Sausio 13-osios išvakarėse Kretingoje, prie Nepriklausomybės paminklo, kaip ir visoje Lietuvoje, liepsnojo Atminimo laužas.

Atminimo laužai laisvės gynėjams atminti Sausio 13-osios išvakarėse liepsnojo ne tik Vilniuje. Jis uždegtas ir prie Nepriklausomybės paminklo Kretingoje, kur liejosi prisiminimai. Jie iki šiol gyvi ir miesto, ir kaimo vietovių gyventojų, ir gynėjų gretose buvusių kretingiškių atmintyje.


Tankų baiminosi ir Kretingoje
Eisenoje nuo Kultūros centro iki Rotušės aikštės dalyvavusiai Rasai 1991-ųjų sausį tebuvo šešeri, tačiau ji gerai prisimena namuose tvyrojusią įtampą.
„Visi žmonės buvo užsidarę savo butuose, prilipę prie televizorių. Labai gerai atsimenu, kad mums, vaikams, buvo neleidžiama net į lauką eiti. Suaugusieji buvo kažko labai išsigandę.
Mano tėtis sausio 12-osios rytą išvažiavo į Vilnių budėti. Mama visą dieną nenuėjo nuo televizoriaus. Žiūrėjo jį ir visą naktį – kai protarpiais prabusdavau, ją mačiau sėdinčią toje pat vietoje“, – pasakojo moteris.
Jos tėvas namo grįžo paryčiais. Pasirodo, visą dieną prie Parlamento budėjusi kretingiškių grupė iš Vilniaus išvažiavo kelios minutės po dvyliktos nakties. Prieš pat prasidedant kruviniems įvykiams.
„Tėtis pasakojo, kas vyksta Vilniuje, abu vis žvalgėsi pro langą. Dabar jau žinau, kad stebėjo, ar ir Kretingoje nevažiuoja kokie tankai.
Dar girdėjau lauke kažką kalbant per garsiakalbį – vėliau sužinojau, kad taip žmonės buvo kviečiami atvažiuoti ir budėti prie Girulių televizijos bokšto, nes Vilniaus televizijos bokštas jau buvo užimtas“, – prisiminė pašnekovė.
Anot jos, Televizijos bokštą žmonės ir dabar, jei reikėtų, greičiausiai gintų, Parlamentą – vargu. Prarado pasitikėjimą valdžia, ypač šios kadencijos.
Tragiškų įvykių nesitikėjo
Brolis Bernardas Belickas OFM tuo metu buvo Kauno kunigų seminarijos studentas. Grupelė seminaristų tragiškosios nakties išvakarėse budėjo prie Parlamento.
„Nerimas ir įtampa sklandė ore, tačiau pati atmosfera buvo kupina vilties ir tikėjimo. Niekas nenujautė, neįsivaizdavo, kad sausio 13-osios naktis bus tokia tragiška.
Teko dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse – tada tautos sutelktumas dar kartą įrodė, kokia galia yra būti vieningiems“, – sakė brolis Bernardas.
Sausio 13-osios įvykiai jį privertė permąstyti savo pašaukimo kelią. Tuoj po jų atėjo pas brolius pranciškonus. Sausio 13 diena jam ypatinga ir tuo, kad 2001 m. tądien jis buvo įšventintas į diakonus.


„Man ši diena yra laisvės, pareigos ir atsakomybės diena. Atsakomybės už savo šeimą, tautą, už Lietuvą. Kartu tai pavojaus varpas, kad ir toliau turime būti vieningi.
Kasdien turime melstis už išmintingus valstybės, tautos, šeimos, mūsų Kretingos krašto vadovų sprendimus, įsipareigojimų vykdymą ir tvirtą tikėjimą“, – kalbėjo brolis Bernardas OFM.
Išgelbėjo savo gyvybę paaukojęs vaikinas
Šiemet aštuoniasdešimtmetį švęsiančiai budriškei Antaninai Kniukštienei 1991 metai buvo išskirtiniai ne tik dėl sausio 13-osios.
„Tą dieną ir naktį nesitraukėme nuo televizoriaus, daug meldėmės. Labai pergyvenau dėl Vilniuje gyvenančios sesers Irenos, nes ji irgi buvo prie Televizijos bokšto.
Iš vakaro buvo atvažiavęs sūnus su mažu vaiku. Ryte sesers skambutis – yra žuvusių, daug sužeistų. Puoliau į ašaras, maniau, kad prasidės karas. Neleidau sūnui grįžti namo, nes Klaipėda, kur jis gyveno, juk buvo kariškių miestas, neramu ten buvo“, – prisiminė Antanina.
Daug nerimo ir streso patyrė sužinojusi, kad sesuo eina dirbti į Medininkų pasienio kontrolės postą: „Sakiau, ką tu sau galvoji, tokiu laiku ryždamasi būti muitininke. Kas mažus vaikus užaugins, jeigu kas blogo nutiks?
Nuvažiavau į Kretingos bažnyčią, užpirkau Mišias, prie švento Antano pasimeldžiau, prašiau saugoti mano seserį. Išsaugojo“.


Antaninos sesuo muitinės poste turėjo budėti tragiškosios liepos 31-osios naktį. Jauną mamą pakeisti pasisiūlė prieš porą savaičių dirbti atėjęs jaunas vaikinukas Ričardas Rabavičius.
„Ryte pusryčiauju, girdžiu, per radiją praneša, kad sušaudyti Medininkų muitinės poste dirbę pareigūnai, gyvas liko tik Tomas Šernas.
Skambinu seseriai, sakau, ar žino, kas įvyko. Ilgai atsitokėti negalėjome, šokas buvo. Juk ją pakeitęs Ričardas seseriai gyvybę išgelbėjo, mažiems vaikams mamą išsaugojo.
Nepaisant tų tragiškų įvykių, sesuo muitinėje dirbo iki pat išėjimo į pensiją“, – pasakojo Antanina.
Jaunai moteriai gyvybę išgelbėjęs R. Radavičius Medininkų pasienio kontrolės poste dirbo tik 12 dienų, budėjo ketvirtąjį kartą. Liepos 31-ąją jis buvo sunkiai sužeistas, rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė. Po dešimties dienų jam būtų sukakę 21-eri.


Pritvinko priekaištų valdžiai
Antaninos, mačiusios, ir kaip Vilniaus Lukiškių aikštėje tų metų rugpjūtį buvo nugriautas Lenino paminklas – vien batai ant pjedestalo liko, žodžiais, šiandien Lietuvoje viskas būtų neblogai, jeigu nebūtų tiek daug neteisybės.
Tiek daug milijonierių „prisiperėję“ ir tiek daug skurdžiai gyvenančių žmonių.
„Labai negerai darom, kad visiškai negalvojame, ką į valdžią renkame. Išgirstame gražius pažadus ir balsuojame.
Tad ir pykti negalime, kad riejasi vieni su kitais, skundžia, žiūri, kad tik jiems gerai būtų. Manau, kad tokio Parlamento kažin, ar kas eitų ginti, kaip prieš 29-erius metus“, – kalbėjo A. Kniukštienė.
Išgyveno siaubo naktį
Kita Budrių gyventoja Regina Liaudinskienė, prisimindama 1991 m. sausio 13-ąją, ir šiandien negali sulaikyti ašarų. Jos dukra Lina tuo metu mokėsi Aklųjų ir silpnaregių mokykloje.
„Girdžiu pranešimus, jog tankai ten važiuoja, ten. Visą naktį praskambinau į bendrabutį, kur dukra gyveno. Tik prieš pat rytą sužinojau, kad viskas gerai. Siaubo naktis buvo, tikrai“, – neslėpė Regina.
Anot jos, tragiškus įvykius baisu buvo žiūrėti per televizorių, tad net neįsivaizduoja, kaip jautėsi ir ką išgyveno buvusieji prie Televizijos bokšto.
Šiandien jai norėtųsi, kad jaunimas dažniau pamąstytų, jog tokie įvykiai ir vėl gali pasikartoti. Norėtųsi tokios pat vienybės, sutarimo.
„Lietuvoje gyvename tarsi rojaus kampelyje. Nėra nei kažkokių gamtos kataklizmų, nei teroristų išpuolių. Tik vienybės, reikia, meilės vienas kitam. Kad valdžia matytų savo žmones, rūpintumės ir jų, ne vien savo gerove“, – įsitikinusi R. Liaudinskienė.
Atminimo popietėje „Išėjusiems Laisvės apginti“ budriškiai prisiminė žuvusiuosius, jų atminimą pagerbė tylos minute, uždegė žvakeles.


Laisvę gintų ir šiandien
Sausio 13-osios medaliu apdovanota 17 kretingiškių. Tarp jų – Valdemaras Povilaitis, kuriam įteiktas ir Parlamento gynėjo medalis.
Grupė 1990-ųjų rudenį susikūrusios Lietuvos šaulių sąjungos „Aušros“ kuopos šaulių sausio įvykių metu saugojo Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmus, Klaipėdos meriją.


„Nuo sausio 8 dienos budėjome Klaipėdos merijos pastate. Apsigynimui iš armatūros buvome pasidarę geležinius strypus.
Sausio 12-ąją buvo gauta žinia, kad pasiektas susitarimas, niekas nieko nepuls, tad galime ramiai skirstytis. Taip ir padarėme.
Daug dienų buvome normaliai nesiprausę, tad grįžę nusimaudėme, atsipalaidavime, nuėjome miegoti. Apie 23 valandą pakėlė skambutis – vėl teko važiuoti į Klaipėdą“, – pasakojo V. Povilaitis.
Laimei, naktis buvo rami, sovietų kariškiai nepuolė nei merijos, nei Girulių televizijos bokšto.
Birželį, prieš pat Jonines ir po jų, Kretingos šauliams kartu su kolegomis iš Telšių ir Plungės dvi savaites teko budėti Parlamente.
„Tada negalvojome, kaip čia bus, kas nutiks, svarbiausia buvo apginti laisvę. Atmosfera buvo ypatinga, visi parlamentarai vieningi, draugiški, susitelkę.
Šiandienos Seimo nariai visiškai kitokie, susipriešinę, graužia vienas kitą.
Ar eičiau ginti Parlamentą dabar? Žinoma, eičiau. Eitų visi lietuviai, nors tokių gynėjų minių, kaip 1991-aisiais, gal ir nebebūtų“, – teigė Sausio 13-osios ir Parlamento gynėjo medaliu apdovanotas kretingiškis.

Kretingos krašto žmonės, apdovanoti Sausio 13-osios medaliu:
Leonas Adomauskas, Donatas Balsys, Robertas Bertašius, Arūnas Buivydas, Antanas Drungilas, Valerijonas Einikis, Vladas Einikis, Mateušas Mockus, Ignas Miklovas, Valdemaras Povilaitis, Algirdas Riauka, Stanislovas Srėbalius, Antanas Stonkus, Algirdas Stašys, Jadvyga Šorienė, Juozapas Antanas Viluckis, Juozas Zubė.

 1,518 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes