Auksinių rankų meistras, jau kone keturis dešimtmečius Palangoje gyvenantis Albertas Remeika spalio 20 dieną atšventęs savo septyniasdešimtmetį, palikimą paliko ir Kretingos muziejuje, ir Palangos kurhauzo bei vilos „Anapilis“ sienose. Gražiausiose – medinėse – detalėse.
Pradėjo nuo… ledo ritulio lazdų
Nors oficialiai medžio apdirbėjo specialybės neturįs, Albertas Remeika savo darbais papuošė ne vieną Lietuvos dvarą.
„Matyt genai. Mano senelis buvo stalius, tėvukas kietas stalius būdavo“, – paklaustas, iš kur tas polinkis darbui su medžiu, atsako.
Albertas savo pirmuosius darbus iš medžio atsimena dar iš jaunystės.
„Aš pats esu iš Šiaulių. Tuo metu, mano vaikystėj buvo populiarus žaidimas ledo ritulys. Tad mes su draugais, žinot, vaikinukai visi iš aplinkinių namų, išsidrožinėjome medines ledo ritulio lazdas. Kas kokią mandresnę, kas su kokiu išlenkimu. Tai ir buvęs mano pirmasis darbas su medžiu. Kaip dabar visi pasinešę ant naujesnių technologijų, taip tada buvo mums tos ritulio lazdos,“ – prisimena Albertas.
Baigęs aštuonias klases A. Remeika norėjo dirbti su metalu, tad Šiauliuose įgijo suvirintojo specialybę.
„1968 metais mane pašaukė į armiją, ten atitarnavau dvejus metus. Buvau šarvuočio vairuotojas,“ – pasakoja vyras.
Dar prieš tarnybą Albertas susipažino su savo būsima žmona Birute.
„Mano žmona iš Kretingos. Tuo metu, kai susipažinom, ji baigė pedagoginį universitetą. Susipažinom per jaunimo vakaronę, abu vienas kitam patikom, ėmėm bendrauti. Tad grįžęs iš tarnybos sugalvojau, kad reikia apsivesti. Ir vedžiau Birutę“, – taip apie draugystės pradžią pasakoja stalius.
Darbai saugomi ir Kretingos muziejuje
Darbas su medžiu prasidėjo, kai Albertas gavo pasiūlymą padirbėti žaislų ceche Kretingoje.
„Mano žmonos brolis dirbo tenai ir man sako: „O gal ir tu ateik pabandyti“. Taip ir pabandžiau“, – toliau prisiminimais dalijasi „Švyturio“ pašnekovas.
Tuo metu Albertas greitai įsisuko į darbą.
„Žaislų ceche dirbo Stasys Paukštys, tad mums susibendravus, galima sakyti, turėjau savo mokytoją. Vėliau vadovai pamatę, kad aš jau visai gerai gaudausi, pasiėmė mane į brigadą. Ten gamindavome pavyzdinius medinius žaislus – jau tuos, kuriuos veždavo į užsienį. Ten darbas jau buvo kiek kitoks. Mes diskutuodavom ir patys kurdavom naujus žaislus. Net važiuodavom į žaislų parodas, esu ir medalių gavęs už žaislus, “ – prisimena stalius.
Dabar A. Remeikos kurtų žaislų galima pamatyti Kretingos muziejuje, bet didžioji dalis buvo išdalinti draugams ir kaimynams.
„Būna, ateina vaikas, pamato – jam iškart reikia. Ir anūkė mano kažką yra išsivežusi. Dabar, kai persikraustėme gyventi į Palangą, iš savo kūrybos tesu pasilikęs keletą žaisliukų, simbolinių atminimui. Mes darydavo tokius gyvūnėlius – tokius ant iešmelio užsimaunančius tekinukus. Iš vienų susideda beždžionė, iš kitų laputė, vilkas. Tad kelis tokius vis dar turiu, kaip prisiminimą“.
Gamino ir unikalius baldus
Žaislų ceche Albertas Remeika dirbo net 13 metų, per tuos metus visi jo namai buvo išpuošti Alberto rankų darbu.
„Mano brolio žmona dirbdavo kioske, o ten būdavo vokiški baldų žurnalai, tad ateidavau jų pavartyti. Pamatęs kažką dar galvoje pasidėliodavau, kažką savo įterpdavau ir bandydavau daryti namuose. Lovas sumeistravau, vėliau buvo tokios sekcijos, tad aš jas perdirbau: kur nupjoviau, kur reikėjo – pridėjau, kad šiek tiek senoviškai atrodytų. Na, kad iki to žmogiškumo pritempt,“ – nusijuokia pašnekovas.
Remeikiams persikėlus į Palangą šie unikalūs baldai liko Kretingoje, pas uošvę.
Ar žaislų kūrėjas ir gamintojas yra ką sumeistravęs savo sūnui Tadui?
„Be abejo, viską meistraudavau. Buvau padaręs rogutes su apmušalais, visokius žaislus, mašinytes medines“, – vardija.
Kurhauzo puošmenas atkūrinėjo ne vienerius metus
„Vėliau persikraustėme į Palangą. Čia atėjau dirbti į vietą, kurios vadovai vėliau keitėsi ir ją pardavė kitiems ir dar kitiems, o mane turbūt su visais pastatais irgi nupirko, nes kaip dirbau taip ir tebesidarbuoju“ – juokauja septyniasdešimtmetis stalius.
„Besidarbuodamas ceche susipažinau įmonės „Pamario restautoratorius“ vadovu. Kur tik dvarai, kokios sudėtingesnės detalės, pasikviesdavo mane pasitarti, pasikonsultuoti. Taip mes ėmėm bendrauti, darbuotis“, – apie pokyčius darbe pasakoja Albertas.
Būtent Alberto auksinės rankos atkūrė ir vilos „Anapilis“, ir Kurhauzo medines detales.
„Dar 2018 metais pradėjau Kurhauzo tuos stulpus drožinėti, balkoną reikėjo padaryt. O kaip iš Jackos atėmė tą medinę dalį, taip teko ir su ja užsiimti. Man atnešdavo tokius išdidintus vaizdus, aš turėdavau peržiūrėti. Kartais pasitaikydavo kokių netikslumų ar neaiškumų dėl sujungimų, tad tekdavo pagalvoti, savo ką nors pridėti. Amžiną atilsį buvo tokia mano kaimynė mokytoja, smetoniška poniutė, aukštuomenės dama. Mes kaip kaimynai su ja sutardavom, o ji namie turėjo daug knygų apie senovinę Palangą. Tad aš pas ją ateidavęs prašydavau pažiūrėti tas knygas. Ji visuomet sakydavo: „Tu tik imk, vaikeli, imk, skaitykis, kas reikia. Taip aš įkvėpimo savo darbams sėmiausi ir iš jos knygų, jose buvusių nuotraukų, kuriose buvo matyti seni pastatai, kas buvo tada madinga, kaip atrodė tuo laikmečiu“, – sako pašnekovas.
„Ten kur balta, ten jau bus mano daryta“, – kaip atskirti, kurios Kurhauzo medinės detalės būtent jo išdrožinėtos, paaiškina.
Darbas su medžiu – Alberto aistra. Net vakare jau lovoje gulėdamas mintyse darbuojasi: „Vis galvoji, kaip čia mandriau padaryt technologiškai, kaip prie technikos prisitaikyti, kad pavyktų išpjauti“.
119,357 peržiūrų (-a)