Kaip naktis, taip vilkolakiai pro mano sieną.
Čia nėra atsakingo žmogaus pozicija.
Nepasiklyskim šiandien.
Kai atsakomybę lengva sumaišyti su apsimetinėjimu, tiesą – su melu, o rūpestį – su propaganda.
Mano giminėje irgi mirė žmonių. Ir nuo covid, ir nuo vėžio. Ir nuo senatvės šiemet.
Man nereikia apsimestinio valdiško rūpesčio ir iš mano mokesčių apmokamų klapčiukų, kad lįstų su savo vaidinimais.
Kai noriu į koncertą – susimoku.
Sunkių metų pabaigai, kai visi susirenkam draugėn, joks sąžiningas, viešas, geras, drąsus ir gebantis įkvėpti žmogus nelįs su gąsdinimais. Ir su žmonių skaldymu – žinom, kiek yra išgąsdintų, kiek nebetikinčių. At liūdėti dėl tų, kurie nesulaukę pagalbos mirė nuo kitų ligų – jau nefasonas? O dėl tų, kur mirė nuo vėžio? Nuo senatvės? Nuo infarkto? Nebus dainininko palaikymo?
Tai turi pavadinimą. Visada turėjo. Deathtrading. “Prekyba” įtaka ir mirtimi.
Toks raginimas – kaip netikra malda.
Iš netikro šventiko.
Nes tikras linki ramybės, santarvės ir šviesos visiems.
Šalin savo rankutes nuo mano privatumo, liūdesio, vilties ar skausmo – tai yra spekuliacija juo. Taip elgiasi padugnės. Deathtrading. Taip atrodo prekyba liūdesiu. Ir taip iš herojaus tampama nusmurgėliu.
Niekada nepamiršiu, kaip susiėmiau su AM dėl vaikų atiminėjimo – Šakalienės įstatymo – jis ištrynė mūsų pokalbį, kur ją gynė. Kur jo liūdesys per Kalėdas dėl mamos, kuri pasikorė, atėmus vaikus? Paskui stebimės, kad žmonės niekuo nebetiki – valstybe, autoritetais, spauda…
Nes už tokias akcijas yra mokama. Pinigais, arba “socialiniu kapitalu”.
Va taip atrodo puolę angelai.
Taip atrodo netikrumas.
Taip atrodo nemeilė.
Vistik žmogų kartais labiau apšviečia tamsa, nei ryškiausios šviesos.
Galbūt ne šviesos žiba tamsoj!
P.S. Čia tie patys, kurie sakė, kad “baikim liūdėti”, kai Laisvės pliažą Lukiškių aikštėj žmonės peikė, norėdami pagarbos kgb aukoms? Kur jų liūdesys dėl ten nužudytų mūsų senelių?
Kalėdos juk kaip tik yra gimimo ir džiaugsmo šventė. Kai akcentuojama viltis, vienybė, o visuomenė susiskaldžiusi ir įelektrinta baimės – kaip tokiais tikėti? Jų nuoširdumu, pagarba skausmui? Kur jų “baikim liūdėti” dabar? Kai reikėtų išeiti ir dainuoti vilties balkonuose, kaip italai?
Esta es la pregunta.
Jurga Karčiauskaitė-Lago
42,660 peržiūrų (-a)