Veronika Šiaulinskienė su vienu iš mažųjų savo globotinių. Asmeninio archyvo nuotr.

Per visą Lietuvą nuaidėjusio skandalingo įvykio apie nelegalias šunų veisyklas, kuriose gyvūnai laikomi toli gražu net ne šuniškomis sąlygomis, kurią pačią pirmąją Padvariuose atrado kretingiškė Veronika Šiaulinskienė, buvo atrasta ir vis tebeatrandama daugybė naujų nelegalių veisyklų, pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Norėtų būti gyvūnų socialine darbuotoja
28-erių Veronika pirmoji Lietuvoje garsiai ir viešai prakalbo apie siaubingą šunelių padėtį. Susipažinkime su ja iš arčiau.
Visą gyvenimą mylinti gyvūnus Veronika dirba Klaipėdoje, socialine darbuotoja, bet pati su draugais pajuokauja, kad, ko gero, labiau norėtų būti gyvūnų, o ne žmonių socialine darbuotoja.
„Nes žmonės vis tiek sulauks vienos ar kitokios pagalbos, o štai gyvūnai – nebūtinai. Kol nebus įstatymų ginančių gyvūnų teises, tol žmonės juos ir kankins ir išnaudos, nes juk iš to galima užsidirbti“, – sako Kretingos gyventoja.

Veronika Šiaulinskienė juokauja, kad, ko gero, labiau norėtų būti gyvūnų, o ne žmonių, socialinė darbuotoja. Aušrinės Sinušaitės nuotr.

Jauna moteris į Kretingą atsikėlė iš Mažeikių tik prieš pusantrų metų, vedina meilės. Veronikos vyras – kretingiškis.
„Dabar čia jau jaučiuosi kaip namie, tačiau iš pradžių buvo sunku. Tuo metu teko palikti darbą, kuriame dirbau 4 metus, naujame mieste mėnesį tiesiog sėdėjau namuose, kol neįsidarbinau kitur. Nieko nepažinojau, buvo daug nerimo, bet dabar man čia patinka“, – pasakoja Veronika.
Kitą šeštadienį, rugsėjo 19 d., sueis lygiai 6 metai, kaip Veronika nevalgo mėsos. Mėsos atsisakė tik dėl gyvūnų.
„Vis galvodavau, kad reikia atsisakyti mėsos, bet tai nebuvo rimta mintis, pasikalbėdavom su sese ir tiek. O prieš 6 metus pažiūrėjome dokumentiką apie gyvūnų auginimą mėsai, skerdyklas ir pan. Gyvūnai tiesiog žalojami, karvės, kiaulės net negali apsisukti garduose ir jų lašiniai trinasi į grotas, tos vietos jau kruvinos, tai baisu… Tuomet ir nusprendžiau, kad man koktu žudyti kažką ir valgyti, kai yra kitų alternatyvų. Nesu ta, kuri dabar visiems skanduoja „Nevalgykit mėsos!“. Tai mano asmeninis sprendimas. Beje, pats mėsos kvapas man yra skanus, kai kažkas gamina“, – nustebina Veronika.
Nevalgyti mėsos Veronika susitarė kartu su seserimi. Atvirauja, kad pirmais metais buvo akimirkų, kai ketino vėl paragauti mėsos, bet sesuo perspėjo: „Pasižiūrėk dar kartą tą įrašą“. To Veronikai pakako.

Sleidžianti gerumą patiems silpniausiesiems Veronika spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir ramybe. Aušrinės Sinušaitės nuotr.

Dirba su senjorais
Dėl polinkio pasirūpinti silpnesniu Veronika ir pasirinko dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis.
„Nes senjorai ir kitos panašios socialinės grupės yra tarsi atstumtieji. Tokie žmonės nepirks restorane brangaus maisto, neišleis daug pinigų. Taigi, jie kitoms institucijoms tarsi nenaudingi. O man kaip tik įdomu su tokiais žmonėmis bendrauti. Pavyzdžiui, mūsų bendruomenėje yra 40 senjorų, tad turime daug veiklos. Jie čia atvyksta savo noru, kiti ir paskatinti artimųjų, kad žinotų, jog yra saugūs“, – pasakoja.
Net nenuostabu, kad arši gyvūnų gynėja namuose augina du katinus. Vieną juokdamasi vadina kretingiškiu. „Kitas – iš Klaipėdos, bet abu laukinukai. Kai juos radome gatvėje, jie buvo ligoti, bet išgydėm ir dabar mūsų kačiukai yra labai mylimi šeimos nariai“, – su meile kalba Veronika.
Moteris sako, kad pamačiusi vargšus šunis narvuose aiškiai žinojo, kad visko taip nepaliks. „Dar nežinojau, ką tiksliai darysiu, bet būtent sesuo jau kitą dieną mane paragino rašyti straipsnius ir pačiai siųsti juos žiniasklaidai. Neseniai net mačiau, kad kai kurie Seimo nariai tuo susidomėjo. Aišku, juk artėja rinkimai“, – kalba V. Šiaulinskienė.

Štai šie gatvėje surasti ligoti katinėliai meilę ir namus surado Veronikos šeimoje Kretingoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Didelis darbas – nuo mažo žingsnelio
Veronika įsitikinusi, kad jei žiniasklaida nebūtų susidomėjusi šiais įvykiais, viskas ir būtų nutilę. Dabar moteris tikisi, kad vis dėlto bus priimti tam tikri reikalingi sprendimai.

Prisimindama praėjusią savaitę, Veronika sako, kad tuo metu viskas vyko labai greitai: „Manau, tiesiog reikėjo kažkokio mažo žingsnelio, kad būtų padarytas didelis darbas. Iš tiesų labai daug žmonių įsitraukė. Per tokį trumpą laiką buvo atrasta labai daug naujų nelegalių veisyklų. Manau, kad žmonės vis tiek kažką jau buvo girdėję ar matę. Kitaip neįmanoma, kad iš niekur paprasti žmonės miškuose būtų atradę išsekintus gyvūnus, veisyklas tvartuose, kaulus miškuose ir sudegintų gyvūnų pėdsakus. Mastai didžiuliai… Manau, iki šiol problema buvo ta, kad lietuviai mano: „Jeigu manęs tai neliečia, aš nesikišiu“. Ir ne tik kalbant apie šuniukus, bet apie daugelį problemų. Pernelyg dažnai yra užmerkiamos akys. Maždaug, jei ne mano daržas, ne mano sodas… Ir panašiai. Nors iš tiesų tai – mūsų namai ir mūsų gyvenimas. Taigi, arba mes tam pritariam ir tylim, arba priešinamės“.
Moteris pasakojo dar šį sekmadienį nusprendusi su vyru nuvažiuoti į Padvarius, pasivaikščioti palei mišką. „Į tą pačią vietą tikrai neketinome eiti, nes buvo ir baisu ir apskritai… Važiavome su ta mintim, kad gal kažką atrasim. Nieko nesitarę nuvažiavome ir labai nustebom pamatę, kad ten jau stovėjo tuzinas mašinų ir buvo daug žmonių. Tuomet miške atradome maišą su kailiu ir letenėlėmis, taip pat sudegusio šuns liekanas… Vėliau pamatėme, kaip veislyno Padvariuose savininkė atvažiavo su tokia krūta mašina, bet pamačiusi automobilius turbūt išsigando, nes greit apsisuko ir dingo“, – prisimena pašnekovė.

Veronikos gerumą iš tolo jaučia kiekvienas keturkojis. Aušrinės Sinušaitės nuotr.

Svarbiausia – nelikti abejingam
Ką Veronika pasakytų žmonėms, kurie mato neteisybę ir nori padėti, bet nežino, kaip arba pristinga drąsos?
„Norėčiau, kad tokie žmonės neliktų abejingi. Galbūt tai svarbiausia, nes mažais žingsneliais galima pasiekti didelių sprendimų. Tai nebūtinai turi būti didelis darbas. Aš pati nesijaučiu, kad būčiau kažkokia didvyrė ir panašiai. Tiesiog reikiamoje vietoje sujudinau tą vieną detalę ir viskas tiesiog išsiveržė lauk, o toliau jau prisijungė begalės žmonių ir visa, kas vyko, tai buvo jų iniciatyva. Žmonės patys organizavosi, kūrė grupes, skambino ir ieškojo. Jau dabar yra atliktas didelis darbas ir tikiuosi, kad tuo nepasibaigs. Tereikia nepraeiti pro šalį.
Tiesa, taip gyventi nėra lengva, nes ji dažnai nesupranta žmonių visai nežmoniškų poelgių: „Tikrai kartais yra sunku, yra buvę, kad, atrodo, ir rankos nusvyra, bet tai praeina. Ir gaila tų gyvūnų, nes žinau, kad visų neišgelbėsi, bet negelbėti negaliu“.
Taip pat priduria: „Dabar matau, kad gal ir persistengia kai kurie. Iš tiesų atsirado tiek savanorių, kad grupėse ne tik komentarus rašo, bet ir kvailioja… Kiti taip užsidegę, kad užsipuola paprastus gyvūnų augintojus. Viskam juk reikia sveiko proto, net ir suteikiant pagalbą“.

Kretingoje egzistuoja ir laukinių kačių problema

Veronika įvardija dar vieną didelę problemą Kretingoje – laukines kates.

„Ypač daug Kęstučio gatvėje – apie dvidešimt neprižiūrėtų kačių.  Kai atsikrausčiau į Kretingą, iš karto to nepastebėjau, bet gyvenu gretimoje gatvėje, tad netrukus problema ėmė ryškėti. Ėmiau matyti vis daugiau apleistų gyvūnų, kurie veisiasi neprižiūrimi. Yra tokia PSP programa: „Pagauk – sterilizuok – paleisk“, siekiant išvengti beglobių gyvūnų skaičiaus augimo. Jau sterilizuotas kates nesunku atskirti – jos yra kirptu kairės ausies galiuku“, – pasakoja jauna moteris.

V. Šiaulinskienė dėl laukinių kačių paskambino į seniūniją, bet kol kas nežino, ar katės buvo sugaudytos, bet labai to tikisi.

„Mes patys su vyru bandėme ten nueiti ne vieną kartą, gelbėti kačiukus. Mano vyras taip pat myli gyvūnus, nors iš pradžių kačiukus laikyti namuose ne per labiausiai norėjo, bet dabar pats žaidžia su jais. Visi trys dabar – geriausi draugai, – šypsosi gyvūnėlių mylėtoja. – Vyras mane visur palaiko, bet labai tyliai man pasako: „galiu aš padėti su tais gyvūnais, tik dar daugiau jau netempk namo“. Nes būna, kad dar kokį kačiuką vargšą parsivedu, išgydom ir tuomet ieškom jam namų“.

Štai kaip oriai tupi gražuolis. Sunku patikėti, kad kažkada buvo laukinukas. Asmeninio archyvo nuotr.

Ir prisimena, kaip kartą Kęstučio gatvėje sugavo jauną kačiuką. Šis Veroniką net apdraskė –  juk laukinukas.

„Parvežėm namo, išmaudėm, Facebook įkėlėme nuotrauką. Ir atsirado močiutė, kuri norėtų jį priglausti. Sakė, kad jau nupirko maistelio, labai laukė net ir su kraiko dėžute… O po trijų dienų paskambino man ir sako: „Ai, žinot, nebenoriu“. Tad mes pasiėmėm tą kačiuką atgal, kad moteris jo neišmestų ar dar ką… Bet, aišku, vyras neapsidžiaugė. Gerai, kad vėliau suradome jam namus, miela šeima priglaudė. Tuomet jau ir praėjus laikui klausiau jų, kaip sekasi, ar viskas gerai. Naujieji šeimininkai pasidalino vaizdo įrašu, kaip kačiukas žaidžia naujuose namuose. Labai apsidžiaugiau. Visiems juk reikia meilės“, – bepasakodama net susigraudino.

Apie kačiukus Veronika gali kalbėti nesustodama. Papasakoja, kaip toje pačioje Kęstučio gatvėje pamatė katiną, kuris buvo labai meilus, švelnaus kailio, tarsi nelaukinis. Įdėjo skelbimą ir netrukus atsirado šeimininkai, atvažiavo.

„Bet vėliau ėmė sakyti, kad katino nebenori ir jau turi kitą naują kačiuką. Katiną pasiėmė, bet nežinau, kas buvo toliau. Žadėjo kam nors atiduos, – tokiu šeimininkų elgesiu negali atsistebėti V. Šiaulinskienė, – Jei mano augintinis, su kuriuo augau, prie kurio esu pripratusi, staiga dingtų, aš jo ieškočiau, bet negalėčiau taip greitai pakeisti nauju. Juk jis yra gyvas. Pasiimdamas augintinį kartu gauni ne tik mielą gyvūnėlį, bet ir atsakomybę. Juk žmogus neatsakingai ar net žiauriai elgdamasis su gyvūnu parodo savo širdies nusistatymą. Kas atsakys, ar ramiai sudeginęs šunį žmogus nepakels rankos prieš žmogų? Kiek žinau, nelegalaus veislyno savininkei vis dar yra paliktas vienas šuo – besilaukianti kalytė. Tačiau ar žmogus, vertęsis tuo visą gyvenimą, pasikeis? Ar vėl gavęs progą nesugrįš prie to, kas jam pažįstama?“

 

 274,402 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes