Andrius Miežis kartu su žmona Lolita.

Vedęs kretingiškę vilnietis Andrius Miežis į Kretingą atvyko laikinai, bet užsibuvo čia jau 28 metus. Ir vaikus – dukrą Faustą ir sūnų Gabrielių – čia užaugino, ir pats kaip menininkas čia subrendo.

Kretinga – gera vieta dirbti
Būsimasis tapytojas studijavo architektūrą Vilniaus universitete ir su to paties universiteto studente, būsima žmona Lolita, susipažino Pilies gatvės ledainėje. Net ir dabar, kaskart užsukę į Andriaus vaikystės miestą, būtinai su žmona čia apsilanko.
„Norėjau atsitempti žmoną į Vilnių, bet tuo momentu nesinorėjo grūstis į vieną butą, nors butas buvo ir didelis, bet ten praktiškai ir visa mano šeima gyveno. Tad atvažiavome laikinai pagyventi į Kretingą, pas žmonos mamą, ten gyvenome porą metų. O tas laikinai, – rankas išskečia pašnekovas, – iki dabar“.
„Iš pradžių, – prisimena, – kai persikraustėme iš Vilniaus, čia aš net į parduotuvę eidavau aplinkiniais keliais, nes viskas atrodė per daug arti. Buvau prie to nepripratęs, o ir Kretinga pasirodė šiaip gražus miestas, čia smagu pasivaikščioti.“
„Kretinga – labai gera vieta dirbti, – sako ir tuoj pat paaiškina. – Visą Vilniuje sukauptą patirtį, visus mokslus, viską, ką turėjau, pasiėmiau ir atsivežiau čia, į Kretingą, ir būtent Kretingoje pradėjau dirbti ir atsiskleisti kaip tapytojas. Tiesa, kad jaučiu nostalgiją gimtajam miestui, bet dažnai važiuoju į Vilnių, lankau tas vietas, kur vaikščiodavau jaunystėje. Dabar tas noras jau mažesnis, ir man pačiam labiau patinka jūra, bet ir ramybė kartais gali tapti nykuma. Todėl karts nuo karto reikia išlįst iš to urvo, iš tos rutinos“.

Ieškojo tapatumo
Koks buvo kelias iki meno? „Man menas visada patiko, nujaučiau, kad jis man tinka, bet tas, kuris mane supo, nebuvo tai, kas man patinka – visa tai, kas viešoje erdvėje buvo cenzūruojama. Supratau, kad negalėsiu būti laisvas mene, tad iš paprasčiausio išskaičiavimo įstojau į architektūrą. Tačiau nerasdamas savo aplinkoje to, kas būtų artima mano širdžiai, iš to tapatumo trūkumo ėmiau piešti tiesiog sau, kad užpildyčiau tą vietą, kurios aplink save nemačiau“, – pasakoja Andrius.
„Pirma paroda pasirodė kai 1992 m. susipažinau su amžiną atilsį Albertu Stankevičiumi. Jis buvo tas žmogus, kuris turėjo pačias pirmąsias privačias galerijas Lietuvoje. Pirmiausia aš nunešiau kelis savo darbus į jo galeriją. Panašiu metu Palangoje pardaviau kelis pirmus paveikslus. Ir netrukus A. Stankevičius pasiūlė man surengti parodą vienoje iš galerijų Kaune.“
Gal kūrėjas prisimena ir pirmąjį savo darbą? „Tai buvo Palangoje. Nedidelis piešinukas, maždaug A4 formato. Galima sakyti, miniatiūra. Už jį gavau 10 dolerių. Tuo metu pinigai buvo talonėliai, labai nestabili valiuta ir jie per dieną galėdavo nuvertėti labai daug kartų. Tad žmonės stengdavosi mokėti kažkokiais pinigais, kurie buvo stabilūs. O 10 dolerių tuo metu buvo kažkur 500 lietuviškų talonų vertės. Ir stabili valiuta. Už tuos 10 dolerių buvo galima nueiti į kavinę keturiese sočiai pavalgyti, atsigerti, vėliau nusipirkti cigarečių ir dar liktų“, – prisimena pašnekovas.

Siurrealizmas sužavėjo nuo vaikystės
Pirmieji A. Miežio darbai buvo grafika, bet kūrėjas nuolat ieškojo savo stilistikos.
„Visą laiką turiu kažkokį norą nuklyst į lankas, išeit iš savo stilistikos. Man atrodo, kūrybiškumas yra ir klaidų darymas, ir ieškojimas, ir klydimas. Tai kūrėjui duoda vidinės evoliucijos. Tačiau man pasidarė daug aiškiau, kai apsibrėžiau savo stilistiką, kad tai – siurrealizmas, – dalijasi mintimis menininkas. – Kai man buvo 13-14 metų, nupiešiau piešinuką tušinuku. Tėtis sako: „O, va, žiūrėk“. Ir parodė man tokią rusišką nedidelę knygutę „Siurrealizmas mene“. Joje buvo peikiamas sovietinis menas, bet man nerūpėjo, kas ten parašyta. Ten tiesiog buvo daug spalvotų reprodukcijų, kurios man labai patiko, Dali ir visi kiti. Tada ir supratau, kad tai mane veža.“
Andriaus tėvas – skulptorius, tad tiek jam, tiek paskui ir jo vaikams menas, kūryba kasdienybėje buvo natūralūs. Kartą jo dukra, būdama dar penkerių, vienoje televizijos laidoje pamatė tapančią moterį. „Vargšė moteriškė, matyt vyro neturi, kad ji pati tapo,“ – šitaip nusistebėjo mergaitė. „Va taip vaikams buvo įprasta, kad tėvas turi tapyti“, – juokiasi A. Miežis.
O kas svarbu mene? „Man svarbiau, kad menas keltų gerus klausimus, negu gerus atsakymus. Ir svarbu, kad kūrinys „veiktų“. Tikrai, turbūt, liūdniausia, kai nutapai paveikslą ir parodoje prie jo niekas nė nestabteli. Aišku, nenoriu ir to, kad prie visų mano paveikslų žmonės stovėtų, bet svarbu, kad kūrinys veiktų. Kaip matematikoje po lygties x lygu turi būti tam tikras veiksmas, kad lygtį būtų galima išspręsti. Apskritai menas yra matematika, jame labai daug matematikos, – įsitikinęs A. Miežis, – tiek norint išreikšti idėją, spalvas, kompoziciją, visur reikalinga matematika. Peizažo be matematikos nenutapysi“.
Tačiau tuoj pat pašnekovas patikslina, kad kūrėjas nėra sausas matematikas. Visų pirma, menininkas yra žmogus, stebintis pasaulį: „Tai žmogus, kuris paimdamas iš pasaulio patirtis, savo kūryboje perteikia tam tikrą požiūrį iš savo matymo taško“.

Normaliai žvelgia į tuštybę
Pokalbis pakrypsta apie A. Miežio darbuose dažnai pastebimus gėlių motyvus.
„Žmona mėgsta gėles, prisineša jų. Aišku, dažnai žmonos gėles pastebiu per vėlai, bet kai pastebiu, jos būna labai įdomios. Mes žiūrim į gėlę paviršutiniškai, bet kai į ją įsižiūri, daug dalykų pamatai: formą, struktūrą, medžiagiškumą, spalvas. Kai tai perneši ant drobės, tada ir kiti atkreipia dėmesį, kad gėlės nebūtinai yra banalu. Nuo pat vaikystės man labai paslaptingi atrodė ir grybai. Ir įdomu, kad kuo nuodingesni, tuo gražesni. Fantastinis augalas“.
Kai darbas yra kūryba, tad koks tuomet poilsis? „Paprastas, – pastebi tapytojas, – pauzė būna po trijų paveikslų. Tuomet jaučiu, kad esu išsekęs ir reikia kažką daryti. Na, iš tiesų geriausias poilsis tokiu atveju yra nieko nedaryti, vaikščioti. Tas taip vadinamas zyliojimas ir dykaduoniavimas. Tuo metu, kai nesistengi mąstyti, kažką išgalvoti, tada mintys pačios tave aplanko, ateina. Jos gimsta. Manau, kad vienos mintys ateina, o kitos gimsta. Ateina iš aplinkos, o gimsta – iš vidaus“.
Toliau dėsto mintis: „Žmonės bijo būt savimi. Tai baimė būti kvailam. Ir ta baimė kuria įtampą, nes tuomet turim būti kaip prekė. Visi tokie daromės faini. Pamažu gaunasi tokia saldi, sacharinė visuomenė. Tarkim, jei esi intelektualas, būtinai turi mėgti dailininką Marką Rothko (Lietuvos žydų palikuonis, tapęs vienu garsiausių XX a. JAV dailininkų – red.), – linksmai palinksi galva pašnekovas. – O jei esi dar labiau prakutęs, ir Murakami (kontraversiškai vertinamas japonų rašytojas – red.) reikia skaityti. Tada jau būsi originalus. Originalus – toks, kaip visi. Gyvenime daug keistų paradoksų. O aš normaliai žiūriu į žmogaus tuštybę, pats jos turėdamas. Mes taip esam sutverti ir nereikia bijoti būti žmogumi. Ir man patinka būti kartais nesubrendusiu. Aš nesigėdiju savęs vaiko, savęs jauno ir brandaus suaugusio savęs. Kaip tik, nutapęs darbą pasižiūriu ir klausiu savęs, ar tam Andriui, kuriam buvo 12 metų, patiktų šis darbas. Ir jei vidinis vaikas sako okey, cool, tada reiškias gerai, pavyko“.

Svarbiausias klausimas – kodėl?
Kokį galėtumėt pasiūlyti, kad ir mažą žingsnelį žmonėms, kurie galbūt norėtų savo gyvenime vidinės laisvės?
A. Miežis atsilošia kėdėje, akimirkai užverčia galvą į viršų ir žodžiai išsprūsta aiškiai, lyg skaitytų paskaitą: „Dažniau užduoti klausimą „kodėl?“ Kodėl man patinka kažkas, kas patinka visą gyvenimą. Pavyzdžiui, valgyti ledus. O kodėl tau patinka vaniliniai ledai jau 10 metų? Arba kodėl man patinka tas žmogus? Ir lygiai tas pats, kodėl nepatinka – žmogus, vieta. Ir tada sau nuoširdžiai atsakyti. Pirmiausia – sukeliant abejonę tam, kas atrodo taip įprasta. Juk dažnai mes gyvename, vadovaudamiesi klišėmis, kurios visada atrodo vertingos, tarsi būtų vertybės“.
Ir papasakoja pavyzdį iš savo gyvenimo: „Dirbdamas visą laiką plaunu teptukus vienam indely. Tą indelį turėjau 25 metus ir tas indelis buvo žiauriai mažas. Kai dirbdavau su didesniais teptukais, juos eidavau plauti į virtuvę ir vis galvodavau: „Kaip tas indukas kažkoks mažas, ką čia reiktų padaryt?“ Bet aš jį turiu nuo pradžios… Tai jūs įsivaizduojat, kol aš susivokiau pasiimti didesnį induką, kiek metų man prireikė! Kokia buvo 25 metų įpročio galia, inertiška jėga. O sprendimas buvo labai paprastas. Iki tol atrodė, kad taip turi būti, bet juk taip neturi būti. Tai geras pavyzdys, kaip mes nemokam iš paprastos problemos išeiti.“
O kokios kitų žmonių klišės labiausiai erzina patį menininką? „Pamatę mano darbus žmonės dažnai klausia, kokius narkotikus vartoju, – nusijuokia. – Ir ne tik Lietuvoje. Vežėm parodą į Kiniją ir ten sulaukiau tokio paties klausimo. O iš tiesų man atrodo, kad net išgėręs vieną alaus negali dirbti. Kaip tik turi būti blaivus kurdamas, kaip kitaip“.

 66,808 peržiūrų (-a)

99% LikesVS
1% Dislikes