Pagrindines bažnyčios duris puošia simboliniai Jono Karolio Chodkevičiaus, dviejų jo žmonių bei trijų vaikų atvaizdai – hermos.

Ankstų praėjusio šeštadienio rytą nedidelėse Kretingos turizmo informacijos centro patalpose vos tilpo žmonės, kurie iš įvairių Žemaitijos kampelių atvažiavo bent akies krašteliu pažvelgti į Kretingos vienuolių gyvenimą.

Savo miesto istoriją žinoti privalu
Ekskursiją „Vienuolių takais“ vedusi gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė, išgirdusi, kad tarp dalyvių yra ir kretingiškių, neslėpė nuostabos: tai būna labai retai.
Kretingiškiai Janina ir Petras atviravo anksčiau išsiruošti į tokią ekskursiją neturėję kada, dirbę. O dabar jau senjorai, tad visas laikas – jų.
„Abu esame iš Aukštaitijos. Į žemaičių kraštą, į tuomet garsų Vydmantų agroprekybinį ūkį prieš 30 metų atvažiavome dirbti.

Prie šv. Antano altoriaus išgirsta apie jo dėka žmonių patirtus stebuklus.


Tos vietovės, kurioje gyveni, istoriją privalu žinoti. Mes ir žinome, tik kai ką norėjome savo akimis pamatyti“, – kodėl tokį ankstyvą rytą išsiruošė į ekskursiją, aiškino senjorai.
Anot jų, kretingiškiai gali apskritai didžiuotis savo miestu – vienintelis turi penkis vienuolynus, Žiemos sodą, šviečiantį kryžių, kuris pasitinka ir prošal į Palangą, Klaipėdą ar Skuodo pusę važiuojančiuosius.
„Džiaugtis reikia, kad gyvename tokiame gražiame ir dvasingame mieste. Tikėjimas žmogų tik taurina, prie dorovės veda.
Pažiūrėkit, kiek žmonių iš kitur atvažiavo, svetimi domisi vienuolyno ir bažnyčios istorija, tad mums, kretingiškiams, turėtų būti gėda jos nežinoti“, – sakė Janina ir Petras.

Kankinių koplyčioje išgirsta istorija apie už tikėjimą bei Dievo žodžio skleidimą nužudytus pranciškonų vienuolius.


Drąsiai ir į bažnyčios bokštą kopusi Janina vėliau juokavo Čikagoje dar ne tokio aukščio statinio viršūnėje stovėjusi, tad nejautė nė mažiausios baimės. O Kretinga iš bažnyčios bokšto atrodo įspūdingai.

Ekskursijos vyksta 8 metus
Progos pažvelgti į Kretingos vienuolių gyvenimą nepraleido ir Gargžduose gyvenantys Monika ir Tadas.
„Istorija labai domimės. Apie šią ekskursiją skaitėme internete. Smalsu buvo aplankyti bažnyčios rūsius, pamatyti Chodkevičių bei Kankinių kriptas, pavaikščioti takais, kuriais eina vienuoliai“, – atviravo jauna pora.
Monika keletą metų gyveno Kretingoje, jos istoriją šiek tiek žino, tad dabar su antrąja puse atvažiavo išgirsti ir sužinoti dar daugiau, nes Kretinga turi unikalių vietų.
Gargždiškiai džiaugėsi turiningai praleista popiete – ekskursija buvo labai įdomi.
Gidė Diana pasakojo, kad iš visos Lietuvos, ir ne tik, atvažiavę ekskursijos dalyviai labai domisi bažnyčios istorija, klausinėja, o kas smagiausia – kad jie nemažai apie Kretingą ir žino.
Prieš aštuonerius metus kartu su Kretingos turizmo informacijos centru sumanyta ekskursija vasarą organizuojama kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį – pamatyti vienuolyną, apsilankyti bažnyčioje, išgirsti jų istorijas bei paslaptis nori vis daugiau atostogauti į pajūrį atvažiuojančių lietuvių ir užsienio svečių.


Duotą pažadą ištesėjo
Daugiau nei pusantros valandos trunkanti ekskursija bažnyčioje prasidėjo maldos namų bei vienuolyno atsiradimo istorija.
Pasak gidės Dianos, Kretinga be Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios, be brolių pranciškonų neįsivaizduojama.
Jie atsirado prieš daugiau nei 400 metų, 17 amžiaus pradžioje Jono Karolio Chodkevičiaus dėka.

Chodkevičių šeimos kriptoje ekskursijos dalyviai sužinojo, kieno sarkofagai čia saugomi.


Jis buvo labai turtingas žemvaldys, garbingas ir itin tikintis žmogus, 1605 m. tapo LDK didžiuoju etmonu, vyriausiuoju kariuomenės vadu.
„Nors buvo talentingas karvedys, prieš Salaspilio mūšį, kuriame pasiekta pergalė prieš vieną galingiausių to meto Europoje švedų karaliaus Karolio IX vadovaujamą kariuomenę, J. K. Chodkevičius vien savo jėgomis nepasitikėjo.
Žinodamas, kad jo laukia 14 tūkstančių švedų, o jis pats teturėjo tik 4 tūkstančius kariškių, jis dvi paras meldėsi, prašė Dievo pagalbos ir davė pažadą – jeigu laimės mūšį, pastatys bažnyčią“, – pasakojo gidė.
Mūšis buvo laimėtas, sumušti švedai dėjo į kojas neatsigręždami. Žinia apie tai pasklido po visą Europą. Valdovai J. K. Chodkevičiui rašė laiškus, dailininkai tapė paveikslus, poetai rašė poemas, jo garbei buvo audžiami šilkiniai gobelenai.
Grįžęs į Lietuvą, jis ėmėsi vykdyti pažadą. Pirmiausiai pastatė vienuolyną, po to bažnyčią, kuri buvo gerokai mažesnė nei dabar.
Statyboms J. K. Chodkevičius paaukojo 12 metų dvaro pajamas.
Vienuolynui dar buvo paskirta 80 hektarų žemės ir kiekvienais metais dvaras jam išmokėdavo rentą. Kasmet vienuolynas gaudavo 150 žąsų, 300 vištų, 300 statinių įvairiausių grūdinių kultūrų, keletą statinių medaus, vaško, kelis vežimus šieno ir malkų.


Trejos ypatingos durys
Bažnyčios istorija prasideda nuo į ją vedančių durų.
Gidės žodžiais, J. K. Chodkevičius norėjo, kad visi žmonės už jį melstųsi, nes žemaičiuose tikima, kad jeigu kitas už tave meldžiasi, tada malda labiau „pamačlyva“. Bet to juk neprašysi ant bačkos pasilipęs!
Legenda pasakoja, kad jis ilgai stebėjęs ir įsitikinęs, kad į bažnyčią atėję žmonės pirmiausiai suklumpa prieangyje. Ne taip, kaip mes dabar – persižegnojame ir priklaupiame įėję į vidų, o seniau iš didelės pagarbos Dievui visi priklaupdavo jau prieangyje.
Tada J. K. Chodkevičiui šovusi išganinga mintis įstatyti duris su savo atvaizdu, kad visos žmonių maldos prakeliautų ir pro jį.
Netrukus jis užsakė ir įstatė duris, kurių viršų puošia asmeniniai Chodkevičių herbai, o po jais yra šeimos narių portretinės hermos – atvaizdai: kairėje vyras su barzda yra pats J. K. Chodkevičius, per vidurį – jo žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė, kitame šone – antroji žmona Ona Ostrogiškė.

Kankinių kriptoje stovi spalvoto stiklo mozaikos altorius, po kuriuo palaidoti patalpoje gyvų užmūrytų kankinių palaikai.


Durų apačią puošia sūnų Jono Kazimiero ir Jeronimo bei dukros Onos Skolastikos atvaizdai.
Pasak gidės, durys yra stebuklingos, nes Kretinga, o ir bažnyčia ne kartą degė, tačiau durys išliko.
Tačiau ne pagrindinės bažnyčios durys yra seniausios – senesnės vienuolyno lauko durys, kurias galima pamatyti įėjus į bažnyčią ir pasukus truputį į dešinę pusę.
Tiesa, jos dabar yra kaip eksponatas. Ir įdomios ne savo senumu, ne viduryje esančia „akute“, pro kurią galima pamatyti, kas atėjo, o išlikusiais kirčiais, apie kuriuos ekskursijos dalyvių laukė jau kita istorija, susijusi su Kankinių kripta.


Fontane laikė ruonį
Priėjus prie trečių durų, kurios oficialiai veda į vienuolyną, susirinkusieji sužinojo, kad jas prieš daugiau nei 400 metų padovanojo turtingi kretingiškiai, jog vienuolynas nuo bažnyčios simboliškai būtų atskirtas.
Ant durų taip pat vaizduojami stilizuoti Chodkevičių šeimos kūnai – hermos.
Gidės teigimu, išskirtiniai duryse yra ne tik drožiniai, bet ir spyna. Ji – įrodymas, kad senovėje išlaužti duris, nors jos ir medinės, nebuvo labai lengva.
Apie vienuolius ir jų gyvenimą kalbėta vidiniame vienuolyno kiemelyje, kurio viduryje stovi saulės laikrodis. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad tai yra seniausias saulės laikrodis – jis buvo pastatytas 1610 metais.
„Anksčiau saulės laikrodis stovėjo pranciškonų vienuolyno sode, kur dabar gimnazijos sporto aikštynas. Sode broliai augino obelis, laikė bites ir netgi dvi stirnas.
Taip pat turėjo fontaną – išlikusi įdomi nuotrauka, liudijanti, kad vienu metu vienuoliai jame laikė netgi gėlavandenį ruonį, kurį esą buvo parsivežę iš Klaipėdos“, – pasakojo gidė.
Šiandien laikrodį primena tik išlikęs akmuo.


Vienuolių celių pamatyti nevalia
Vienuolyno sienos, anot gidės, daug mačiusios, nes čia nemažai įvairių įdomių žmonių gyvenę. Vienas iš jų – Jurgis Pabrėža: vienuolis, botanikas, mokslininkas, gydytojas.
Jis vienuolyno bibliotekoje, kuri yra ir dabar, darydavo iš knygų nuorašus ir juos siųsdavo kitam garsiam žemaičiui Simonui Daukantui, kuris parašė Lietuvos istoriją.
J. Pabrėža taip tarsi irgi yra prie tos istorijos prisidėjęs.
Vienuolyno pakilimo laikotarpiu jame gyveno apie 60 vienuolių, šiandien – 7.
Kai 1941 m. Kretinga degė, sudegė ir didžioji dalis vienuolyno. Buvo likę tik griuvėsiai. Laimė, atsirado žmonių, kurie pasirūpino jį atstatyti.
Tačiau pokario metais vienuolynas negalėjo čia būti.
Senieji kretingiškiai pasakoja, kad vienuolyne kurį laiką buvo butai, bibliotekos filialas, ilgą laiką čia veikė Kretingos muziejus.
1989 m. iš pogrindžio išėję broliai pranciškonai savo nuosavybę susigrąžino.
„Kai stovime šiame kiemelyje, žmonės dažnai klausia, ar aplankysime ir pamatysime celę, kurioje vienuoliai gyvena. Kai atsakau, jog ne, dažnai nusivilia.
Tada jų klausiu: Jeigu į jūsų namų duris pasibelstų 30 žmonių ir paprašytų leisti apžiūrėti miegamąjį, manau, nelabai įsileistumėte.
Reikia suvokti, kad vienuolynas, bent jau klauzūrinė dalis, antras aukštas, yra vienuolių namai, reikia gerbti jų privatumą.
Jie daug dirba, daug būna su žmonėmis, tad reikia akimirkų ir pailsėti, ir pabūti vieniems“, – kodėl negalima apžiūrėti celių, kuriose gyvena vienuoliai, paaiškino gidė.


Pasimeldę šv. Antanui sveiko ligoniai
Prie Kretingos miesto globėjo šv. Antano altoriaus ekskursijos dalyviai išgirdo, kokiais stebuklais jis garsėjo. Tiesa, ne vienas teigė apie tai irgi girdėjęs.
Gidė priminė, kad šv. Antanui žmonės dažniausiai meldžiasi prašydami sveikatos, padėti susigrąžinti pamestą kažkokį brangų jam daiktą.
Ji visiems pasakojanti apie kretingiškę Olytę, kuri susirgusi vėžiu prašė šv. Antano stebuklo. Ir jis įvyko – vėžys pasitraukė, moteris pragyveno dar 30 gražių metų, kuriuos paskyrė vargšams, dirbo labdaros valgykloje.
Prieš gerus metus į šv. Antano atlaidus birželio 13-ąją atvažiavo grupė iš Kėdainių. Išgirdusi pasakojimą apie kretingiškės Olytės patirtą stebuklą, viena moteris pasakė norinti papasakoti savo istoriją.
Pokario metais visa jos šeima susirgo tymais. Visi pasveiko, išskyrus dviejų metų broliuką. Daktarai pasakė niekuo negalintys pagelbėti, nes yra „sudegę plaučiai“.
„Vaikas dvi savaites nei valgė, nei į tualetą ėjo, gulėjo paslikas. Viena kaimynė moters mamos paklaususi, ar ji buvo prašyti šv. Antano pagalbos, ar davė pažadą.
Kėdainietė sakė nežinanti, ką mama šv. Antanui pažadėjo, bet kai ji išėjo po maldos berniukas atmerkė akis, apsižvalgė. Niekas tuo labai neapsidžiaugė – esą gal taip jis atsisveikina. Bet vaikas paprašė valgyti, paskui dar. Šiandien tam berniukui yra 72 metai“, – laimingai pasibaigusią istoriją perpasakojo gidė.


Kretingoje vyksta stebuklai
O kitas stebuklas, kurį papasakojęs buvęs parapijos klebonas Antanas Blužas, susijęs su meile.
Pas jį atėjęs vaikinas paprašė padėti surasti merginą. Klebonas nusijuokęs – kaip dabar čia jam vienuolis merginos ieškosiąs – ir liepęs eiti prašyti šv. Antano pagalbos.
Tas paklausęs, meldėsi kelias dienas prie šv. Antano. Ir išties po kurio laiko jo gyvenime atsiradusi mergina, tapusi ir žmona. Pats klebonas juodu ir sutuokęs.
Dar viena moteris pasakojo jaunystėje buvusi siuvėja. Kartą dviračiu važiavusi pas pusseserę, pasidarę karšta, tad ji nusivilkusi švarkelį ir pasidėjusi ant bagažinės.
Švarkelis buvęs labai gražus, brangus, nes pačios siūtas. Nuvažiavusi pas pusseserę pamačiusi, kad jo ant dviračio nebėra.
Visur ieškojo, bet nerado. Tada puolė šv. Antano prašyti jai švarkelį sugrąžinti. Po poros mėnesių atvažiavo į miestelį, o ten buvo rūbų parduotuvė. Kadangi pati siuvėja, niekada į tokias neidavo.
Bet tąkart ją labai traukė užeiti į tą parduotuvę. Ir joje ji pamatė savo švarkelį.
Pardavėja papasakojo, kad jį prieš du mėnesius kažką rado ir atnešė, tad iki šiol laukiantis šeimininko.
Šv. Antano dėka patirtus stebuklus rodo prie jo ant sienos sukabinti votai – padėkos už stebuklą ženklai.
Dar vienas stebuklas, pasak gidės, tas, kad bažnyčia ne kartą degė, tačiau išliko visi septyni altoriai, nors jie pagaminti iš medžio.
Vienas kitą mylėjo
Bažnyčios fundatorių šeimos kriptoje gidė papasakojo, kad seniau tikėta, jog kuo arčiau bažnyčios būsi palaidotas, tuo arčiau Dievo būsi paskutinę teismo dieną.
Tad šeimos kapavietę Chodkevičiai įsirengė garbingiausioje bažnyčios vietoje – po didžiuoju altoriumi.
Dabar kriptoje yra penki sarkofagai: S. Chodkevičienės, dviejų anksti mirusių jos sūnų, J. K. Chodkevičiaus dukterėčios Kristinos Marijos Chodkevičiūtės Farensbach.
Čia taip pat ilsisi su Chodkevičių šeima nesusijusio, šimtmečiu vėliau palaidoto vienerių vaiko palaikai.
Mažas sarkofagas yra jaunylio sūnaus Jono Kazimiero, kuris išgyveno tik keturias valandas. Vyresnysis sūnus Jeronimas, kuris taip buvo pakrikštytas senelio garbei, anksti pasižadėjo tapti broliu pranciškonu, nuo vaikystės nešiojo vienuolio abitą. Tačiau mirė sulaukęs vos 15 metų.
Trečiojo Chodkevičių vaiko – dukros Onos Skolastikos – sarkofago kriptoje nėra. Ji vienintelė užaugo, ištekėjo už Lietuvos didžiojo maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos, susilaukė sūnaus Karolio.
Manoma, kad ji palaidota vienoje iš Sapiegų giminės kapaviečių Lietuvoje ar Gudijoje.
Gražiausias ir didingiausias – Sofijos Chodkevičienės sarkofagas, kuris į bažnyčios rūsius atnaujintas grįžo prieš dešimt metų.
Pasak gidės, nors tais laikais buvo tuokiamasi dėl turtų, padėties, taikos, bet ne dėl meilės – Jonas Karolis ir Sofija vienas kitą labai mylėjo.
Sofija buvo pilnavertė partnerė, rūpinosi visais vyro reikalais. Deja, ji greitai mirė.
Nors dėl to J. K. Chodkevičius labai liūdėjo, pagal visuomenines normas jam buvo privalu vesti. Be to, labai norėjo susilaukti vaikų, nes abu sūnūs buvo mirę, dukra ištekėjusi.


J. K. Chodkevičiaus kapavietė nėra žinoma
Antrą kartą J. K. Chodkevičius vedė kilmingą moterį Oną Ostrogiškę, su kuria santuokoje buvo dvejus metus, bet vaikų taip ir nesusilaukė.
Nėra kriptoje ir paties J. K. Chodkevičiaus sarkofago. O istorija tokia: išvykdamas į paskutinį savo mūšį jis antrosios žmonos paprašė: kai mirs, būtinai parvežti į Kretingą ir palaidoti šalia žmonos Sofijos ir vaikų. Bet antroji žmona Ona vyro prašymo neišpildė.
„Žinant, kad J. K. Chodkevičius turėjo daug priešų, tokį antrosios žmonos sprendimą galima ir pateisinti: ji bijojo, kad palaikai nebūtų išniekinti, tad juos slėpė.
Esama kalbų, kad Ona mirusio vyro sarkofagą visur vežiojosi su savimi. Slėpė slėpė, kol paslėpė taip, kad iki šiol jo niekas niekur neranda.
Manoma, kad J. K. Chodkevičius palaidotas kažkur Ukrainoje, bet tiksli vieta nežinoma. Tikimasi, kad atsiras koks antras Liudas Mažylis, kuris atras dokumentus, padėsiančius įminti šią mįslę“, – sakė gidė.
Kretingoje J. K. Chodkevičiaus atminimui įamžinti jo vardu pavadinta gatvė, miesto centre pastatytas paminklas.
„Sarkofagų restauratorius Gediminas Kazlauskas man juokais priekaištavo, kodėl nėra atminimo ženklo Sofijai – esą J. K. Chodkevičius juk nuolat būdavo išvykęs į mūšius ar paskendęs valstybės reikaluose, tad būtent ji rūpinosi visais miesto, bažnyčios statymo reikalais. Viliuosi, kad kažkada bus atiduota pagarba ir šiai moteriai“, – kalbėjo gidė.
Kankinių kripta – vieta džiaugtis gyvenimu
Šalia Chodkevičių kriptos yra Kankinių kripta.
Pasakojama, kad 18 a. Kretingą ir vienuolyną puolę švedų kariai brovėsi per vienuolyno duris, bet negalėjo jų išlaužti. Tada pradėjo kapoti kirviais.
Nežinia, ar tai teisybė, ar ne, bet manoma, kad dabar kaip eksponatas saugomose duryse išlikę būtent švedų kirvukų kirčiai.
Jiems į vienuolyną įsiveržti pavyko. O čia glaudėsi ir miestiečiai, daugiausia moterys, vaikai ir senukai.
Prieš švedams įsiveržiant, vienuoliai visus bažnyčios turtus buvo spėję paslėpti. Jų vietos užpuolikams neišdavė, nors buvo žiauriai kankinami.
Vienuolius, kurių buvo apie 30, nuvedė į požemius po centriniu altoriumi ir kartu su miestiečiais užmūrijo gyvus, nepalikdami nė mažiausios galimybės pasprukti.
Apie 120 gyvybių niekas neišgelbėjo, nors sklido gandai, kad kažkur bažnyčioje yra užmūryti gyvi žmonės.
Apie patalpą nebuvo žinoma iki XX a. pradžios, gyvų užmūrytų žmonių niekas nerado beveik 300 metų.
Viskas paaiškėjo1989 m., kai broliai pranciškonai išėjo iš pogrindžio ir grįžę į Kretingą tvarkė bažnyčios šildymo sistemą.


Ekskursiją vainikavo iššūkis
Atsivėręs vaizdas buvo kraupus. Patalpoje gulėjo daugybė susikryžiavusių žmonių griaučių, kai kurie galbūt prieš mirtį buvo vienas kitą apsikabinę.
Kriptos lubose žvakėmis buvo išdeginti kryžiai.
Ne vienerius metus kankinių kaulai pragulėjo dėžėse, kol atsiradus rėmėjams patalpa buvo sutvarkyta.
Dabar Kankinių kriptoje stovi iš spalvoto stiklo mozaika sudėliotas altorius, kurio viršus dengtas marmuro plokšte.
Altorių puošia įrašas lotynų klaba „Brolių, mažesniųjų kankinių, kančia“. Altorius turi „langelius“, po kuriuos matyti viduje sudėtos kelios kankinių kaukolės, manoma, moterų ir vaikų. Žuvusių kankinių palaikai palaidoti po kriptos altoriumi.
Kriptos sienos mūrytos iš raudonų plytų, kurias įdėmiai apžiūrėjus galima rasti pirštų antspaudų, bylojančių, kad jos buvo gamintos rankomis.
„Kad ir kaip baisiai mintis skambėtų, vieta, kurioje yra altorius su žmonių kaukolėmis, yra ta vieta, kur galime pasidžiaugti gyvenimu. Nes šių įvykių fone galime suvokti, kokį gerą gyvenimą šiandien turime – esame laisvi, kalbame, ką norime, norime tikime, norime – ne.
Be baimės, kad būsime nubausti, kankinami, ištremiami“, – kalbėjo gidė.
Ekskursijos pabaigoje visų laukė iššūkis – užkopti į bokštą, į kurį veda 219 laiptelių.
Abejojančius savo galimybėmis tiek daug jų įveikti paskatino gidės pasakojimas apie praėjusią vasarą pasiektą rekordą – į Kretingos bažnyčios bokštą užlipo 91-erių klaipėdietė.

 5,269 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes
One thought on “Vienuolyno ir bažnyčios paslaptys įdomios ir rajono svečiams”

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE