Viešosios aikštės vakarinė kraštinė. Kairėje – provizoriaus Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji aptieka“. Už jos – kirpyklos, Kretingos žemės ūkio smulkaus kredito banko bei manufaktūros ir gatavų rūbų parduotuvės pastatas. Apie 1936–1939 m. Kretingos muziejus.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš bermontininkų išvaduota Kretinga atrodė niūriai: gatvės apleistos, grindiniai neprižiūrimi, aikštėje stūksojo apleista cerkvė, o rytinėje ir vakarinėje kraštinėse riogsojo sudegusių pastatų griuvėsiai.


Cerkvė aikštėje buvo parduota nusigriauti
Pirmojo pasaulinio karo metais gaisro nuniokotas miestas pradėtas tvarkyti tik XX a. 3 dešimtmetyje, kai šalyje stabilizavosi politinė ir ekonominė padėtis.
Apskrities administraciniu centru tapusios Kretingos nepuošė viduryje aikštės stovinti neprižiūrima cerkvė.
Nebelikus stačiatikių bendruomenės, pastate veikė mieste dislokuoto karinio dalinio sandėliai. Cerkvę bandyta pritaikyti bendruomenės poreikiams, tačiau neradus lėšų jos renovacijai, 1925 m. varžytinėse pastatas buvo parduotas nusigriauti.
Minint Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio ir Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, miesto valdyba ėmėsi tvarkyti turgavietę ir gatves. Ta proga antrąkart miesto istorijoje vienu metu buvo pervadintos pagrindinės gatvės.
Reprezentacinė Vienuolyno (kitaip – Siauroji) gatvė buvo sujungta su bažnyčią ir dvarą jungusia Darbėnų gatve ir pavadinta lenkų užgrobtos Lietuvos sostinės Vilniaus vardu.
Link vienuolyno sodo ėjusi gatvelė iš pradžių vadinta Rytų, o keičiant gatvėvardžius pavadinta Aušros gatve, įamžinant tautinį judėjimą sužadinusį pirmąjį lietuvišką žurnalą „Aušra“ ir aušrininkus.
Link Kartenos kelio vedusi ilgiausia miesto gatvė buvo pavadinta didžiojo kunigaikščio Vytauto garbei, o lygiagrečiai jai iš aikštės pietrytinio kampo išeinanti Gargždų gatvė gavo minėto kunigaikščio tėvo Kęstučio vardą.
Šalia Kęstučio gatvės į aikštę įsiliejanti Prūsijos arba Prūsų gatvė buvusi pavadinta Žemaičių gatve.
Žydų bendruomenės dvasiniu centru tapusi dabartinė Mėguvos gatvė iš pradžių vadinta Izraelitų gatve, o vėliau pervadinta lietuvių istorijos pradininko Simono Daukanto vardu.
Turgaus aikštę su Klaipėdos ir Palangos keliais jungusi gatvė iš pradžių vadinta Pakalnės, vėliau – Palangos gatve, o artėjant Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms gavo šio kunigaikščio motinos Birutės vardą.


Tapo pagrindine švenčių vieta
Turgavietė buvo pavadinta Viešąja aikšte. Turgų iš jos planuota perkelti į miesto pakraštį, o aikštę paversti viešų susirinkimų, minėjimų ir kitų masinių renginių vieta.
Tam nugriautos cerkvės vietoje buvo įrengtas skverelis, kretingiškių vadinamas Sodneliu, kurį juosė senoji ažūrinė tvora ir medžiai.
Skverelyje miesto savivaldybė įrengė gėlių klombas, pastatė suolus ir flagštoką. Kretingos šaulių kuopos rūpesčiu skverelio viduryje 1931 m. buvo pašventintas paminklas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui ir žuvusiems karuose už Lietuvos laisvę atminti, kurį darė garsus kretingiškis akmens meistras Juozas Akinskas.
Tarpukariu prie Laisvės paminklo prasidėdavo visos valstybinės, tautinės, religinės ir miesto šventės, buvo iškeliama tautinė vėliava. Vasaromis žmones į aikštę pritraukdavo keliaujantys cirko artistai, kurių pasirodymai vykdavo didžiulėje brezento palapinėje.
Stokojant lėšų naujai turgavietei įrengti, aikštėje tebebuvo rengiami prekymečiai.
Turgus vyko pirmadieniais ir ketvirtadieniais, o mugės – pirmą dieną po Trijų Karalių bei Grabnyčių, Verbų sekmadienį, Šv. Jurgio, Devintinių, Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios ir Šv. Pranciškaus švenčių dienomis.
Apskrities viršininko įsakyme buvo reikalaujama, kad „turgų ir prekymečių dienomis turgavietė ir į ją įeinančios gatvės turi būti nuvalomos ir nušluojamos tuojau turgui ar prekymečiui pasibaigus“. Vasaros metu, „esant sausam orui […] aikštė ir šaligatviai turi būti bent du kartus į dieną […] tinkamai palaistomi“.
Miesto valdžia reikalavo tvarkingų pastatų
Tamsiu paros metu aikštė buvo apšviečiama. Joje stovėjo keletas medinių stulpų su šviestuvais, kurių lemputėms elektros energiją iš pradžių tiekė mieste veikusios privačios elektrinės, o nuo 1936 m. – municipalinė elektrinė.
Savivaldybė daug dėmesio skyrė miesto centro estetinei išvaizdai, 1937 m. atnaujino aikštės važiuojamosios dalies grindinį nuo Vilniaus iki Vytauto gatvių, o 1938 m. išgrindė pietinę aikštės dalį. Aikštę grindė nuo Zarasų kilę broliai Izidorius, Andriejus ir Anatolijus Boronovai.
Tuo pat metu aikštės pakraščiuose buvo įrengti šaligatviai, daromi iš „cementinių plytų bei asfalto“. Šaligatvius nuo važiuojamosios aikštės dalies skyrė grįsti grioveliai vandeniui nubėgti.
Statinių priežiūrą ir statybų tvarką reguliavo apskrities valdybos priimtas reglamentas. Pagal jį visi namai – tiek seni, tiek nauji, tiek mūriniai, tiek ir mediniai – turėjo būti nuolat prižiūrimi ir tvarkomi.
Visi tinkuoti mūriniai namai privalėjo būti tvarkingai nutinkuoti, o „plyšiai tarp plytų turi būti sutvarkyti“. Medinių namų „fasadai turi būti apkalti obliuotomis lentomis ir nudažyti aliejiniais dažais […] Skiedrų stogai turi būti nudažyti švediškais raudonais dažais“. Prie namų, esančių šalia aikštės ir gatvių, stogų „turi būti įtaisytos rindos (rinos) ir vamzdžiai vandeniui nubėgti […]“.
Ikonografija liudija, kad miestiečiai laikėsi savivaldybės reikalavimų. Tarpukario Kretingos nuotraukose nesimato apleistų, netvarkingai nudažytomis ar ištrupėjusiomis tinko sienomis namų.


Dominavo komerciniai pastatai
Tarpukariu ryškiausiai pasikeitė rytinė aikštės kraštinė, kurioje vietoje 1915 m. sudegusių trijų medinių namų tarp 1920–1931 m. išaugo nauji mūriniai pastatai.
Ilgiausiai neužstatytas išbuvo kampe su Vytauto gatve esantis sklypas. Jį nusižiūrėjus Kretingos vartotojų bendrovei, minint jos įkūrimo 20-metį, sklype 1931 m. išdygo modernus, raudonų plytų mūro, trijų aukštų komercinis-administracinis pastatas, kurio statybai panaudotos bendrovės vedėjo Juozo Pabrėžos plytinėje Žvainių kaime (šalia Salantų) išdegtos plytos.
Pastato pirmuose dviejuose aukštuose buvo įrengtos prekybos salės, o trečiame aukšte – bendrovės administracinės patalpos bei butai viengungiams tarnautojams, neturintiems Kretingoje nuosavo būsto.
Pagrindinis įėjimas į komercines patalpas vedė nuo aikštės ir gatvės sandūros, pro nusklembto kampo sienoje įrengtas duris. Virš įėjimo trečiajame aukšte buvo įrengtas balkonas su metaline ažūrine baliustrada, į kurį patenkama iš administracinių patalpų.
Virš balkono balto tinko fone puikavosi ryškus užrašas: „KOPERACIJA / tai darbo žmonių išganymas“, o aukščiau kilo atikas su bendrovės logotipu ir kooperacijos šūkiu „VIENYBĖJE – GALYBĖ!“.
Šoniniuose fasaduose nuo aikštės ir gatvės pusių buvo užrašytas kooperatyvo pavadinimas „KRETINGOS VARTOTOJŲ BENDROVĖ“, o atikuose – statybos data „1931“.
Kiek anksčiau, iki 1928 m., į pietus nuo bendrovės rūmų iškilo pora privačių mūrinių namų. Pirmasis pastatas buvo raudonų plytų mūro, dviejų aukštų, su dvišlaičiu apskardintu stogu. Jame veikė kirpykla ir pora kolonialinių prekių parduotuvių, iš kurių viena priklausė Leizeriui Kanui, o kita – Šliomui Cukerui.
Toliau esančiame vieno aukšto tinkuoto mūro Markaus Gutmano name veikė pora parduotuvių, o 1936–1940 m. buvo apsigyvenęs apskrities gydytojas Jonas Nainys.
Tarp M. Gutmano namo ir evangelikų liuteronų bažnyčios buvusiame sklype nuo XIX a. pabaigos stovėjęs vienaukštis namas apie 1936 m. atiteko Salomonui Izraelovičiui, perkėlusiam čia iš senojo namo šiaurinėje aikštės kraštinėje optikos, fotografijos ir galanterijos prekių parduotuvę.
Parduotuvę 1937 m. paveldėjęs sūnus Saulius Izraelovičius pastatą rekonstravo: laukines sienas ištinkavo, todėl namas atrodė kaip mūrinis.
Gaisrinė aikštėje veikė iki 1938 metų
Tarp šio namo ir evangelikų liuteronų bažnyčios buvo platus tarpas, priešais kurį aikštės pietrytinėje dalyje stovėjo medinė gaisrinė, pastatyta kretingiškio vokiečio Bernardo Kublico 1918 m. rudenį suburtai savanorių ugniagesių komandai.
Gaisrinėje buvo saugomi ugniagesių įrankiai kovai su ugnimi, keli vežimai su statinėmis, kurioms užpildyti šalia pastato buvo iškastas vandens rezervuaras.
Prie gaisrinės šiaurinio galo buvo pristatytas karkasinės konstrukcijos medinis ažūrinis stebėjimo bokštas, kuriame budėdavo vienas iš ugniagesių, stebėjęs miestą. Senąjį bokštą nugriovus, apie 1925 m. jo vietoje iškilo tinkuoto mūro stačiakampis bokštas su dvišlaičiu stogeliu ir signaliniu varpu. Pastačius Kęstučio gatvėje mūrinę gaisrinę, senasis pastatas 1938 m. buvo nugriautas.
Evangelikų liuteronų bažnyčios sklype urbanistinių pokyčių tarpukariu nevyko.
Prie Kęstučio gatvės esantį mūrinį namą bendruomenė nuomojo valdinėms įstaigoms, iš kurių ilgiausiai čia veikė pašto ir telegrafo skyrius bei pirmoji mieste telefono stotis.
Kitapus Kęstučio gatvės buvusioje posesijoje stovėjo galu į Žemaičių gatvę ir Viešąją aikštę atsuktas vienaukštis mūrinis namas, priklausęs žydui Sie Rašui, kuris vertėsis autobusų nuoma. Manoma, kad jame patalpas nuomojosi buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, atidaręs Jokūbavo dvare pagamintų pieno produktų parduotuvę, į kurią buvo patenkama pro kampinį įėjimą, įrengtą nuo aikštės pusės.


Buvo Ūkio banko skyrius
Tarpukariu, kaip ir caro laikais, pagrindine buvo laikoma vakarinė aikštės kraštinė, nuo kurios prasidėjo aplinkui turgavietę stovėjusių pastatų numeracija.
Pirmuoju numeriu buvo pažymėtas kampe su Birutės gatve stovėjęs mūrinis muitinės pastatas, kretingiškių vadintas Tamužine. Jame pirmaisiais pokario metais veikė valdinė iždinė ir kalėjimas, o 1921 m. pastatą iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus nupirko Lietuvos ūkio banko savininkų brolių Jono ir Juozo Vailokaičių bendrovė.
Tarpukariu pastato išvaizda nežymiai keitėsi: nebeliko medinės verandos su balkonu, o vietoje išėjimo į balkoną antrajame aukšte buvo įrengtas langas. Virš vienintelio įėjimo nuo turgavietės pusės kabėjo iškaba su banko logotipu ir pavadinimu „LIETUVOS ŪKIO BANKAS“.
Pirmojo aukšto patalpose nuo 1921 m. veikė Ūkio banko skyrius. Antrojo aukšto patalpas bendrovė nuomojo apskrities savivaldybės raštinei, apskrities viršininko, policijos vado ir inžinieriaus būstinėms. Kieme stovėjusiame ūkiniame pastate nuo 1939 m. veikė prekybinių kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ Kretingos sandėlis, evakuotas iš nacių aneksuotos Klaipėdos.
Į šiaurę nuo banko buvusį medinį namą apie 1920 m. įsigijo vienas iš stambiausių to meto Kretingos pramonininkų ir prekybininkų Judelis Taicas.
Nuo aikštės pusės jis įrengė papildomą įėjimą į name atidarytą kirpyklą. Be kirpyklos, šiame pastate buvo savininko butas, bendrovės „Taicas ir Šeras“ (nuo 1937 m. – „Taicas, Judelis ir Ko“) būstinė, o kieme stovėjusiuose ūkiniuose pastatuose veikė arbatžolių svarstymo įmonė „Virdulys“, sacharino fabrikas „Malūnas“ ir produkcijos sandėliai.


Gaisrai keitė ne tik pastatus, bet ir jų paskirtį
Per 1915 m. gaisrą smarkiai nukentėjusį buvusios Karolštato aukštesniosios mokyklos pastatą, iš kurio buvo belikusios tik mūrinės sienos ir kaminai, jo savininkas grafas Aleksandras Tiškevičius apie 1925 m. pardavė provizoriui Stasiui Ščefanavičiui ir porai žydų verslininkų.
Abu korpusai tarpukariu tapo atskirais namais, kurie iki 1930 m. buvo atstatyti, o iki 1936–1938 m. – pilnai įruošti. Tik ties šiaurinio pastato fasado viduriu įrengtas balkonas iki pat karo liko nebaigtas – be baliustrados.
Greičiausiai savo pastato dalį įsirengė Stasys Ščefanavičius. Namas buvo su blizgiu skardiniu stogu, turėjo du įėjimus, įrengtus fasado šonuose, ir ties viduriu naujai atkurtą balkoną su metaline ažūrine baliustrada. Jo durų ir langų angas juosė figūriniai apvadai.
Pro kairėje pusėje esantį įėjimą buvo patenkama į gyvenamąsias antrojo aukšto patalpas, o dešinysis įėjimas vedė į pirmajame aukšte apie 1936 m. atidarytą vaistinę. Virš šio įėjimo ant sienos buvo užrašytas įstaigos pavadinimas „NAUJOJI APTIEKA“, o žemiau kabėjo iškaba su savininko pavarde „STASIO ŠČEFANAVIČIAUS“.
Šiaurinis korpusas buvo pradėtas naudoti jau nuo 1930 metų. Jis buvo kuklesnės išvaizdos, su čerpėmis dengtu stogu. Sienas puošė tik abu aukštus skiriantis figūrinis karnizas, o iki karo buvusių durų ir langų figūrinių apvadų nebeliko. Fasade buvo įrengti trys įėjimai, vedę į komercines patalpas.
Pastate patalpas 1930 m. nuomojosi advokatas Vladas Petronaitis, vėliau – Kretingos XV šaulių rinktinės vadas kapitonas Petras Buragas, veikė manufaktūros prekių ir gatavų rūbų parduotuvė, kirpykla bei žemės ūkio smulkaus kredito bankas.
Už jo stovėjęs nedidelis tinkuoto mūro namas buvo su dvišlaičiu skardos stogu bei kairiajame fasado krašte įrengtu balkonu su metaline ažūrine baliustrada. Namą iš pirklio Izraelio Glikmano po karo perėmė Srolis Motkė Šlaveitas.
Pirmajame aukšte įrengtose komercinėse patalpose tebeveikė savininko geležies ir jos dirbinių krautuvė, o apie 1936 m. atidaryta galanterijos ir smulkių prekių parduotuvė.


(Pabaiga kitą šeštadienį)

Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus

 2,223 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes