Prieš 22-ejus metus šeštadieninis „Švyturio“ numeris, kaip ir šiemet, išėjo gegužės 9 dieną. Jame buvo išspausdintas Antano Pipiro straipsnis „Parkas pasipuoš gėlynais“, kuriame pasakojama apie naują daugiamečių gėlių gėlyną bei ketinamą įrengti alpinariumą. Kaip tie gėlynai atrodo šiandien?
Pirmosios iniciatyvos atkuriant parką
1998 metų gegužės 9 dieną laikraščio korespondentui Antanui Pipirui tuometė Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Vilma Marcevičienė pasakojo, kad daigus naujai ruošiamam daugiamečių gėlių gėlynui padovanojo muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, Danutė Šorienė, Milda Slipkuvienė ir kitos darbuotojos. Straipsnyje kalbama apie į gėlyną planuojamus įkomponuoti ir miške augančius augalus: žibuokles, pakalnutes, raktažoles.
„Prie antrojo tvenkinio bus įrengtas alpinariumas, kuriame augs pelkiniai augalai“, – prieš daugiau nei du dešimtmečius rašė „Švyturys“.
Taip pat papasakota, kad V. Kanapkienės iniciatyva kuriamas klubas, kurio veikla bus susijusi su parko atkūrimu. Jo veikloje dalyvaus architektas landšaftininkas, Klaipėdos universiteto Rekreacijos katedros ir Kretingos aukštesniosios žemės ūkio mokyklos dėstytojai.
Muziejus užmezgė bendradarbiavimo ryšius su Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vadovybe, kuri taip pat ketina padėti kretingiškiams dovanodami įvairių rūšių augalų.
Parko teritorijoje, be muziejaus darbuotojų, dirba žmonės, atsiųsti iš Darbo biržos.
Nors prabėgo jau daugiau nei du dešimtmečiai, ir šiandien Vilma Marcevičienė, kurios nuotrauka papuošė 1998 m. rajono laikraštį, muziejuje nebedirba, bet puikiai prisimena ne tik vietas, kuriose gėlynai buvo įrengiami, bet ir žmones, padėjusius jai tai daryti.
Gėlynai iš dovanotų augalų
Vilma pasakojo, kad ten, kur šiandien žydi gėlynai, prieš dvidešimt metų buvo tušti laukai. Juos įrengti jai talkino savo srities žinovai, muziejaus darbuotojai Domas Derkintis ir Bronius Zinkevičius, turėję supratimą, kurioje vietoje gėlyną derėtų įrengti, kokį augalą jame sodinti, kad tiktų, prigytų.
Žiniomis, patarimais, sėklomis labai daug padėjo Kauno botanikos sodo, Vilniaus Kairėnų botanikos sodo, Klaipėdos universiteto botanikos sodo, su kuriais muziejus buvo užmezgęs bendradarbiavimo ryšius, darbuotojai.
„Iš botanikos sodų daugiausiai gavome svogūninių daugiamečių gėlių, jų dovanojo patys muziejaus darbuotojai, kretingiškiai. Pirmuosius gėlynus sudarė kanos, jurginai, flioksai, tulpės, krokai. Spygliuočių – tujų, kadugių, kalninių pušelių – dovanojo urėdo Antano Baranausko vadovaujama Kretingos miškų urėdija.
Kasmet stengėmės įrengti bent po vieną gėlyną, senuosius atnaujindavome, pasodindavome naujų daugiamečių augalų. Įrengti, tvarkyti gėlynus labai padėjo iš Darbo biržos siųsti žmonės – darbštūs, nuoširdūs ir atsakingi kretingiškiai“, – iki šiol talkininkus tik geru žodžiu mini viena iš pirmųjų muziejaus gėlynus kūrėjų.
Kadangi muziejus pinigų gėlėms pirkti neturėjo, vasarinių gėlių daigus ėmė pati auginti namų kieme įrengtame šiltnamyje. Augino surfinijas, fukcijas, begonijas, palergonijas, nemezijas, našlaites. Šis užsiėmimas patiko, kaip pati moteris sako, „užkabino“, tad po septynerių metų muziejų paliko ir ėmėsi gėlių verslo.
Be gėlių gyvenimui trūktų spalvų
Vilma juokavo, kad meilė gėlėms jos gyvenime buvo užprogramuota, o pirmoji artimesnė pažintis prasidėjo atliekant praktiką Kauno botanikos sodo oranžerijoje. Ten daug išmoko, sužinojo, todėl, atėjusi dirbti į Kretingos muziejų, drąsiai sutiko vadovauti Gamtos skyriui.
„Draugystė su gėlėmis tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. Man tai teikia didžiulį malonumą, nors šis užsiėmimas atima ir daug laiko, ir jėgų. Per sezoną su vyru iki praėjusių metų užaugindavome ir parduodavome keliasdešimt tūkstančių įvairių gėlių.
Pernai nusprendėm nuo gėlių truputį pailsėti, jų auginame tik savo sodybai papuošti. Gėlių vietą 3 arų šiltnamyje užėmė kiti augalai – jau sirpsta braškės, mezga agurkai“, – pasakojo Vilma.
Dvaro parką ji bent kartą per metus aplanko. Džiaugiasi užaugusiais medžiais, krūmais, pasikeitusiais, bet išlikusiais ir prižiūrimais jos įrengtais gėlynais, kad parkas pagal muziejaus turimas finansines galimybes gražiai tvarkomas.
Pati prie gėlių verslo dar tikrai grįš – nes be jų, pasak Vilmos, gyvenimui trūksta spalvų ir gerų emocijų.
Puoselėjamo grožio nevertina
Šiuo metu muziejuje buvusias Vilmas pareigas – Gamtos skyriaus vedėjos – eina Jurgita Tertelienė. Vedėja suskaičiavo, kad šiandien dvaro parke iš viso yra apie 20 gėlynų, kuriuose auga ir žydi vienadienės, narcizai, kanos, astrai, bijūnai, levandos, melsvės, jurginai, vilkdalgiai, rūtos, paparčiai, rožės ir dar daug kitokių gėlių bei augalų.
Didžioji dalis jų – daugiamečiai, tačiau kasmet kai kuriuose gėlynuose pasodinama ir vienmečių gėlių, kurias dovanoja muziejaus darbuotojai, Dvaro parko bičiulių klubo nariai. Iš muziejaus lėšų kasmet nuperkama gėlių, kurios papuošia prie pat rūmų esančius gėlynus.
„Ir parkas, ir gėlynai atrodytų dar gražiau, jeigu tam turėtume daug pinigų, daugiau žmogiškų išteklių juos prižiūrėti. Dabar tai daro viena moteris.
Sodinti brangesnių gėlių kaip ir neapsimoka, nes vis dar yra žmonių, kurie įsivaizduoja, jog parko gėlės yra visų – glėbiais skina tulpes, bijūnus. Ir tai daro ne jaunimas, o vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas, labai gaila, bet ir irgi „pasireiškia“ – visai neseniai buvo aprašinėtas ne vienas gyventojų dovanotas baltai dažytas suoliukas“, – sakė J. Tertelienė.
Planuose – išvalyti tvenkinius
Pasidžiaugusi iniciatyva „Švyturio“ skaitytojams priminti, kas apie parką buvo rašoma prieš 22-ejus metus, muziejaus direktorė Vida Kanapkienė priminė, kad grafų Tiškevičių rūmuose muziejus įsikūrė 1993 metais.
Vienas svarbiausių darbų tuomet buvo išvalyti parką nuo šiukšlių, pasiekti, kad teritorijoje nebebūtų ganomi gyvuliai, nesivažinėtų transporto priemonės.
„Vaizdas buvo siaubingas. Kibom į darbus rankoves atsiraitoję. Norėjome žmonėms parodyti, kokį unikalų istorinį parką turime. Turėjome išmanančius darbuotojus Domą Derkintį ir Bronių Zinkevičių, konsultavomės su sostinės kraštovaizdžio specialistu Kęstučiu Labanausku, kraštovaizdžio architekte Nijole Kazakevičiūte. Jie patarė, ką parke iškirsti, kaip formuoti želdinių grupes ir kitais parko atkūrimo klausimais“, – pasakojo direktorė.
Buvo parengtas parko tvarkymo ir naudojimo reglamentas, nustatytos apsaugos zonos – kur įrengti gėlynus, atstatyti takus ir kita.
V. Kanapkienės žodžiais, atkuriant parką reikėjo suburti žmones autoritetus, savo srities žinovus, kurie prisidėtų žiniomis, patarimais. Taip įkurtas Dvaro bičiulių klubas, kurio veikloje dalyvavo šviesaus atminimo architektas Edmundas Giedrimas, miškininkas Rimantas Kviklys, tuometis Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas, Joana Janulaitienė, Antanas Būta.
Klubas gyvuoja iki šiol, jo veikloje dabar aktyviai dalyvauja ir M. Daujoto progimnazijos mokiniai.
„Šiandien galime pasidžiaugti ir parko, ir priešais rūmus esančiais gėlynais. Pernai atnaujintas prie rūmų esantis rožynas. Dabar vienas svarbiausių darbų ir siekių – išvalyti antrą ir trečią tvenkinius, atkurti takus prie istorinės verandos“, – planais pasidalino muziejaus vadovė.
2,605 peržiūrų (-a)