Pamatęs, kad visos trys grupės jau prislinko arčiau nurodytų briedžių ir gali sėkmingai juos pulti, vadas garsiai surinka: "Poli tik! Poli tik, poli tik! Gali būti, kad tokioje briedžių medžioklėje pirmąkart ir nuskambėjo žodis "politik".

Kas bendro tarp medžiotojų ir politikų? Gali būti, kad sąsajų yra daugiau nei galėtume pagalvoti. Gal ir neatsitiktinai šiandien, lapkričio 3-ąją, kai minima Medžiotojų diena, naujai išrinktiems Seimo nariams buvo įteikti pažymėjimai. Tačiau apie šias sąsajas – kiek vėliau. Dabar – tiesiog apie seną seną žemaičių kalbą.  

Sanskrito vietą turėjo užimti žemaičių kalba

Gimiau Plungės rajono Paukštakių apylinkės pakraštyje, kur nebuvo tada net elektros, radijo, o mane auginusi senutė Veronika, amžiną jai atilsį, kuri buvo beraštė, nelankiusi mokyklos, išmokyti galėjo tik žemaitiškos šnekos – ruodos, kurios pati išmoko iš savo mamos XIX a. pabaigoje.

Tie žemaitiški žodžiai dažnai sutrukdydavo mokykloje perprasti rusų ar vokiečių kalbos žodžius, kai tie patys ištarti garsai turi visai kitą prasmę. Tie žemaitiškos ruodos žodžiai pasislėpė giliai atmintyje… O kuo labiau senstu, tuo labiau jie atgyja…

Žemaitiškas mąstymas – itin archajiškas. Ne atsitiktinai XIX a. pabaigoje Danijos karalystės Kopenhagos universiteto etnografas, poliglotas Oje Mejer Benedicktsen atvyko į Lietuvą, kad išmoktų dar vienos senosios kalbos – lietuvių ir žemaičių.

Grįžęs namo danų kalba išleido knygą „Lietuva – bundanti tauta“. Ir savo studentams pasakojo apie labai archajišką, pirmykščių žmonių kalbą – žemaičių šneką, senesnę nei sanskritas. Jo nuomone, būtent žemaičių kalba būtų labiau tikusi tapti literatūrine kalba, būtų buvusi suprantamesnė tiek rusams, vokiečiams, tiek kitoms tautoms.

Palaipsniui ėmiau kurti hipotezę, kaip galėjo atsirasti kalba. Senojoje žemaičių ar, kaip kalbininkai dažnai įvardija, lietuvių kalboje yra daug viengarsių prasmių. Garsu y žemaitis pasako „yra“.

A lipantiu y?

A lipantiu y? Ar išlipančių yra? Šis klausimas, užduodamas prie troleibuso durų stovinčiai merginai, yra virtęs populiariu studentų žemaičių juokeliu. Jei šios ne iš Žemaitijos, ši frazė joms nuskamba tarsi prancūzų kalba. Jei į klausimą panelė atsako y, y, y (yra, yra, yra), iš karto aišku, kad irgi žemaitė. Taip tarp jaunuolių užsimezga pažintis.

Žemaičiai „žaidžia“ ne tik balsiais. Užtęstas „m“ irgi turi daug prasmių, priklausomai nuo ištartos intonacijos. Mmm – skanu, valgau; trumpas m – abejoju, mm – sutinku, suprantu, mąstau, sugalvojau, prisiminiau. Čia svarbu ne tik garso ilgumas, bet ir veido mimika, gestai, todėl, mano nuomone, tai ir byloja, kad žemaičių ruoda daug paveldėjo iš indoeuropiečių prokalbės. Manau, visi civilizacijos pradžios žmonės pasitenkinimą maistu išreikšdavo garsu mmm. Arba nevalingą norą miegoti žiovuliu ir garsais aaaa. Aha gal buvo pirmasis „taip“. O žemaitiškas jes (valgys) ir angliškas yes ar negali reikšti, kad pirmykščiam žmogui maistas visada buvo „taip“?

Tų pirmykščių žmonių sąmonė vis stiprėjo ir augo. Jie rodė, rado (rusiškai rad – laimingas) vis naujų ir naujų garsų, skiemenų derinių. Juos siejo su savo gyvenimo išgyvenimais, jausmais, patirtimi, kaip surasti žvėrių pėdsakus.

Gausybė baltiškos kilmės vietovardžių Europoje, mano nuomone, byloja, kad visi europiečių protėviai, pirmykščiai žmonės taip šnekėjo ir suteikė pavadinimus upėms, ežerams, miškams, vietovėms. Susiformavus slavų, germanų ir kitoms kalboms, tie indoeuropiečių prokalbės žodžiai nuėjo užmarštin, bet galutinai neišnyko. Tik jų pirmapradės prasmės kalbininkai nebesuvokia.

Pirmykščiam žmogui svarbus buvo akmuo. Gal į aštrų akmenį susidaužęs koją ėmė aimanuoti ak, mm, ou, ou, taip ir atsirado žodis akmou – akmuo.

Ta nuostabi vingiuojanti Minijos upė žemaičių senąja ruoda šneka skambėjo minėj, kad ją vis geruoju atmindavo, minėjo ir minėjo. Daug ji žuvies, paukščių ir kitokių skanumynų pirmykščiams žmonėms suteikdavo, todėl šie ėjo ir ėjo prie jos.

Pirmykštės medžioklės politika

O įsivaizduokime štai tokį senovės žemaičių kasdienybės paveikslą. Pirmykštis žmogus prie upės pamato tris vieną nuo kito atokiau besiganančius briedžius. Jis skuba pas savo gentainius ir susijaudinęs visa savo mimika rodo virš galvos iškeltus pirštus, tarsi ragus ir sušunka: y y y! Tai reiškia – yra yra! Supraskit, trys su ragais, daug mėsos bus. Uū, čion y je – ateikite čionai, yra tai! Gal taip atsirado žodis učionyj, kuris rusiškai reiškia mokslininką?

Pirmieji žmonės mokėjo surasti grobį, maistą savo gentainiams. Kai visi pasiekia upę, vadas paskirsto vyrus į tris grupės ir tyliai duoda komandas: parodo, kurį konkretų briedį reikės apsupti, nuvyti jį į upės klampynę ir nukauti ietimi bei akmenimis. Vieniems nurodo poli tik kitiems – poli tik, ir trečiai grupei – poli tik likusį briedį. Poli tik – puolat tik tą, jums nurodytą. Vadas, matyt, dažnai nurodydavo va da va da, kai vis ką reikėdavo daryti. Va da – „va dar“. Turbūt iš to ir kilo žodis „vadas“.

Pamatęs, kad visos trys grupės jau prislinko arčiau nurodytų briedžių ir gali sėkmingai juos pulti, vadas garsiai surinka: poli tik, poli tik, poli tik! Ir kiekviena grupė puola įnirtingai jai skirtą grobį, įveja į pasalą ir nukauna visus tris. Gali būti, kad tokioje briedžių medžioklėje pirmąkart ir nuskambėjo žodis politik.  Argi tai – ne medžioklės politika, kai pasiskirstoma grupėmis, ir paskui visiems kartu vieningai, o ne padrikai pavieniui puolama, kai apsupti žvėrys nebegali pasprukti?

O graikų miestas polis, nuo kurio kalbininkai kildina žodį „politika“, atsirado žymiai vėliau.  Mano nuomone, žodis politik pirmąsyk iškilo žemaičių šnekoje, kurį sėkminga trijų briedžių medžioklė suteikė genče (genčiai). Gen če – gena čia, nes gena prie upės ir sumedžioja. Ir tokiomis aplinkybėmis čia skamba jes, jes, pavirtęs į angliškąjį yes. Rusiškasis kušat, matyt, atsirado belaukiant ateinančio žvėries. Ku š atką, š (tyliai), ateina.  Taip perspėjus vienas kitą buvo patogu tykoti prie upės, kada žvėris ateis vandens atsigerti. Žinoma, kad prie pat upės nebuvo galima dažnai pamatyti besiganančių ar begeriančių žvėrių, todėl ir kilo mintis juos iš miškų gilumos atvaryti prie upės vingio ar prie klampaus durpyno, kur bus lengva grobį nukauti.

Vėjui pučiant link upės, gerai apsiginklavę stipriausieji žemaičių vyrai galėjo sėkmingai pasislėpti, kad žvėrys neužuostų jų kvapo. Moterys, paaugę vaikai, seniai tapdavo varovais. Norint apsupti didesnį miško plotą ir suvaryti žvėris į reikiamą upės vingį, buvo reikalingas sumanus vadas, kiekvienai moteriai varovei parodantis, iš kur ir kuria kryptimi ji turinti varyti žvėris šūkaudama, badydama juos.

Todėl vadas duodavo komandas: ta var iš či, ta var iš či (ta varo iš čia). Vienos turėjo vyti iš kairės į dešinę, kitos – iš kito miško pakraščio, iš dešinės į kairę, o kitos varydavo tiesia kryptimi. Ta var iš či virto rusišku žodžiu tavarišči, reiškiančiu „draugai“.

Nuo žodžio „varyti“ kilo ir Varėna (var ė na), Varpilė, kuri ir Vytauto Didžiojo laikais buvo garsi jo medžioklės pilis, bei daug vandenvardžių, miškų, vietovardžių su šaknimis var, gin, kūl (Kūlupėnai) ir, matyt, vardai Varvara, Gena, Ginta, Gintas. Ginė, Genė ir kt.

Varovės, varovai veikiausiai davė pradžią žodžiams „vardas“, „pavardė“ (var da, pavar da). Kairių protėviai, gali būti, yra tie, kurie visada turėjo varyti kairėn (kair ėn).

Gyvi uoloje virto gyvuliais

Beje, žemaitiškas žodis gyvole pirmine prasme galėjo reikšti „gyvi oloje“. Manau, kad kalnuotose Europos vietovėse, kur pirmykščiai žmonės gyveno olose, gali būti, kad ir žvėris suvarydavo į uolose įrengtus savo urvus.

Galėjo būti ir taip. Štai žmonės susiranda erdvią uolą, bet patogiai joje gyventi trukdo skersvėjai. Ir jie sumąsto, kad sausa žole galima užkimšti plyšius oloje, o pasiklojus daug sausos žolės galima ir minkštai oloje išsimiegoti.

Vėliau gentis susiranda dar erdvesnę, patogesnę olą. Ir kai po kiek laiko aplanko senąjį savo būstą, randa ten šieną ėdančias avis ar ožkas. Gyvus oloje. Užkurk prie angos laužą ir jos niekur nepabėgs, ės sau šieną, o žmonėms ilgam mėsos užteks. Gali būti, kad tokios ir buvo gyvulininkystės užuomazgos…

Masčio ežeras prie Telšių, žemaičių vadinamas Mąste, taip pat byloja apie mūsų protėvių mąstymą, kur čia geriau žuvies pasigauti, ar kur varovams žvėris atginti ir nugalabyti.

Ten, kur Kartenos upės įteka į Miniją, prabėgo viena mano jaunystės vasara. Kalbininkai rašo, kad Kartenos upių pavadinimas kilo nuo vandens kartumo, neva buvo koks apkartęs. Man nė kiek jis kartus nepasirodė. Čia – tyrai, puikios vietos, kuriose turėjo gyventi žmonės dar seniau, nei prieš 3 ar 4 tūkstančius metų, nors archeologai kol kas aptiko tik III tūkstantmečio pr. Kr. akmeninių įrankių.

Kartena – pirmykščių žmonių karalystė

Remiantis mano hipoteze, čia, Kartenos ar ir tolimesnėse apylinkėse, galėjo būti pirmoji pirmykščių žmonių karalystė. Puiki vingiuota Minijos upė ir tais laikais dar daugiau klampynių, kurias primena išlikusios senvagės, sudarė puikias sąlygas čia žmonėms įsitvirtinti, gausėti. Kadangi gyventojai valgė daug žuvies, organizmas gaudavo daug fosforo, tad turėjo tvirtesnius kaulus, su kiekviena karta Kartenos vyrai bei moterys buvo vis stipresni ir aukštesni. Ir kuo toliau, tuo didesnius miškų masyvus galėjo apsupti. Manau, ir šalimais esančios gentys prisijungė prie galingų karteniškių, sudarydamos genčių sąjungas. Taip visi galėjo puikiai išgyventi ir sukaupti gausias maisto, kailių atsargas. Galbūt tokios sąjungos galėjo išplėsti savo teritoriją net iki Baltijos ar, kaip Daukantas ją įvardijo, Žemaičių jūros.

Miestas – vieta, kur laikoma mėsa

 

Beje, vietovardžio Klaipėda kildinimas iš klampios pėdos užsienio turistams skamba itin kvailai ir net vaikiškai. Mano nuomone, kai pirmykščiai žmonės pasiekė jūrą, jie pamatė vietinius, kurie ne medžiojo žvėris, o tiesiog lipo, laipiojo į jūrą ir semte sėmė žuvį. Tai bent vieta!

Garsas „k“, manau, senojoje žemaičių ruodoje, o dar ir dabar rusų kalboje, nusako kryptį. Todėl visas pajūris, k ėdė (kur valgė) žuvį ir įgavo Klaipėdos pavadinimą. K laip ėd (kur laipioja, brenda į jūrą) vėliau tapo kaimelio, o dar vėliau – miesto vardu.

Kad čia senovėje ir net kryžiuočių ekspansijos laikais buvo silkių nerštavietės, sužinojau lankydamasis Danijoje. Danai mano, kad kryžiuočių ordino veržimasis prie Baltijos jūros rytinės pakrantės iki Rygos įlankos ir buvo nulemtas žuvies gausos. Kryžiuodžiai žuvį sūdė, laivais plukė ir pardavinėjo visoms Europos šalims. Už gautus pinigus statėsi pilis ir skverbėsi į mūsų protėvių žemes.

Tas žuvies gausumas ir iš jūros vandens išgarinama druska galbūt padėjo išsaugoti dideles atsargas mėsos ir žuvies bei jas kaupti. Ta vieta, kur buvo saugomos mėsos atsargos, matyt, gavo vardą „miestas“ – vieta, kur saugoma mėsa. Beje, rusų kalba miesta iki šiol reiškia vietą.

Žinoma, čia, kur buvo gausios mėsos, kailių atsargos, turėjo būti ir stipri apsauga. Taigi, tikriausiai gyveno ir genčių sąjungos vadai. Gal ir piliakalniai tam buvo supilti, kad lengviau apgintų savo atsargas, gal giliai iškastuose piliakalnių rūsiuose šaltyje geriau buvo galima išsaugoti sūdytą ar džiovintą, rūkytą mėsą, kuria žmonės maitindavosi, kai ankstyvo pavasario ar vėlyvo rudens purvynuose buvo sunku medžioti.

Karalius – tas, kuris karia savo priešus

Susidarius genčių sąjungoms su savo centrais, dėl miškų masyvų, upių, ežerų išteklių tarp jų, matyt, vykdavo nuožmios kovos. Kuo va žemaitiška prasme: „Ko čia lendi? Va tau su akmeniu į galvą!“.

Iš piliakalnio žemaičiai lengviau galėjo apsiginti nuo užpuolikų. Ant jų galvų krisdavo akmenys, liejosi karšta derva ir, manau, skambėjo komanda liet u va (lieti na tenai). Ta nuolat besikartojanti komanda ir pagimdė žodį „Lietuva“, kai dar nebuvo jokios Lietuvos valstybės.

Todėl svetimtaučiai vikingai bei kitos tautos ėmė mus, žemaičius, vadinti Lietuva, lietuviais. Ir turim suprasti pagaliau, kad visi buvome žemaičiai, ir nuo protėvių kovos šūksnių tapome pavadinti lietuviais. Ir nuo garso apie atkaklius žemaičius, kad jie nepasiduoda, kaunasi (žemaitiškai kaunas – kovoja), gimė ir Kauno pavadinimas.

O gindami savo teritorijos ribas, kad labiau įbaugintų savo priešus (gal tuos, kurie kitame upės krante gyveno), įsiveržusius slapčia į genčių sąjungos teritoriją nužudydavo ir prie savo ribų, matyt, pakardavo ant medžių, kur jų griaučiai boluodavo iš tolo ir atbaidydavo atėjūnus. Kar, a lįste? Karia čia, ar lįsti? Gal nerizikuoti savo gyvybe?  Galbūt tokių pakartų atėjūnų buvo daug ir atėjūnus atbaidydavo. Kar ten – karia tenai. Gal nuo tokio šiurpaus papročio ir kilo Kartenos pavadinimas.

Beje, dar ankstyvųjų viduramžių kronikose minima, kad pagoniškosios Lietuvos teritorijoje buvo daug karalysčių. Kar (karia) ir „karas“, „karalius“ – turbūt neatsiejami žiaurūs žodžiai, kurių pirmapradė prasmė seniai pamiršta.

 261,266 peržiūrų (-a)

92% LikesVS
8% Dislikes