„Ko verta valdžia, jei rankos švarios?“ Poeto Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ klausimas šią savaitę skambėjo kaip niekad garsiai.
Kodėl valdžioje esantys pirmiausiai serga už savo skaitmeninius–procentinius reitingus, tačiau nė menkiausio dėmesio nekreipia į savo reputaciją visuomenės akyse? Tarytum jiems galvoje lyg mąstymo kanalus kas būtų uždaręs ar užtrumpinęs, o gal smegenų vingius sulydęs taip, kad rūpėtų tik reitingų skaičiukai–procentukai.
Iš kur tokia politikų meilė skaičiukams, nes sunku patikėti, kad jiems mokyklos suole skaičiavimas teigė begalinį malonumą.
Ar nejaučiate baimės dėl vieno nemokamo gardaus kąsnio visam laikui netekti savo reputacijos? „
Vargetos politikai neįsisąmonina, neįvertina, kad reitingo skaičiukais žongliruojantiems ir viešai juos pateikiantiems viešosios nuomonės tyrėjams niekas netrukdo prirašyti gal nuliuką, gal kitokį skaičiuką. O gal kablelį po kurio nors skaičiaus perkelti, kad akims būtų maloniau.
Taip politikai ir slankioja kreivėje aukštyn, žemyn. Čia kaip saldainiukas: žinai, kad jį vis tiek gausi, tik jis gali būti saldesnis už medų arba beskonis.
Asmeninę reputaciją valdai tik pats: tai tavo moralinis, dvasinis, kultūrinis, profesionalumo turtas, kurį gali kaupti ilgus dešimtmečius, o dėl kokio savo neatsargaus ar neapgalvoto, kokios pagundos suvilioto žingsnio gali prarasti akimirksniu.
Retenybė, kad mes – piliečiai, rinkėjai, – tokiais suabejotume. Nesugebame nei įvertinti, nei savarankiškai spręsti. Labai menkas mūsų politinis išprusimas. Labai trumpa politinių įvykių atmintis.
Visas viešasis gyvenimas labai intensyvus, visokie įvykiai milžinišku greičiu veja vienas kitą. Tai siaučia lyg audra, pralėkdama ir neužkabindama mūsų. O mes dar pasidžiaugiame, kad prašvilpė, praėjo, likome sveiki. Tada sulaukę kitų rinkimų balsuojame lyg akli. Už gretas ir levutes.
Aukščiausiosios kastos valdantieji – vyriausiasis Seimo ir šalies kultūrininkas bei premjeras, – dabar abu visomis išgalėmis už ausų traukia kotletų valgytoją. Lietuvos naujausios istorijos laikais Premjeras leido sau apskritai dar negirdėtą dalyką: paleido žinią, kad Lietuvos prezidentas reikalauja susisiekimo ministro atsistatydinimo ne todėl, kad jis blogas ir netinkamas, o, esą tik todėl, kad ministras yra lenkas.
Pagalvokime: dėl vidaus politikos konflikto, kilusio dėl asfaltuoto keliuko ir pavaldžių įmonių sąskaita pavalgytų pietų, premjeras tėškė kaltinimą ne tik Prezidentui, bet ir valstybei. Premjeras atvirai spekuliuoja tautine korta. Tai kelia jo reputaciją? O rudenį jis veršis į Seimą?
Platesniame ir gilesniame kontekste nemokami pietūs S. Skvernelio paniekinančiai įvardinti „kotletu“ tapo rimta politinės etikos problema, nes jo vietoje kitą kartą gali atsirasti šerniena, elniena, šašlykai ar cepelinai. Politikai, tris dešimtmečius nesugebėję tinkamai finansuoti aukštojo mokslo, galėtų įpareigoti Seimo kanceliariją užsakyti mokslininkams parašyti knygą „Politiko etikos vadovėlis“.
Ir lėšų tam būtų nesunku rasti: pusmečiui perpus sumažintų seimūnų išlaidas rašalui, tušinukams, popieriui, gėlytėms, trintukams, ir mokslo vyrai gautų visai solidų honorarą. Yra žinoma, kad Vakarų šalyse panašūs vadovėliai leidžiami, jų rašymu ir leidyba rūpinasi parlamentų administracijos.
Man kažkaip sunku įsivaizduoti, kad ir Kretingos rajono vadovai ar Tarybos nariai nė karto nėra įkliuvę į panašų „kotletų“ valgymo ritualą. Gal, neduokdie, netgi sąmoningai pasinaudoja galimybe pasistiprinti suinteresuotų asmenų sąskaita?
Tad klausimas kol kas būtų be konkretaus adresato: ar nejaučiate baimės dėl vieno nemokamo gardaus kąsnio visam laikui netekti savo reputacijos?
Reputacija ne mažiau turėtų būti svarbi ir verslui. Deja, regis, jam svarbiau lieka pelnas. Šią savaitę valstybės piliečiai toliau ieškojo naujų vamzdžių. Nes niekas negalėjo patikėti (ir vargu ar šiandien tiki), kad „Grigeo“ vamzdis – vienintelis Lietuvoje. Nes precedentas Klaipėdoje kėlė klausimą: kodėl aplinkosauga tokia bejėgė, jeigu miestas buvo skandinamas nepakeliamame dvoke ar ne keletą metų, ir nebuvo jokių galų, jokių vamzdžių?
O tų naujų vamzdžių atsirado labai greit! Skandalas dėl kartono gamintojų vamzdžio uostamiestyje dar buvo savo pike, o žmonės aplinkosaugininkus jau vedė prie įtartino vamzdžio Vilniuje.
Plika akimi matėsi, kaip į Nerį plūdo susmulkinto plastiko liekanos, šalia – kažkokios įtartinos putos, nors 2012 m. atnaujinti sostinės vandens valymo įrenginiai turėtų išleisti švarutėlį vandenėlį.
Piliečiai susekė dar vieną vamzdį Kėdainiuose. Vamzdžių ieškojimai ir aptikimai jau tampa panašūs į vaizdus iš detektyvinių filmų: iškviesti ne vietiniai aplinkosaugininkai (tai svarbi detektyvo detalė, nes vietiniais, galimai korumpuotais, piliečiai jau nepasitiki) tamsią, žvarbią sausio naktį tyliai, atsargiai sėlina prie sąmoningų ir sąžiningų piliečių nurodytos vietos – ir še tau! Teka, bėga ta „zaraza“!
Per vieną naktį visoje Lietuvoje tampa žinomas kažkoks varganas Šerkšnio upelis, labiau panašus į kanaliūkštį, kurį, įtariama, dergė „Nordic Sugar Kėdainiai“. Įtarimai rimti, nes surastas „gyvas“, veikiantis, niekur niekada nedeklaruotas nuotekų išleistuvas. Ar teks boikotuoti cukrų?
Po paros – skandalas Utenoje. Ir ten kažkokia Dievo užmiršta įmonėlė „Kibiras“ slaptu vamzdžiu varė teršalus į aplinką.
Ir bus dar tų vamzdžių, dar ne pabaiga, nes ko verta valdžia, jei rankos švarios? Ar nieko? Nori turėti švarias rankas – neik į valdžią? Nei politikoje, nei versle?
Įdomi savaitė smirdančių vamzdžių ir ministro gerklėje įstrigusio kotleto vaizdinių fone.
Viltis, kad visuomenė su įnirtinga ir neblėstančia energija, pakurstyta sveika neapykanta aplinkos teršėjams, toliau ieškos vamzdžių ir nekreips dėmesio į jų klasinę, politinę, verslinę ar kitokią priklausomybę.
Su viltimi, kad bendriniu tapęs nususęs „kotletas“ taps pretekstu gilesnėms politikų etikos studijoms ir jų elgesio išvadoms. Viskas tik į gera.
1,322 peržiūrų (-a)