1992 metų gegužės 23-iosios "Švyturio" nuotraukoje Gediminas Lukauskis, kuris vilki tada dar būsimos žmonos Erikos megztą megztinį, su siuvėjomis Irute Šoparaite (priekyje) ir Jolanta Stropute.

1992 metų gegužės 23 dienos „Švyturyje“ rašyta apie tai, kokių naujienų per dieną to meto laikraščio žurnalistė Audronė Griežienė ir fotografas Jonas Šimkus išgirdo lankydamiesi Kartenoje. Straipsnyje „Siuvėjai laukia darbo“ pasakojama apie tuščią miestelio buitinio gyventojų aptarnavimo paviljoną, nors jame veikia ir kirpykla, ir siuvykla, ir avalynės ateljė. Po 28-erių metų visagalio interneto pagalba rastas tuometis siuvyklos vadovas Gediminas Lukauskis juokavo, jog tie siuvėjai, tiksliau, siuvėjos darbo visiškai nelaukė – jo turėjo iki kaklo.

Prisiminti praeitį įdomu

Tuomet, prieš beveik tris dešimtis metų, žurnalistės paklaustas, kaip sekasi, G. Lukauskis pasakojo, kad kirpykloje klientų – kaip kada. Būna dienų, kai kirpėja Gaiva Petrauskytė kojų nesulenkia. O būna, kaip ir tądien, tuščia.

„Pas mus tai beveik visada taip. Vienas kitas žmogus jei užeina…“, – kalbėjo siuvyklos vadovas.

„Švyturiui“ pasidomėjus, gal taip yra todėl, kad brangiai už siuvinius ima, sakė, jog siuvėjų paslaugos Kartenoje pigesnės negu mieste penkiasdešimčia ar net visu šimtu rublių.

„Pavyzdžiui, suknelės pasiuvimas čia kainuoja 200, palaidinukės – 100 ar 150 rublių – fasonas fasonui nelygu“, – dėstė G. Lukauskis, pats siuvęs kelnes, o Irutė Šoparaitė su Vilma Česnaite, anot jo, – jau visa kita.

Sunki savarankiško gyvenimo pradžia

Dabar išvydęs to meto nuotrauką, kurioje jis įamžintas su dviem siuvėjomis, Gediminas šmaikštavo, jog prisiminti senus laikus, kai buvai ir jaunas, ir gražus, visada įdomu, tad mielai leidosi prisiminimų takais.     

Savarankiško gyvenimo pradžia buvo labai sunki, nes nebeturėjo tėvų: buvo baigęs šešias klases, kai neteko tėvo, o besimokant vienuoliktoje klasėje amžinybėn išėjo ir mama. Liko gyventi Kartenoje pas jos seserį – čia iš Žutautų kaimo, kur iki tol gyveno, buvo atsikraustę po tėvo mirties.

Baigęs miestelio vidurinę mokyklą, į Klaipėdos 46-ąją profesinę įstojo mokytis siuvėjo specialybės, netrukus buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Po jos grįžo atgal į Karteną. Porą mėnesių dirbo tuomečiame kolūkyje, o tada atėjo į siuvyklą.

„Labai sunku buvo, viskam reikėjo pinigų. Gerai, kad stotis ant kojų padėjo dviem metais vyresnis brolis Kęstutis, dirbęs kolūkyje. Dabar jis ūkininkauja, laiko gyvulius. Iki šiol labai gražiai sutariame“, – pasidžiaugė Gediminas.

O dirbti buitiniame, anot pašnekovo, buvo smagu: gerai sutarė ne tik su kirpėja dirbusia pussesere Gaiva, bet ir su batus siuvusiais armėnais.        

Gediminas Lukauskis su dukrele Emilija ir žmona Erika, kuriai beveik trisdešimties metų senumo „Švyturio“ nuotrauka taip pat tapo malonia staigmena.

„Tie armėnai, tėvas ir sūnūs, kiek prisimenu, Lietuvoje buvo gavę prieglobstį. Jie siuvo labai gražius moteriškus batus. Ne vieną porą ir man yra tekę parduoti, – atviravo Gediminas. – Kai avalynės siuvimo verslas žlugo, jie išvažiavo gyventi į Klaipėdą, paskui – į Kaliningradą. Kiek žinau, tėvas jau yra miręs“.

Būtent su šiais armėnais bei pussesere, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai, už investicinius čekius nusipirko  buitinio gyventojų aptarnavimo paviljono pastatą.

Siuvo „garintus“ sijonus

Siuvyklą, nekeisdamas jos paskirties, turėjo išlaikyti mažiausiai penkerius metus.

„Buvo vargelio. Pirmiausiai dėl to, kad patiems teko pečių kurti, jis labai sunkiai įsidegdavo. Be to, nuolat tikrindavo visokios komisijos, institucijos – kokias siuvimo mašinas naudojame, kokias medžiagas, ar darbui tinka apšvietimas ir panašiai. O klientų ateidavo vos vienas, kitas“, – pasakojo Gediminas.

Į repliką, gal tikrai brangiai už siuvinius prašydavo, atsakė primindamas to meto šalies valiutos pasikeitimus: „Tais, 1992 metais, sovietų sąjungos rubliai gyvavo paskutinius metus, nebeturėjo jokios vertės. Rudenį jie buvo iš apyvartos išimti, nes mokėjimo priemone tapo talonai su juose pavaizduotais augalais ir žvėriukais, kuriuos visi prisimename kaip „vagnorkes“.       

Situaciją išgelbėjo… sijonai. Tokie iš drobės, garinti, tuo laikmečiu buvę labai madingi. Kaip ir megzti, kurie šimtais buvo vežami į Rusiją.

„Tas versliukas gerai sekėsi, siuvėjos prikritusios siuvo. O turėjau jas labai šaunias – laikraštyje paminėta Irutė Šoparaitė buvo mano klasiokės Nijolės sesuo, Vilma Česnaitė su Irute buvo pažįstamos, Jolanta Stroputė buvo žmonos Erikos bendraklasė. Jos mokėsi toje pat, kaip ir aš, mokykloje. Vienu metu siuvykloje dirbo net penkios siuvėjos, tiek darbo buvo“, – prisiminė Gediminas.

Nėrė į naujas veiklas

Kai sijonų „biznis“ baigėsi, siuvyklos patalpose bandė rodyti vaizdo filmus, bet niekas jų nėjo žiūrėti. Tada savo dalį pardavė draugų tėvams. Tą patį padarė ir kiti pastato savininkai. Šiandien pastate veikia parduotuvė.

„Paskui labai gailėjausi, kad pardaviau. Galėjau įsirengti butą ir gražiausiai gyventi. Tuo labiau, kad jau turėjau šeimą, gyvenome pas žmonos Erikos tėvelius. Netrukus, tiesa, nusipirkome butą mokytojų name, ten gyvenome ketverius metus. Dabar jau daugiau kaip 13 metų esame Palangos gyventojai“, – pasakojo Gediminas.

O tuomet, kai siuvyklos neliko, teko prasimanyti naujų veiklų. Ėmėsi kito, iki pat dabar populiaraus mašinų verslo – važiuodavo į Vokietiją, iš ten parvežtus naudotus automobilius atnaujindavo ir parduodavo. Tai truko apie 15 metų.

Paklaustas, ar jam, kaip ir kitiems verslu užsiimantiems žmonėms, neteko sulaukti tais laikais siautėjusių reketininkų, kurie už atlygį neva siūlydavo apsaugą, Gediminas juokėsi: „Buvau per smulki žuvelė, kad jų dėmesio sulaukčiau. Dėl to problemų neturėjau. Daugiau nerimo ir išgąsčio patirdavo klientai, kurie suvažiuodavo iš visos Rusijos“.

Vieną atvejį jis iki šiol prisimena. Pasiimti automobilio turėjo atvykti vienas rusas. O kertant šalies sieną privalu buvo deklaruoti, kokią sumą pinigų su savimi vežiesi. Kažkas išgirdo, kiek pinigų tas žmogus turi, atsekė jį iki pat Klaipėdos ir sumušė taip, kad ligoninėje gydėsi ne vieną mėnesį.

„O pinigų užpuolikai nerado, taip gerai tas žmogus buvo juos paslėpęs. Tačiau sveikata buvo sužalota“, – atmintyje išlikusiu atsitikimu pasidalino Gediminas.

Kaip ir daugumai lietuvių, taip ir jam, porą metų teko pabūti ir emigrantu. Dirbo Airijoje, nepatiko. Grįžęs įsidarbino vienoje degalinėje Klaipėdoje. Po septynerių metų degalinę paliko.

„Iš pradžių viskas buvo gerai, bet bėgant metams kolektyvas, šeimininkai keitėsi. O yra sakoma, kad jeigu į darbą eini sukandęs dantis, jį reikia keisti. Aš taip ir padariau“, – prisipažino Gediminas.

Noras siūti nedingo

Tada vėl ėmėsi verslo, kurį turi iki šiol – nuomoja statybinius pastolius. Laisvalaikiu patinka „žaisti“ su automobiliais, juos perka-parduoda.

„Yra toks pasakymas – pijoko nepagydysi. Kam mašinos patinka, tą ir traukia kaip magnetas. Traukia ir mane. Tiesa, dėl naujų nesvaigstu. Kokią išgaliu nusipirkti, tokią ir perku. Kažkiek pavažiuoju, parduodu, perku kitą. Dabar turiu keturis automobilius“, – neslėpė Gediminas.

Juokavo, jog „ant senatvės“ vėl traukia ir siūti, nors labai daug metų to nedarė.

„Kodėl, baigęs mokyklą, pasirinkau siuvėjų mokyklą, iki šiol negaliu atsakyti. Gal kad mama savamokslė siuvėja buvo. Patiko siūti, ir tiek. Kelnių nemažai esu prisiuvęs, klientai ir iš Kretingos atvažiuodavo. Ta giminės siuvėjų linija tęsiasi: siuvėjos yra mamos sesers ir brolio dukros, mano brolio Kęstučio dukra irgi pasirinko šį kelią“, – sakė Gediminas.

Prisipažino visada vertinęs kiekvieną darbą ir kiekvieną uždirbtą centą – ne taip, kaip dabar jaunimas iškart nori didelių pinigų. Jam visada, kaip liaudis sako, geriau buvo žvirblis rankoj nei briedis girioj.

O šiandien didžiausias jo turtas yra šeima: žmona Erika, 25-erių sūnus Tadas ir dešimtmetė dukra Emilija.

Dabar priminta publikacija bei socialiniuose tinkluose paviešinta sena „Švyturio“ nuotrauka buvo maloni staigmena ne tik jam, bet ir buvusioms siuvėjoms, po tiek metų suvedusi smagiai pabendrauti bent nuotoliniu būdu.

Sulaukėme ir Erikos padėkos: „Labai gerai prisimenu tuos metus. Sunkus tada buvo laikas. Tais metais rugpjūtį buvo ir mūsų vestuvės. Pirmas įspūdis pamačius nuotrauką, kad Gediminas su mano megztu megztiniu. Ačiū jums už tokią staigmeną, nes gegužės 23 dieną – ir mano gimtadienis“.

 6,740 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes