Andrius Macas. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiek tiek apie ne medicininius dalykus. Apie tai, kas priklauso ir nepriklauso. Praėjusi savaitė, turėjusi atnešti Naujamečio linksmybę, pakrypo kitaip. Ji buvo paženklinta gydytojo draugo netektimi, kartu matant kitų Lietuvos medikų (pažįstamų ir nepažįstamų) žūtis. Sutikite, tai verčia pamąstyti. Ne „nusmigti“, bet dar labiau veikti, tik be kosminių planavimų. Veikti čia ir dabar. Kol gali. Metų sandūros džiugesys taip ir liko kažkur nuošalėje.

Savaitė leido pažvelgti į neišvengiamą tiesą – gyvenimo kelionę. Kai buvau bepradedantis studijas rezidentas, turėjau garbės pažinti Mokytoją (ji ir dabar yra sveika ir aktyvi, ir toliau rengia jaunus gydytojus), kuri, būdama dar labai jauna, mums sakydavo: „Daktarai, tris kartus per dieną, po valgio dėkokite Dievui, kad gyvi esate.“ Ir tai, beje, visai neatrodė grasinimas. Tiesiog ritmiškas priminimas, kaip malda (ar mantra – jei kam patogiau), – „memento mori“ (iš lot. atsimink, kad mirsi). Jauniems, gražiems ir veržliems medicinos studentams ir rezidentams tai nė motais, nes juk jūra iki kelių: visus išgydysime, jei tik labai labai labai pasistengsime. Tačiau jau pirmosios dienos reanimacijoje leido suprasti, kaip apmaudžiai, nuo netikėtų nuožmių ligų, neatsargių judesių žūsta ir labai jauni žmonės. Tai petarda sprogo, tai tarpuplaučio naviko staigus progresavimas ir jokio atsako į gydymą, tai vienas trumpas žvilgsnis į šalį vairuojant, tai užstrigusi koja po akrobatinio lėktuvo valdymo svirtimi ir…nėra žmogaus. Viens du ir nėra žmogaus. Draugo, sūnaus, žmonos, dukros. Bet kurio. Opa! Ir nėra.

Nūdiena tai sveikai priminė vėl. Iki praėjusių metų pastarasis dešimtmetis buvo toks efektingas savo žavesiu, kad norom nenorom po truputį įtiki, kad mirtis kažkur labai toli: tik jau ne man ir ne mums. Kitiems. Labai seniems. Na gal vienas kitas apmaudus atvejis. Bet visomis kitomis aplinkybėmis man kaip „statistiniam“ piliečiui priklauso pratraukti bent jau iki 70–80 metų. Priklauso ir taškas. Užsnūsti, pradedi gyventi visiškai nesuprasdamas, neįvertindamas tikros realybės ir žmogaus trapumo. Realiai tampi Mr. Man Priklauso, o kitaip tariant – „kosmonautu“.

Iš tiesų niekas Tau nepriklauso. Tas, kam viskas priklauso, ir Tas, kas nusprendžia: tikintiems – Dievas, kitiems – likimas. A! Dar atsitiktinumas. Tiesa, sako vienas iš Dievo vardų – Atsitiktinumas.

Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek nuo Tavęs priklauso ir kur gali veikti ar būti naudingas, tai akimirka. Čia ir dabar. O tai supratus, kiekviena diena tampa vertinga ir pakankamai ilga (maloniai). Kiekvienas iš mūsų – gydytojas ar slaugytojas, kiekvienas turime ypatingų pacientų. Jie net ne pacientai, o partneriai, tarėjai ir palydovai. Net guru. Įdomiausia, kad jie mažai kalba. Jie liudija. Akimirką, kuri nebūtinai turi baigtis, jie pačiu savo buvimu taip aiškiai atskleidžia jos vertę ir svarbą. Kada nors apie tokius partnerius parašysiu.

O dabar tris kartus per dieną nepamirškite padėkoti, nes man, mums, jums niekas nepriklauso.

Prof. Andrius Macas,

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anesteziologijos klinikos vadovas

 50,466 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes