Pastarosios dienos labai karštos. Ligoninės persigrupuoja. Medicinos personalas daro tai, ko gyvenime nedarė. Stengiasi, nerimauja, bet viską, ko reikia, daro.
Patikėkite, dirbdamas ligoninėje, matau kaip stengiasi tiek dieną, tiek naktį dūzgiantys vadovai, kaip kiekvienas dirbantis nori būti naudingas. Jau ir mūsų Anesteziologijos klinika, pradžioje numatyta darbui su COVID-19 nesergančiais ligoniais, suformavo naują poskyrį ir jau kuris laikas kiauromis paromis reanimacijoje darbuojasi su ligoniukais, sergančiais šiuo virusu. Nieko čia nepadarysi – toks gydytojo, slaugytojo bei viso kito medicinos personalo pašaukimas ir tarnystė.
Ar nerimo yra? Taip. Ir priežastis – ne tik pats virusas. Pastaruoju metu pasipylė nesąžiningi, momentais – net šlykštūs kaltinimai, kad sveikatos sistema nepasiruošusi. Apie tai – kelis sakinius kitame laiške.
Tačiau žmonės turėtų žinoti – mūsų sveikatos sistema labai greitai persiformuoja ir tikrai prisitaikys. Ir netiesa, kad dabartinė situacija ligonines užtiko nepasiruošusias. Norint suprasti – reikia pažvelgti kiek kitu kampu.
Atsimenate pirmąją „naujo“ viruso bangą kovo mėnesį? Laikėmės puikiai, santūriai. Gavome nurodymus, rezultatai buvo geri. Net labai. Blogai tada buvo tai, kad su tokiu entuziazmu, it kokie trubadūrai, kaip Maironis rašė „Po kaimus šauklys, Jo po putų arklys…“, lakstė ne Vyriausybės atstovai, o laisvieji ekspertai. Tik ne į kovą, o į baimę lietuvninkus šaukė. Tuomet, beveik apsiseiliojus, buvo sėjami nepamatuoti gąsdinimai.
Kiek buvo tų, kurie braižė greitos pabaigos strategijas, o spauda tas mintis su didžiausiu entuziazmu pūtė, “multiplikavo” ir didelėmis antraštėmis kėlė į pirmus „njūspeipių“ ir e-portalų puslapius. Tada kalbėjau apie žiniasklaidoje paskleistą klaiką. Vienadienis populiarumo siekinys, nuo kurio daugeliui skaitytojų gegužės mėnesį jau buvo negera. Bet kad tik tiek būtų bėdos…
Toks elgesys sukelia ne tik staigųjį efektą, tai yra ne tik žaloja psichinę sveikatą ir skleidžia nerimą, tačiau turi ir labai pavojingas vėlesnes pasekmes – nebe(pasi)tikėjimą.
Prisimenate pasaką, kurią turbūt kiekviena tauta turi? Puikiai žinome lietuvišką „Mikės melagėlio“ variantą. Mikė gąsdino vilku, tokiu būdu patraukė į save dėmesį. Tačiau greitai žmonėms pabodo būti vedžiojamiems už nosies ir kai grėsmė jau buvo tikra – niekas nebetikėjo.
Taip, panašu, nutiko ir šį sykį. Dalis tų pačių šauklių skubiai žmonėms vėl klijuoja įvairias etiketes („virusu netikintys“, „plokščiažemininkai“) ar apdovanoja kitokiais žeminančiais epitetais. Tačiau ar nebus taip, kad žmonės (ne tokie jie jau primityvūs, kaip paišoma) po tokios gąsdinimo bangos (pavyzdžiui, žiniasklaidoje buvo rašoma, kad mokslininkai turi numatę konkrečią datą, kada prasidės antrasis pikas, kuris pagal tas prognozes buvo numatytas balandžio 27–29 dienomis) ir laukė atitinkamų tų prognozių išsipildymo ir rezultatų.
Pagal tokį įelektrinimą skaitytojai turėjo sulaukti beveik tokio mirštamumo, kurį sukelia Ebolos ar Marburgo virusai, kuomet žūsta 50–70 procentų susirgusiųjų. Tačiau nesulaukė. Kokia logiška išvada? Kažką ne taip „trubadūrai“ sakė.
Tad dabar nereikėtų stebėtis. Nebijokite – žmonės taps vėl santūrūs. Sumažės skaičiai. Tačiau sąskaitėlę galima būtų pateikti isterikuojantiems „kudakuotojams“ ir visokiems kitokiems panikuotojams. (Viliuosi, nieko neužgavau šiuo pasisakymu, nes asmeniškai niekam netaikau. Tiesiog – be pykčio).
Gerai, kad virusą su kiekviena diena pažįstame geriau ir blaivios nuovokos jau turime daug daugiau. Stengiamasi išlaikyti planines paslaugas, nepamiršti sunkių ligonių, sergančių ne „kovidijumi“, galvojame apie smulkųjį verslą, apie kitas paslaugas, tikrai svarbias žmogui ne tik fizinei jo gerovei, bet ir psichohigienai. Ir į pačią ligą žiūrima vis labiau kaip į vieną iš ligų. Taip – piktą, pličią, bet vis tiek – tik vieną iš ligų.
Ne vienas ir ne du gydytojai ir šiaip svečiose šalyse gyvenantys lietuviai kalbėjo apie kai kurių kitų, labai išsivysčiusių šalių pavyzdžius, kai šia liga sergantis žmogus sodinamas į bendrą eilę laukiant gydytojo apžiūros, žinoma, išlaikant daugelį reikalavimų ir atstumus. Šiandien tai mums gali pasirodyti nusikalstama erezija. Tačiau po 2–3 metų turbūt taip elgsimės ir mes.
Na o dabar – ramybės ir prie darbų. Ar virusas tikras? Taip, labai tikras. Ar sergama sunkiau? Tie, kas serga sunkiau, puikiai žino, kad ši liga gali būti labai sunki. Jiems stiprybės, o dirbantiems ir vadovaujantiems – ramių, tylių ir drąsių sprendimų!
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas
22,737 peržiūrų (-a)