Milda Rogačiovienė Vydmantų parapijos puslapyje dalinosi savo džiaugsmu, kad „prieš šv. Kalėdas Vydmantuose tikras sujudimas. Caritas vadovės telefonas netyla, nuolat skambina žmonės, norintys daryti gerus darbus: dovanoja baldus, šaldytuvą, rūbus, medų, maisto produktus ir t.t. Dvi neįtikėtinai nuostabios moterys padeda savo kaimynei ruoštis šventėms. Kita šeima gamina vaišes Kalėdų stalui ir ieško namų, kuriuose šiuo metu nepriteklius… Darosi neramu, ar užteksim žmonių, kuriems reikia pagalbos. Smagu matyti žmones, norinčius dalintis. Šimtas AČIŪ Jums, mielieji! Vydmantai – labai gerų žmonių namai!“
Gerumo pikas – karantino metu
Milda yra Vydmantų Švento Jono krikštytojo parapijos Caritas vadovė. Kaip ji pati pasakoja: ,,Pats pikas prasidėjo karantino metu, o viršūnę pasiekė prieš Kalėdas, kiek prisimenu, kitais metais taip stipriai žmonės nesirūpindavo kaip šiemet. Man skambina įvairiausi žmonės, siūlo savo pagalbą, toks stiprus noras padėti, kad, pavyzdžiui, viena moteris paskambino ir pasisakė, kad yra persirgusi kovidu. Taigi, galinti vaikščioti pas žmones, aplankyti kažką, jei tik reikia“.
Žmonių gerumu neatsistebi Milda: „Ir ne tai, kad žmogus rūpintųsi savimi, galvotų apie savo ligą. Ne, vis tiek žmogui rūpi ir kiti, skambina, klausia…“
Arba, pavyzdžiui, paskambina vyras, prisitato Arūnu ir siūlo atiduoti gerą šaldytuvą. Kiti surinkinėja baldus ir paskambinę siūlo juos nemokamai pristatyti ir sumontuoti tiems, kam labiausiai jų trūksta.
„O kas keisčiausia, – prisipažįsta Milda, – kai žmonės man skambina, jokio sakinio, nieko tiek daug negirdžiu kaip „tik jau mano vardo neminėkit, nesakykit, niekam neskelbkit“. Dažniausia žmonės sakosi, kas čia tokio, niekai. Bet iš tiesų čia ne niekas, o dideli darbai.“
Vydmantuose Caritas neturi savo patalpų. Milda paaiškina, jog tai nėra problema, nes jų tikslas yra ne kaupti visokius daiktus kažkokiose patalpose, bet juos gavus kuo greičiau atiduoti kam reikia, neužlaikyti. O prireikus kažką pasaugoti, viena Vydmantuose gyvenanti moteris pati pasisiūlo, nes jos dideliuose namuose yra tikrai pakankamai vietos.
Eina iš namų į namus
Milda pasakoja, kaip gerumas tarsi grandinė tęsiasi iš vienų namų į kitus. Beieškodama, kam atiduoti šaldytuvą, skambina žmonėms. „Ir štai atsitinka taip, kad paskambinu moteriai, kurią žinau tikrai sunkiai gyvenant, ir ji papasakoja, kad šaldytuvą turi, bet taip pat turinti nenaudojamą televizorių, kurį jei tik kam nors reikia, ji norėtų padovanoti…“
Ir Milda gyvibingu balsu sako: „Štai kaip apsivertė situacija. Ieškojau, kam tą pagalbą suteikti ir štai žmogus, kuriam skambinau padėti, siūlo savo pagalbą kitiems. Tas žmonių gerumas mane stebina“
„Ir būna, kad kalbu su šeimomis ir vis tiek Vydmantuose mes vieni kitus žinom, aš siūlau pagalbą, o man atsako, kad nereikia ir toliau sako: „O man smagu girdėti tavo balsą, kad paskambinai. Aš noriu su tavim pakalbėti“… Ir mes tuomet kalbamės, – džiaugiasi Milda ir priduria, – kad tų temų, žinokit, pilna. Ir ne vien apie atiduodamus drabužius ar maisto davinius“.
Milda dirba bibliotekoje, kitapus sienos – parapija.
„Tad kartais palieku praviras duris, kad matyčiau, kas ateina. Ir štai prieš Kalėdas žiūriu – Violeta Kuklienė! Vydmantų bitininkė su dviem dėžėmis medaus! O aš, kai ji skambino teiraudamasi, kiek ketinu žmonių lankyti, tedrįsau pasakyti, kad reikės dešimčiai. Mat Violeta jau ne pirmą kartą dovanoja medų, o štai žiūriu – ji atnešusi dvigubai tiek negu pasakiau…Tuomet pasakė, kad duočiau žmonėms po du indelius medaus“.
Kita moteris, Viktorija Viršilienė, su mama prieš Kalėdas gamina kalnus maisto, o šiemet pranešė Mildai, kad prigamins dar daugiau, nes Viktorija turinti daugiau pinigų ir jos brolis netikėtai norėjęs prisidėti. Milda negali atsistebėti, kaip žmonės iš savo vidaus turi tarsi įrašytus tokius gražius norus. Jiems tai atrodo paprasta, noriai viską dovanoja ir padeda.
„Tuomet, – prisipažįsta Milda, – mes jaučiamės kaip bendruomenė, komanda. Vieni kitiems skambinam, dalinamės ir taip dirbdama gaunu labai daug įkvėpimo. Nors oficialaii parašyta, kad aš esu tik viena, bet turiu labai daug pagalbos, savanorių. Ir draugės padeda, ir jas įrašau kaip savanores, nes jei jau padedi, tai ir esi savanoris“.
Gražių istorijų – daug
Caritas vadovė turi prikaupusi galybę naujutėlių gerumo istorijų ir kalbėdama nerimavo, kad gal ko nepaminės. Taip pat prisiminė, kai ją einančią gatve sustabdė šeima.
„Kaip jau minėjau – Vydmantuose visi daugmaž vieni kitus žinom. Ir aš žinojau, kad nors šeima nėra nepasiturinti, bet jie patys turi keturis vaikus ir štai jie man duoda į rankas 100 eurų su tokiais žodžiais: „Tu, Milda, žinai šeimas. Duok tai šeimai, kuriai labiau reikia“. Šimtas eurų yra vistiek dideli pinigai ir net sunku juos paimti, kai tau gatvėje kiša į rankas. Tauti atsakomybę pati už tai, kad bet kam neatiduotum tų pinigų, nepasižiūrėti paviršutiniškai. Tuomet svarstai ir galvoji, kam reiks atduoti, kam tai iš tiesų padėtų“ – pasakoja vydmantiškė apie jaučiamą atsakomybę prieš žmones.
Gražu klausytis, kad bendruomenė pasitiki Milda, o ji savo ruožtu neatsisako ir visomis jėgomis stengiasi padėti, kad pagalba pasiektų tuos, kuriems jos tikrai reikia.
Baigiantis pokalbiui Milda išsako savo mintis, kad šis laikas jai parodė, jog iš tiesų žmonės nėra abejingi kitiems.
„Ir kiek žinau, kur kaimynai kaimynams padeda, ir niekam nesisako, kur visada nuvažiuoja kokiam senukui nupirkti maisto į parduotuvę. Tiems žmonėms, kurie daro gerus darbus, tai atrodo natūralu, jie juos atlieka tyloje. Ir aš sužinau tik tada, kai jau kam prireikia pavardės ar adreso, kam galėtų padėti, -juokdamasi pasakoja pašnekovė, – tik taip ir sužinau. Ir dar dažniausiai mane prisaikdina niekur neskelbti jų vardo. Tad gal ir žmonės nežino tų istorijų, kitaip įsivaizduoja lietuvius, bet aš bent kunigui Karoliui visada pasakau, nes žinau, kad jis meldžiasi už geradarius. Tad bent tokiu būdu šiek tiek galiu atsilyginti – malda“.
„Ir labiausiai ko noriu palinkėti, tai, kad daugiau žmonės apsižvalgytų. Jokiu būdu neturiu minty, kad jie per mažai daro gero, ypač Vydmantuose, bet žinau, kad kartais pasiūlyti pagalbą yra lygiai taip pat nedrąsu, kaip ir ją priimti. Ir kartais žmonės gėdijasi padėti, nes tarsi gali pasirodyti, kad jie mato iš aukščiau. O tie, kuriems reikia pagalbos, jiems taip pat yra sunku tai pripažinti, – sako moteris. – Tad jei norisi padėti ir matai, kam gali, tad ir padėk, o jei tau siūlo pagalbą, įsidrąsink ir priimk“.
27,192 peržiūrų (-a)