Neda Petrauskienė pribloškė artimuosius, vertėjos darbą iškeitusi į pedagogiką.

„Renkuosi mokyti“ – programa, skatinanti jaunus specialistus rinktis mokytojo profesiją, praplečianti įsidarbinimo mokytoju galimybes bei stiprinanti jaunus mokytojus morališkai. Šia programa susidomėjo ir Pranciškonų gimnazijoje jau trečius metus dirbanti anglų kalbos mokytoja Neda Petrauskienė.

– Kaip veikia programa?
– „Renkuosi mokyti“ gyvuoja maždaug 10 metų. Programos – projekto vizija: kiekvienas vaikas mokykloje gali patirti sėkmę; vienas jos tikslų – siekti įtraukiojo ugdymo, kad kiekvienas mokinys turėtų teisę į kokybišką ugdymą nepaisant jo gebėjimų ir socialinės padėties. Programa metų pradžioje skelbia konkursą, vyksta atranka, pagal kurią atrenkami tam tikrą specialybę įgiję asmenys, turintys darbo patirties pagal tą specialybę, bet ne mokykloje. Vyksta keturių etapų atranka, patikrinanti būsimų mokytojų psichologiją, praktinius įgūdžius. Kiek vėliau būsimus mokytojus savaitę ruošia įvairių sričių specialistai. Po mokymų būsimi mokytojai siunčiami į Lietuvos, ypač rajonų, mokyklas. Misija – atnešti pokyčių į mokyklą. Jau devintus metus suburiama pokyčių komanda, sudaryta iš mokinių, mokytojų, tėvų. Ji padeda nustatyti „problemines zonas“ mokykloje. Siekiama bent menkų pokyčių, galinčių išaugti į kažką didelio.

– Kaip susidomėjote projektu?
– Baigusi anglų kalbos bakalaurą, dirbau vertėja. Ketinau studijuoti edukologijos magistrantūroje ir įgyti edukologijos magistro laipsnį. Susilaukusi vaikų, susimąsčiau, kokioje švietimo sistemoje jiems teks mokytis. Taip pat žavėjo lankstus mokytojo darbo laikas, nors darbo išties daug. Projekto „Renkuosi mokyti“ reklamą pamačiau atsitiktinai, nusprendžiau pabandyti.
Manau, būti mokytoju – prasminga, be to, tai padeda save realizuoti. Man reikia žmoniško santykio. Mokytojo darbas vienas sunkiausių, nes darbo rezultatus galima pamatyti tik po ilgo laiko, nėra momentinio grįžtamojo ryšio, nežinai, dirbi gerai ar blogai. Be to, dirbi su mokiniais, kursiančiais ateities pasaulį, prisidedi prie jų mąstysenos, pasaulėžiūros ugdymo. Tai išties svarbi misija.

Mokytojas esi ne tik kabinete, visur turi būti pavyzdys. Negali sakyti vaikui „mokykis“, jei pats nebesimokai. Svarbu mokinį ugdyti ir dvasiškai – stiprinti vertybinius jo pamatus.
Praleidęs kelerius metus mokykloje, tampi bendruomenės nariu. Projektas kuria ryšius, bendrystę, siekį tobulėti ir mokytis toliau.
– Kuo programa svarbi pradedantiesiems mokytojams? Ką ji suteikia? Kaip kinta požiūris į mokytojo darbą?
– Pradėję dirbti daugelis mokytojų būna optimistai. Vis dėlto vėliau suvokiame, kad tikrovė ne tokia ideali, kaip įsivaizdavome. Anksčiau ar vėliau patiriame sunkumų, bet kas mėnesį vykstame į Vilnių, į Mokytojų namus. Juose vyksta ne tik mokymai, gauname ir emocinio palaikymo. Dalijamės patirtimi, išsipasakojame, tai padeda suprasti, kad ne vieni susiduriame su dažnai niūria realybe. Ilgainiui sunkumai atslūgsta, atrandame daug teigiamų dalykų, dažniausiai juos sukuria mokiniai, nes kiekvienas jų savaip ypatingas. Kartais džiugina ir nuoširdūs, paprasti dalykai, pavyzdžiui, mokinių atsiliepimai apie pamokas. Tai išties veda į priekį.

Neretai mokyklos, mokytojai nenori keistis, galimybę mokyti kitaip varžo ir įstatymai, paliekama mažai erdvės improvizacijai, tad pamokas padaryti įdomesnes dažnai nelengva. Mokytojams trūksta profesinio dalijimosi, gudrybių, padedančių įdomiai išdėstyti vieną ar kitą dalyką. Tikiuosi, situacija ateityje keisis. Tai išties padėtų tobulėti, sustiprintų mokytojo ir mokinių tarpusavio ryšį.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, patirti Pranciškonų gimnazijoje?
– Vos pradėjusi dirbti, jaučiau vidinę suirutę, nes ne visad pavykdavo pamokų įgyvendinti 100 procentų, ypač turint didelių lūkesčių; be to, pasitaikydavo ir klasės valdymo problemų. Per pamokas ir dabar tenka improvizuoti, „džiazuoti“, tai išties padeda.
Pritapti buvo nelengva. Visgi nuleisti rankų neleido mokiniai – vedant pamokas užsimezga ryšys.
Per pertraukas nuolat tenka skubėti, sunku įsilieti į mokytojų bendruomenę, kai nėra laiko pabendrauti; nepajauti, kad šalia turi kolegą. Tik šiemet, dirbdama trečius metus, pajutau, kad atsirado bendrystė su kitais mokytojais – žmonėmis, su kuriais galima pasikalbėti, išgerti arbatos.
Priprasti dažnai reikia ne vienerių metų. Ypač sunku būna atėjus iš privataus sektoriaus, nes pastarajame bendrystė kur kas stipresnė. Šią spragą mokykloje ir padeda užpildyti projektas „Renkuosi mokyti“.
– Kaip sekasi derinti mokytojo ir auklėtojo darbą?
– Dabar studijuoju VDU magistrantūroje švietimo vadybą. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad mokytojo dalykininko ir mokytojo auklėtojo pareigybės turėtų būti atskirtos. Visgi vienas dėstytojas mano nuomonę pakeitė, nes mokytojas dalykininkas – dažnai tik kalno viršūnė, mokymo pagrindas – mokytojo nuostatos, įsitikinimai, santykis su mokiniu; su kokiu jausmu, filosofiniu pagrindu ryžtamasi mokyti. Be santykio su mokiniu dažnai nepavyksta gerai išaiškinti norimo dalyko net ir pažangiausiais metodais.

Kai kuriose įstaigose yra kuratorių, kurie dirba tik auklėtojų darbą, tai gana sėkmingas sprendimas. Dirbant ir mokytojo, ir auklėtojo darbą, dažnai nelieka laiko kitoms veikloms, ilgai užtrunka spręsti problemas. Darant vieną darbą, jį galima padaryti kokybiškiau. Vis dėlto dirbant ir mokytoju, ir auklėtoju, lengviau su mokiniais užmegzti ryšį, o tai itin svarbu dirbant mokytojo dalykininko darbą.
– Kaip aplinkiniai vertino Jūsų pasirinkimą?
– Daugelis mano pasirinkimą vertino kritiškai, net artimi draugai stebėjosi, teigė, kad mokytojas – asmuo, kuriam sunku save realizuoti kitose srityse, tikino, kad tai orumo ir prestižo nesuteikianti profesija. Vis dėlto svarbiausia rasti savo pašaukimą. Didžiuojuosi, kad rinkausi ne tai, kas populiaru, bet tai, kas skatina tobulėti.
– Kokios įsidarbinimo mokytoju galimybės?
– Tiksliųjų mokslų srityje, ko gero, konkurencijos beveik nėra, nes mokytojų trūksta, anglų kalbos mokytojų šiuo metu yra pakankamai. Situaciją ateityje sunku prognozuoti, juolab, kad vis daugiau kalbama apie mokytojo darbo prestižą.
– Ar patartumėte jauniems žmonėms rinktis mokytojo profesiją? Kodėl?
– Jeigu asmuo jaučia, kad norėtų tapti mokytoju, manau, verta pabandyti. Mokymo „gyslelė“, noras palydėti kelyje kitą gimsta dar prieš renkantis studijas, todėl pabandyti tikrai verta.
– Kodėl žmogui, ypač jaunam, svarbu siekti užsibrėžtų tikslų?
– Tikslų verta siekti todėl, kad jie užsibrėžti. Svarbiausia, kad turėtume tikslų. Užsibrėžtų tikslų siekimas – it noras gyventi. Visas gyvenimas – tikslų siekimas, dvasinės ramybės paieškos. Juk kiekvienas ieško būdų, kaip būti savimi, kaip susigyventi su savimi, kaip kurti save, realizuotis. Svarbu mąstyti apie tai, koks esu, ko siekiu. Linkėčiau kiekvienam jaunam žmogui atrasti, ko jis nori, ir pasiekti tai, ko labiausiai trokšta.

Linas Daugėla,
Pranciškonų gimnazijos abiturientas

 180,500 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes