Audronė Balnionienė

Lietuva po truputį pradeda panašėti į kai kuriuos kaimynus, kai šalis išsisluoksniuoja į sostinę ir „visa kita“. Akivaizdu, kad regioninė vystymo politika vykdoma labiau teoriškai, nei praktiškai.

Jau šiandien darbo užmokesčio vidurkis Vilniuje didesnis 300 Eur nei likusioje Lietuvos dalyje. Akivaizdu, kad darbo vietos, mokymosi ir mokslo centrai koncentruojami Vilniuje. Tokiu keliu eidami mes sulauksime užgesusios šalies vaizdo, nebent pajūris dar suplazdės vasaros gyvastimi. Netolygus matymas regionų vystymo politikoje sukelia prastas pasekmes. Galima teigti, kad tai – ir darbo emigracijos priežastis.

Mūsų šalis per maža, kad negalėtume tolygiau paskirstyti verslo objektų. Netgi strateginių. Tik darbo vietos  augina gyventojų,  ir jiems reikalingų paslaugų teikėjų skaičių. Tik taip sukuriamas darželių, mokyklų, popamokinių veiklų ir laisvalaikio poreikis.

Šiandien yra deklaruojama, kad savivalda gali padėti, prisidėti, spręsti šiuos klausimus. Anaiptol. Galiu drąsiai teigti, kad savivalda supančiota daugybėje „galima-negalima“ teisės aktų. Vis dar tenka, kaip „ anais laikais“, mirkti ministerijų koridoriuose.

Šiandien meras, vietos politikai, savivaldybės administracija daugelyje vietų yra surištomis rankomis. Daugeliu atveju manoma, kad savivalda pati yra nepajėgi, o gal nekompetentinga  priimti reikalingus sprendimus savivaldos teritorijoje esančio turto, finansų, mokesčių klausimais.

Pati dažnai lankausi ministerijose ir kitose valstybinėse institucijose, ieškodama atsakymų į savivaldoje kylančius klausimus. Ne vieną kadenciją dalyvaudama regiono politikoje, eidama mero pavaduotojos pareigas kasdien matau trukdžius, kuriuos reikia įveikti, norint užtikrinti kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę.

Pavargau belstis iš apačios į viršų, todėl noriu savo patirtį perkelti į Seimą.

Keista, nes bandoma vienu masteliu ar metodu matuoti kurorto, didmiesčio ar kaimiškosios vietovės problemas, rūpesčius ir jų sprendimo būdus. Vilniaus kabineto specialistas, niekad nebuvęs konkrečioje vietovėje „ nustato“ problemos regione svarbumą, gylį ir sprendimo būdą.

Man, žmogui, dirbančiam savivaldoje, yra aišku, kad kas tai, kas tinka Biržams ar Kaunui, nebūtinai duos gerų rezultatų Palangoje ar Kretingoje.

Todėl jau seniai yra kalbama, kad regionai vystysis tolygiau, kai vietinė savivalda turės daugiau galių. Nes tik ji geba pamatyti “čia ir dabar“ situaciją. Ji turi turėti galios ir svertų imtis priemonių.

Šiandien ji gali tik mojuoti verslui balta vėliava ir šaukti: „Mes čia!“ Šiandien ji tegali sakyti: „Padėsim, prisidėsim“. Realybėje „surištos rankos“  neįgalina to daryti…

Mūsų šalis per maža, kad mes ją prarastumėme. Terminas „valanda kelio iki darbo“ praktiškai reiškia gyventi prie Klaipėdos ar Kretingoje, Palangoje, o dirbti Plungėje. Arba Vilniuje nuvažiuoti iš vieno mikrorajono į kitą.

Todėl mes vis kalbam ir kalbam, kad regionai miršta, traukiasi, tuštėja. Atriškim rankas vietos valdžiai ir pamatysime, kad galintys veikti ir prisiimti atsakomybę savivaldos vadovai ir jų komandos parodys rezultatus!

Todėl ir einu į Seimą, kad galėtume daugiau galių suteikti savivaldai.

Audronė Balnionienė,

Kandidatė į LR Seimą

Politinė reklama.

Bus apmokėta iš Audronės Balnionienės rinkiminės sąskaitos.

Užs. nr. 4151

 45,319 peržiūrų (-a)

67% LikesVS
33% Dislikes