Apie tai, kaip švęsti Šv. Kalėdas be bažnyčios ir kaip atrasti ramybę šiuo visam pasauliui įtemptu laiku, kalbamės su Regina ir Algirdu Rimeikiais, Palangos Evangelijos bažnyčios pastoriais, gyvenančiais Parąžės kaime. Sutuoktiniai prisimena ir stebuklingą savo pažinties istoriją.
Būsimą vyrą išmeldė ir susapnavo
Reginos ir Algirdo pažinties istorija yra neįtikėtina. Dar būdama trylikos metų Regina Dievui davė įžadus kiekvieną dieną melstis už būsimą savo vyrą. Ir to sąžiningai laikėsi. Kartą netgi susapanavo savo būsimą sutuoktinį. O vėliau, jau būdama 15-16 metų, mokykloje pamatė laiptais lipantį jaunuolį iš sapno. Tai ir buvo Algirdas, vėliau tapęs jos vyru.
„Iš tiesų be Dievo ieškojimo santuoka yra neįmanoma, nes atsiranda sunkumų, ligų, prasideda skirtingi etapai… Vyras ir žmona gyvena du atskirus gyvenimus ir tuo pačiu – vieną bendrą drauge. Tai labai sudėtinga, abiems reikia keistis, o be Dievo žmogus nenori keistis, – sako pastorė. – Gyvenimas su Dievu yra nepaprastai įdomus ir platus. Jei kažko nesupranti, norėdamas suprasti, giliniesi į Šventąjį Raštą, bandai žvelgti iš Dievo pusės, mokaisi iš šventų žmonių gyvenimų, kurie jau nugyveno. Ir viską matai meilės akimis“.
„Tas mūsų susitikimas su Regina buvo nepaprastas. Susitikom ir nuo tada negalėjom išsiskirti, – sako Algirdas. – Lygiai taip yra su Dievu. Kaip sakoma Šventajame Rašte, kas pažino, koks meilus yra Viešpats, tas nebegali Jo palikti. Todėl gyventi dviese yra tobulas Viešpaties planas. Tačiau sunkumas slypi tame, kad santuokoje, kaip ir visur, užsibrėžus tikslą tenka įveikti pasipriešinimą. Kaip mūsų Viešpaties gimimas buvo žmonijos išgelbėjimo plano pradžia, taip ir santuoka yra dviejų žmonių kelio pradžia“.
Pastorius sako, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas yra artintis prie Dievo ir bręsti Jame: „Ir čia reikia suprasti, kad Dievas visko už mus nepadarys. Taip, kai sunku, šaukiamės Viešpaties, ir Jis visada ateis į pagalbą. Ir santuokoje dviems yra geriau negu vienam. Kai vienas palūžta, kitas gali jį palaikyti. Bet jei žmogus šito nesupranta, žiūri tik į kito klaidas, nebegali toliau stengtis, ir tampa nebeįmanoma gyventi kartu. Galiu pasakyti, kad be Dievo dviems žmonėms gyventi drauge yra neįmanoma, nes dviems nuodėmingiems žmonėms susitikus jie labiau žiūri į vienas kito minusus. O kai žvilgsnis yra nukreiptas į Dievą, tuomet Dievas viešpatauja ir šeimoje, ir gyvenime“.
Ne prakartėlė svarbiausia
O kas iš tiesų yra Kalėdos? „Išpuošta eglutė, prakartėlė – puikiai matomi išoriniai dalykai. Aš pats puikiai atsimenu iš vaikystės, kokį įspūdį man darė visi kalėdiniai papuošimai. Tačiau šiandien tos prakartėlės nebelabai mane žavi. Manau, tai labiau reikalinga žmonėms, kurie nesusidūrė su gyvu Dievu, nes matydami išorinius ženklus kaip simbolius, žmonės gali atpažinti tai kaip tam tikrą istoriją“, – kalba A. Rimeikis.
„Mes, žmonės, esame sukurti dvasia, kūnu ir siela. Todėl natūralu, kad žmonėms reikia visko – taip pat ir išorinio grožio, tačiau tai neturėtų užgošti nematomų vidinių dalykų, į kuriuos šiame kitokiame laike ir reiktų kreipti labiau savo dėmesį. Nes yra tiek daug informacijos – daug tiesos ir netiesos, bet jei gerai pagalvotume, melo buvo visuomet. O mes turime ieškoti tiesos. Šis laikas tiesiog leidžia pamatyti, kad nėra taip paprasta ją surasti, – sako Dievo tarnas. – Mes ne visada prisimename savo tolimesnius giminaičius. Dažniausiai apie juos žinome tik tiek, kiek mums papasakoja. Taip pat ir apie Dievą, kad Jis gimė, gyveno, mirė ir prisikėlė, mes taip pat žinome tik iš pasakojimų, kaip žmonės gebėjo vieni kitiems juos perduoti. Tad tam, kad žinotume tiesą, skaitome Dievo žodį. O kol nerandame to tikrojo gyvybės šaltinio, tikrosios tiesos, mes mėgaujamės tais visais išoriniais dalykais“.
Pastorius sako, kad švęsti tikrąsias Kalėdas mums reikia mokytis, kad išoriniai dalykai nenustelbtų vidinių: „Visa, kas nėra Dievo, yra tik smėlio pilys. Ir jei per šias Kalėdas kažkas jaučiasi vienišas, tegul išnaudoja šitą laiką, kad šiame laike subręstų ir imtų labiau vertinti tą laiką, kai yra su artimaisiais“.
Sustokime ir įsiklausykime į save
Pasak laikraščio pašnekovo, turbūt beveik kiekvienas, paklaustas, kas yra Kalėdos, atsakytų, jog tai yra Kristaus gimimas: „Tačiau, kas tai yra kiekvienam iš mūsų asmeniškai, jau visai kitas klausimas. Manau, kad ir šiandieninis priverstinis atsiskyrimas nuo bažnyčios nėra be Viešpaties žinios. Kiekvienas turėtų gręžtis į savo vidinį žmogų ir susimąstyti, kas jam yra Kalėdos. Ir jei tai būtų paskutinė jo diena, te prisimena, kad Dievas neatėjo į Žemę teisti žmogaus, o parodyti žmogui pavyzdį, kaip reikia gyventi.
Šiandien žmogus gali pažvelgti pats į save ir save pasmerkti arba išteisinti. Iš tiesų mes visi suprantame, kas yra teisu, o kas ne, tik dažnai patys meluojam sau, sakydami: „Aš nežinau, kaip pasielgti. Nežinau, tai gerai ar negerai. Nežinau, kaip turėtų būti“. Tai yra atsakomybės nusimetimas, nes taip yra patogu. Patogu gyventi apgaulėje. Žinoma, nuolat visur skubėdami, mes nebeturime laiko išgirsti save. Tad šis metas ir yra tinkamas sustoti, įsiklausyti į save ir į Dievą ir gauti mums svarbius atsakymus“.
„Jėzaus gimimas buvo reikalingas todėl, kad Dievas matė, jog mes nemokam, nepajėgiam išgyventi teisiai, kad be Viešpaties įkvėptos Dvasios žmogus negali būti teisus, – Kalėdų prasmę toliau aiškina A. Rimeikis. – Ir Jėzaus Kristaus pavyzdys turėtų mus visus įkvėpti, kad gyvendami nesuterštume Dievo vardo, jei vadinamės Dievo vaikais. Labai svarbūs žodžiai yra užrašyti Šventajame Rašte: „Jūs esate šventovė ir jūsų šventovė yra šventa“, ir šioje šventovėje turi apsigyventi Kristus“.
Labiau nei viruso bijokime nuodėmės
Šiuo metu visame pasaulyje sklandant didelei mirties, ligų baimei, pastorius primena Šventojo Rašto eilutes: „Kas tiki, tikrai neragaus mirties“. Taigi, turim gyventi šioje žemėje nebijodami mirties, nes kaip Kristus gimė, mirė ir buvo prikeltas, taip Jo pavyzdžiu ir mes būsime prikelti. „Nebijokite, nes jūsų gyvybė yra mano saujoje“, – taip sako Viešpats. Baimė pritraukia visa, ko bijome, bet jei tikime Kristumi, kad Jis gimė šioje žemėje, tas žinojimas turi įsitvirtinti mūsų viduje. Visa krikščionybė ir remiasi tuo, kad žemėje gimė Atpirkėjas. Tai ir yra didžiausia šventė“.
„Man atrodo visa taip stebuklinga, kad Viešpats viską žinojo, kad tai buvo Jo planas atiųsti savo Sūnų į žemę. Nes prieš daugybę metų dar prieš Jėzaus gimimą, pranašo Izaijo buvo išpranašauta, kad ateis Gelbėtojas, kuris atleidžia nuodėmes, ir tą pranašystę jis taip, kaip mokėjo vėliau perdavė kitiems. Ir šiomis dienomis mes švenčiame šį stebuklingą šios pranašystės išsipildymą“, – aiškina A. Rimeikis.
Dievo tarnas pabrėžia, kad lygiai taip pat svarbios šventės yra Sekminės – Šventosios Dvasios nužengimas, Kristui pažadėjus mokinių nepalikti vienų ir atsiųsti jiems Ramybės Dvasią, kuri bus su jais ir kitais tikinčiaisiais bei mokys. „Tad dabar, kai tikime Dievu, su mumis ir yra ši Dievo išminties dvasia“, – sako pašnekovas. – O po Sekminių netrukus švenčiame Velykas, bet svarbiausia yra suprasti gimimą. Kad Tas, Kuris mirė ir buvo prikeltas, atsiuntė Šventosios Dvasios ugnį tam, kad mes gyventume. Būtent todėl kiekvienas gali melsti, kad jo nuodėmės būtų atleistos ir gautų atleidimą. Ir nereikia bijoti viruso, bet labiau nei jo bijoti nuodėmės, nes liga nužudo tik kūną, o nuodėmė pražudo sielą ir atima ramybę“.
Tai ne dovanų ieškojimo metas
„Ir mes turime būti teisingumo pamato statytojai. Viešpats nenori nė vieno mirties, bet nori, kad mes atsigręžtume į Jį. Dievo tikslas, kad mes atgailautume, gyventume, bendrautume su Juo asmeniškai, prižiūrėtume kūriniją ir visados džiaugtumėmės. Šventajame Rašte ne vieną kartą yra rašoma: „Visados džiaukitės“. Vadinasi, net ir tada, kai rodos, jog viskas griūna. Taigi, ir šiuo metu džiaukimės. Galbūt – tiesiog galimybe pabūti su savimi, su savo šeima, galimybe susimąstyti apie tai, kas iš tiesų gyvenime svarbiausia. Ir Kalėdos tikrai nėra dovanų ieškojimas. Dabar galime nenešti dovanų, bet atneškime žodį vienas kitam, ištarkime žodžius vieni kitiems iš tyros širdies. Išpažinkime nuodėmes, savo tikėjimą, netikėjimą, kad pasitrauktų veidmainystė, būkime nuoširdūs ir atviri. Ir pripažinkim, kad mes visi norime to paties – gero žodžio, supratimo, palaikymo. Todėl dabar šiuo laiku ir galime dovanoti tai, kas svarbiausia. Toji materiali dovana ne visada ir pradžiugina, nes po pakuote ji gali ir užslėpti mūsų širdį, o šiemet galime dovanoti tai, kas tikra. Paskambinkim savo brangiausiems žmonėms ir pasakykime tai, kas slypi mūsų širdyje, ką pasakyti galbūt niekad nerasdavome laiko ar drąsos“.
Išpažinkime nuodėmes ir būdami namuose
„Maldoje „Tėve mūsų“ mes prašome kasdienės duonos. Ši kasdienė duona – mums kiekvienai dienai reikalingas kažkoks žodis kaip įkvėpimas, kaip viltis, kad pragyventume dieną. Kartais laikomės tų kelių žodžių daug ilgesnį laiką ir vistiek jie mus palaiko. Tad kai skaitai Bibliją kasdien, Dievas tau duoda išminties tai dienai išgyventi, ir Jo Žodis tampa kasdiene duona. Kasdien ja maitindamasis tikrai gali gyventi su Dievu ir su tiesa, gali pradėti išsižadėti neteisingų dalykų, net nelaukdamas išpažinties. Jei pajutai, kad pasielgei neteisingai, iš karto išsakyk tai savo širdyje, ir tau palengvės, ateis ramybė, – tęsia mintis Dievo tarnas, kaip praleisti laiką su Dievu namuose. – Kartą vienas iš buvusių Palangos merų manęs paklausė, kaip žinoti, ar Dievas atleido. Jei tu paprašei, Jis atleido. Jei pajautai ramybę, tau atleista. Tačiau, jei nejauti teisumo, ramybės ir džiaugsmo, kurie ir yra Dievo karalystė, tuomet kažkas negerai. Turi pažiūrėti į savo vidų, ką privalai išpažinti. O dabar ir yra pats geriausias laikas pažvelgti į save“.
79,165 peržiūrų (-a)