Metai buvo sunkūs. Ir įdomūs. Be galo audringi. Ir keičiantys mąstymą, požiūrį, klišes. Ir išleidžiantys tai, kas viduje, į paviršių.
Pradėjome juos su baime dėl nežinios, dėl nepažinimo nematomo priešo, pavadinto penkiomis raidėmis ir “devyniolika”. Ir su didele didele vienybe, gerumo audra. Mūsų verslininkai, ūkininkai ir samdomus darbus dirbantys gyventojai dovanojo medikams viską, ko tik reikėjo: ir dažytojų respiratorius, ir statybininkų kombinezonus, moterys pačios per naktis siuvo kaukes. Mūsų senoliams jaunimas vežė maistą, dar kiti aukojo maistą, dezinfekcinius skysčius ar tiesiog pinigus, kurių irgi labai reikėjo. Buvo labai baisu, bet ir labai gera – iki graudulio. Nuo Žmonių.
Buvo mokymosi metai. Ir seni, ir jauni, ir valdininkai, ir verslininkai, ir patys mokytojai mokėmės dirbti namuose, apsupti vaikų, anūkų, sutuoktinių, gaubiami buities, reikalavusios padidintos švaros – tiesiog sterilumo. Ir iš meilės bijodami apkabinti artimą žmogų. O jei?..
Išmokome dirbti virtuvėse, miegamuosiuose, svetainėse. Mokėmės labiau pasitikėti: darbdaviai – darbuotojais, mokytojai – mokiniais, tėvai – vaikais, pagaliau – patys savimi.
Įpratome kvėpuoti su kaukėmis ir matyti šypsenas akyse – ne lūpose.
Pripratome prie daugelio dalykų, kurie pakeitė pasaulį. Įvertinome apsikabinimus ir pokalbius ne telefonu. Nes jie tapo brangenybe.
Pradėjome daugiau galvoti apie amžinybę.
Metų pradžia buvo bauginančiai graži. Baisi tuo, kas sklandė ore, visokiuose paviršiuose po kelias paras, bet be galo graži tuo, kas slypėjo širdyse. Atrodė – amžinai…
O metus baigiame kovodami. Vieni – su tuo pačiu iš penkių raidžių ir “devyniolikos” – skiepais ar registracijomis skiepams, dezinfekcijomis ir izoliacijomis, kiti – kildami prieš suvaržymus, nurodymus, “Stop” juostas kiekviename žingsnyje ir privalomas kaukes. O baisiausia, skaudžiausia ir baisiau už tą iš penkių ir -niolikos, kad sukilome vieni prieš kitus. Už kitokią nuomonę tuoj pat sugrupuodami, blokuodami ir visaip kitaip dar nurašydami. Ir iš Žmonių vėl susižeminome iki žmogaus. Gerai, jei dar tik iki tiek…
Žengdami į kitą dešimtmetį iškelkime vėl tą gerumą, kurio buvom sklidini prieš keliolika mėnesių. Ir pasidalinkim juo su kitais. Neblokuodami savo širdžių. Ir neskirstydami, kas labiau išplautom (suprask – smegenim), kas mažiau. Ironiška, bet kiekvienas kovotojas tuo pačiu kaltina kitą. Leiskime kitam būti laisvam. Bent jau minties išraiškoje, jei ne gatvėje, ne parduotuvėje.
Ir baigiantis šiems išskirtiniams audringiems 2020-iesiems išrinkome 20 “Metų švyturių”: žmonių, kurie savo gerumu visus metus – ne tik pradžioje – švietė kaimynams ar pacientams, profesionalumu – scenos žiūrovams ar klausytojams, lyderyste – kolegoms; žmonių, kurie paliko pėdsaką savo bendruomenėje, mieste ar net visoje Lietuvoje. Ir tiesiog puikių darbuotojų, nesibodinčių padirbėti ir už kitą, aistringai mylinčių tai, kuo užsiima. Išlikusių Žmonėmis.
Nelyginome jų tarpusavyje nei su kitais. Tiesiog surinkome žmones, kurie iš tikrųjų buvo matomi šiais metais – ir nebūtinai vien Kretingos rajone. Šiuos žmones pastebėjome mes ir pastebėjote Jūs, kurie atsiliepėte į mūsų prašymą pasidalinti.
Atmetėme tik politikus, kurie šiuo metu eina Tarybos ar Seimo nario pareigas, nors siūlėte ir iš jų.
Taip pat čia neįrašėme ir sportininkų – jiems skirsime dėmesio jau 2021 m. laikraščio numeriuose.
Gerbdami žmogaus valią neįrašėme ir vydmantiškių mylimo klebono Karolio Petravičiaus, švietusio ir šviečiančio Vydmantams net ne vienerius metus, o ypač – šiuos. Socialiniuose tinkluose pamatęs parapijiečius aktyviai siūlant jo kandidatūrą, klebonas pats susisiekė su redakcija ir primygtinai paprašė jo neįtraukti į šį pagerbimą. “Tokie dalykai prieštarauja mano įsitikinimams”, – paaiškino.
Neįtraukėme. Bet tai nė kiek nesumažina šio Žmogaus šviesos savo parapijoje.
Iš tiesų laikraštis juk ir nėra pajėgus sutalpinti visus rajono šviesuolius. Svarbiausia – mes kiekvienas pamatykime tą, kuris šalia mūsų skleidžia gėrį. Mūsų kaime, gyvenvietėje, miestelyje ar daugiabutyje. Ir padėkokime jam. Nepriimkime gerumo, pagalbos, net profesionaliai atliekamo darbo kaip savaime suprantamo dalyko. Džiaukimės viskuo ir dėkokim už viską. Juk šiuo metu mūsų dėmesys ir be mūsų pastangų užaštrintai nukreiptas į tai, kas gąsdina. Tad iš visų jėgų stenkimės ieškoti to, kas svarbiausia – kaip galiu padėti kitam. Šito reikia ne vien per pandemijas…

Ar gyvenate renovuotame daugiabutyje?

View Results

Loading ... Loading ...

 52,955 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes