„Į dabartinius įvykius svarbiausia reaguoti ramiai“, – sako gydytoja psichoterapeutė Rūta Mizerienė, dalindamasi savo patarimais su „Švyturio“ skaitytojais, kaip išgyventi jau ne pirmojo griežto karantino laikotarpį.
– Visas pasaulis šiuo metu susitelkęs kovai su koronavirusu. Ar pandemijos akivaizdoje į asmenines problemas žvelgiama aštriau, o gal kaip tik, priešingai, paprasčiau?
– Viskas priklauso nuo žmogaus, ar aplinkybės darys stiprios įtakos jo asmeniniam gyvenimui. Geras pavyzdys yra tikintys žmonės. Jei kas nutinka, jie sako: „Kaip Dievas duos“. Jie pasitiki Dievu. O tie žmonės, kurie visada bando situaciją analizuoti ir pakreipti taip, kad būtų pasiekta jo teisybė, juo labiau, jei mėgsta daryti savo vagą, sunkiau susitaiko su besikeičiančiomis aplinkybėmis, kurių negali kontroliuoti.
Pavyzdžiui, manęs apskritai nejaudina šitie suvaržymai. Aš tiesiog vykdau nurodymus. Brežnevo laikais dirbau laivyne gydytoja. Turėjom tokį griežtą vadą, kuris sakydavo „ty načialnik, ja – durak. Ja načialnik, ty – durak (tu viršininkas, aš – kvailys. Aš viršininkas, tu – kvailys)“.
Iš tiesų man šitas posakis patinka, aš ir šiai dienai juo vadovaujuosi, visada vykdau nurodymus. Niekada nebandžiau brautis tarp vadovų ar į valdžią. Man mieliau viską stebėti iš šalies, todėl ir nesunku vykdyti įstatymą. O valdžia tam ir yra, kad vadovautų. Be to, aš, būdama gydytoja, seniau, net kai dar šito viruso nebuvo, paprasčiausios gripo epidemijos metu, savo kabinete naudojau tas pačias apsaugines priemones – veido kaukes, antbačius, taip pat matuodavome temperatūrą, kad pacientai, turintys gripo ar peršalimo simptomų, „nesiblaškytų“ po koridorius ir neplatintų virusų. Noriu pasakyti, kad tai nėra kažkoks „išmislas“, o praktika, kuri buvo taikoma ir anksčiau.
– Kaip gydytoja psichiatrė galbūt pastebėjote, kas sunkiau išgyvena šį laikotarpį? Kokie žmonės – lengviau?
– Visada tie, kurie neturi savo vidinio gyvenimo, sugeria visas visuotines krizes. Kaip vienas kunigas sakydavo, gyvena miniažmogio gyvenimą. Jei žmogus nesugeba atsakinėti sau į klausimą, kodėl jis taip daro, kodėl taip mąsto ar elgiasi, toks žmogus perims pirmo pasitaikiusio pakeleivio mąstymą. Ir jo požiūris priklausys nuo to, su kuo pirmu susitiks. Jei koks jo artimasis susirgo, tas patiklusis, tikėtina, ims labiau jaudintis, kad pats nesusirgtų arba net puls į paniką. O jei pirma susitiks su tuo, kuriam visi virusai nusispjaut, gali imti drauge skanduoti, kad jokio viruso nėra ir „kaukių nenešiosim!“ Turiu seserį vienuolę, kuri bendrauja su daugybe tikinčių žmonių. Nė viename iš jų visai nepastebėjau neurotinių problemų. O jei žmogus neturi kuo pasikliauti, pirmiausia prasideda nemiga, tuomet nerimas ir kitos problemos.
Išorinio pasaulio įtaka priklauso nuo žmogaus priėmimo. O išorinis pasaulis savo nepastovumu gąsdindavo visais laikais. Ne tik visokias pandemijas, bet ir lagerius tautoms teko išgyventi. Ir lageriuose, tuose visuose baisiuose suspaudimuose, žmonės išliko gyvi. Ne nuo pasaulio įvykių, o nuo reakcijos į pasaulį priklauso mūsų psichinė sveikata. Svarbiausia – žmogus turi būti laisvas viduje.
– Taigi, ne visi yra laisvi…
Apskritai žmones būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni yra saugūs tarsi vaikai, turintys abu tėvus, o kiti tarsi našlaičiai. Pirmieji dažnai yra tikintys, nes jeigu šiame gyvenime ir patiria sunkumų, nepaisant jų toks žmogus visada gali kreiptis į Viešpatį: „Viešpatie, duok ranką“. Pasimeldęs žmogus nusiramina, nes žino, kad turi dangiškąjį tėvą, kuris juo visada pasirūpins. O antroji grupė žmonių – tarsi vaikai, savo viduje nusistatę, kad niekas niekada jiems nepadės. Neturintys vidinio saugumo jausmo. Tokie žmonės turi tik save ir savo kumštį. Tuomet ir prasideda kova – ne kur kitur, bet paties žmogaus viduje. Ir nejučia toks žmogus jau kovoja su visu pasauliu, nurodymais, policijomis ir valdžiomis. Bet iš tiesų yra svarbiausia sovokti, kad kiekvienas žmogus gali turėti pakankamai jėgų priimti tai, kas vyksta.
Manau, kad Lietuvoje tik nedidelis procentas pasikliauja valdžia ir autoritetais. Bet toks žmogus pirmiausia nepasikliauja nei savo paties, nei žmonos autoritetu, nejaučia sutuoktiniui pagarbos, nes viskas prasideda nuo vidaus. O valdžia dirba kaip sugeba. Ir supraskim, kad deja, bet mes neturim mokyklos, kuri gamintų profesionalius valdininkus. Tad ir valdo jie kaip patys išmano (juokiasi). Tačiau mes negalim užsiimti vien žmonių kritika. Ir į dabartinius įvykius, nuolat besikeičiančią situaciją geriausia reaguoti ramiai. Svarbiausia yra suvokti, kad kiekvienas žmogus gali turėti pakankamai jėgų priimti tai, kas vyksta.
– O kaip tai padaryti?
– Pirmasis etapas yra išsiaiškinti priežastį. Juk augalui mirštant reikia atkasti šaknį. O tuomet jau kažkiek mokyti tą žmogų spręsti problemas. Jei atkasi šaknį, pavyzdžiui, kad tai yra nuodėmė prieš Dievą, o ne koks paprastas neatleidimas, tuomet ir pas kunigą nuvesti galima. Bet apskritai mes gydytojai pacientų šiaip sau pas kunigus nevedžiojam, bet per gyvenimą man yra pasitaikę keli tokie atvejai. Ir raginu prireikus prašyti pagalbos. Jei nedrąsu į kažką kreiptis, galima kreiptis į Dievą. Pamatysit, kaip iškart ateis ramybė.
Taip pat nerimą ir pyktį padeda įveikti paprasti fiziniai metodai: šaltas vanduo, pasivaikščiojimas ir gamta.
– Ačiū už pokalbį.
40,438 peržiūrų (-a)