ir patinginiauti, bet kad dar nesinori sėdėti rankas sudėjus.
Tik jau nebemezgu, nebent kokią kojinę kartais pasiimu. Ir tų vaikai jau nebenori, esą šiurkšti vilna bado“, – šypsojosi Adelė, šeštadienį savo gimtadienį švenčianti kartu su „Švyturio” laikraščiu.

Laima STONKUVIENĖ

 1,352 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes