Kretingos istorijoje yra dvi svarbios dokumentuotos datos, menančios miesto atsiradimo ištakas ir istorinę raidą. Pirmoji, 1253-ųjų metų balandis – pirmasis vietovės vardo paminėjimas rašytiniuose istorijos šaltiniuose, kuris laikomas Kretingos įkūrimo data. Antroji – 1609-ųjų metų sausio 23 diena, kurią Kretinga gavo teisę įkurti savivaldą. Jeigu lygintume šiuos du istorinius įvykius su žmogaus gyvenimu, pirmoji data reikštų kūdikio gimimą, o savivaldos teisės gavimas tolygus paso gavimui, patvirtinantis, kad subjektas subrendo tolesniam savarankiškam gyvenimui.
Kretingos vardas į istorijos šaltinius pirmąkart pateko kryžiuočiams XIII a. viduryje užkariavus Kretingos pilį. Dalį jos žemių Vokiečių ordinui XV a. perdavus Lietuvai, Kretinga tapo svarbia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio gyvenviete. Joje buvo įkurta muitinė, o sienai kontroliuoti ir apylinkės žemėms administruoti pastatytas dvaras.
XVI a. antroje pusėje ženkliai pagyvėjus užsienio prekybai su Prūsijos kunigaikštyste, Kretingos kaimas ėmė sparčiai augti, tapo miesteliu. Jame 1602 m. iškilo pirmoji medinė bažnyčia ir bernardinų vienuolynas, o nuo 1607 m. nuolat vyko Seimo patvirtinti turgus ir prekymečiai. Miesteliui augant, Kretingos dvaro savininkas, garsus Lietuvos karvedys ir Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius nusprendė pakeisti tolesnę savo valdos ir pavaldinių visuomeninę-ūkinę raidą, įkurdinti joje europietiškais civilizuotais pagrindais besitvarkančią bendruomenę.
Savo planus didysis karvedys paviešino 1609 metų sausio 23 dieną pasirašyta privilegija, kurioje paskelbė: „Visagalio Dievo garbei ir šlovei mes, Jonas Karolis Chodkevičius, Šklovo, Myšos ir Bychovo grafas, Žemaičių ir Dorpato seniūnas, Livonijos vyriausias valdytojas ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kariuomenės didysis etmonas visiems bendrai ir kiekvienam atskirai žmogui iš bet kurio luomo, padėties, pareigų, pašaukimo ar rango, kurie šį mūsų raštą skaitys ar klausys, skelbiame žinotinu ir tikru štai ką. Mes, vadovaudamiesi tiek kitų tautų garbingais ir įžymiais pavyzdžiais, tiek plačiosios Lenkijos karalystės ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, o taip pat ir šventos atminties mūsų garbingojo tėvo pavyzdžiu ir išmintimi, kuri rūpestingai tvarko visa, kas liečia visų bendrą valstybės gerovę, kuri vadinasi politika, kuri visų atidžiai sekama, nes tarnauja žmonių visuomenės augimui ir klestėjimui. Dėl to laikosi miestai ir valstybės, kuriose gyvena garbingi žmonės prisilaikydami įstatymų, tradicinių bei teisinių papročių, būdami vienos religijos, tarnaudami Dievui ir Tėvynei, priešindamiesi smurtui, besiremdamos ir besilaikydamos nepažeidžiamai susitarimų, pirkimo, pardavimo, skolinimo sutarčių sugyvena taip pat bendrijos. Todėl ir mes, siekdami bendros plačiausių karalysčių ir tautų gerovės Dievo garbei ir žmonių papuošimui prieš kelis metus čia, mūsų tėviškoje valdoje, vadinamoje Kretingoje, Viešpaties Dievo Visagalio įkvėpimu ir įvykdymu, kurio valia, pagalba ir palaiminimu matome atliktą mūsų sumanytą ir pradėtą darbą, kai Švenčiausiojo Jo Vardo ir Palaimintosios Mergelės Marijos bei visų dangaus gyventojų šlovei su šviesiausios Karališkos Didenybės pritarimu pasirūpinome pastatyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyną, skirtą Šv. Pranciškaus ordino Bernardinams broliams ir tėvams palaimintos Marijos, šios bažnyčios globėjos, apreiškimo vardu […] Dievui padedant mes norime įsteigti miestą, bendram vienos tikybos ir vienos valdžios žmonių sugyvenimui […] Švenčiausios ir nedalomos Trejybės vardan mūsų dvare prie Akmenos upės įsteigtą miestą, pavadintą Kretinga, pavadinome nuo mūsų vardo, kurį gavome nuplauti krikšto šaltiniu, Karolštatu, ir kitiems siūlome taip jį vadinti […] Tam, kad labiau suburtume mūsų mylimus ir ištikimus piliečius ir gyventojus iš savo malonės ir pritardami jų prašymams, valstybės garbei ir gerovei, mes savo ir savo įpėdinių vardu suteikiame jiems Saksonijos Magdeburgo teisę. Kaip kituose Karališkosios Didenybės ir didikų miestuose, taip ir mes savo žmones apdovanodami suteikiame tas pačias laisves, kokiomis laisvai naudojasi ir džiaugiasi ir kiti Šviesiausios Karališkos Didenybės miestai…“ (Magdeburgijos teisių Kretingos miestui suteikimo privilegijos aktas. 1609 m. Iš lotynų k. vertė A. Bielinis, 1959 m. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 16, b. 25, l. 1–4.).
Privilegiją Jonas Karolis Chodkevičius pasirašė reziduodamas Berzaunės (Latvija) pilyje, stovėjusioje Livonijos kunigaikštystėje, kurios valdytoju jį buvo paskyręs Lietuvos didysis kunigaikštis. Didžiojo etmono pasiuntinys privilegijos originalą parvežė į Kretingą, kurioje, deja, kilus gaisrui dokumentas netrukus sudegė. Todėl tų pačių metų gegužės 16 d. Chodkevičių Bychavo (Baltarusija) dvare buvo parengtas privilegijos nuorašas. Dokumentą patvirtino dvaro savininku 1622 m. tapęs Jonas Stanislovas Sapiega, 1636 m. gegužės 23 d. – dvaro paveldėtojas Kazimieras Leonas Sapiega, o 1676 m. liepos 16 d. – Kazimieras Jonas Sapiega. Kretingos savininku tapus Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, 1769 m. buvo sudarytas privilegijos nuorašas lotynų, o 1771 m. – lenkų kalba. Rašant lenkiškąjį nuorašą, įsivėlė klaida – vietoje 1609-ųjų buvo įrašyta 1607-ųjų metų data. Todėl kai kurių tyrinėtojų darbuose privilegijos išdavimo data paankstinta pora metų.
Bernardinų vienuolynas su bažnyčia ir miestas šalia Kretingos dvaro atsirado neatsitiktinai. Tokiu būdu didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius išreiškė padėką Viešpačiui už 1605 m. rugsėjo 27 d. Kircholmo (Salaspilio) mūšyje prie Dauguvos upės pasiektą pergalę prieš švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę. Pergalei atminti miestą įkūrėjas pavadino savo vardu – Karolštatu (vokiškai „Karolstadt“ – Karolio miestas). Suteikdamas vokišką vardą steigėjas tikėjosi, kad Prūsijos kunigaikštystės pasienyje įkurtame mieste mielai kursis vokiečių amatininkai ir pirkliai. Karolštatas turėjo priartinti šio Žemaitijos regiono gyventojus prie Vakarų Europos civilizacijos laimėjimų, išmokyti žemdirbius žemaičius amatų ir prekybos verslo paslapčių, paspartinti ekonomikos raidą, formuoti naujas socialines tradicijas, pagrįstas savivalda. XVII amžiaus pirmoje pusėje Karolštatu (Carolstat, Carolstadium, Carolsztad) buvo vadinamas ne tik miestas, bet ir dvaras bei vienuolynas su bažnyčia. Neretai XVII–XVIII amžių raštuose vartotas dvigubas vardas – Karolštatas arba Kretinga.
Karolštatas tvarkėsi pagal 1609 m. suteiktą Magdeburgo teisę bei Jono Karolio Chodkevičiaus patvirtintus miesto valdymo nuostatus, reglamentuojančius valdžios institucijų veiklą, pareigūnų ir piliečių pareigas, miesto statybų ir viešosios tvarkos priežiūrą, magistrato pajamas. Magdeburgo teisė garantavo dalinę miesto nepriklausomybę nuo dvaro, verslo apsaugą ir laisvę, atleido miesto piliečius nuo valstietiškų prievolių, suteikė teisę rinktis savivaldą, t. y. savarankiškai tvarkyti miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus.
Karolštatą valdė miesto piliečių renkamas magistratas – miesto taryba, kuriai vadovavo vaitas. Vaitą skyrė dvaro savininkas, šias pareigas dažniausiai patikėdavęs dvaro vietininkui. Eidamas pareigas vaitas naudojosi tarp dvaro sodybos ir prieglaudos žemės buvusiu vieno valako (per 23 ha) dydžio žemės sklypu, iš kurio turėjo pragyventi ir gauti pajamų. Vaito žemė plytėjo tarp dabartinės Žemaitės alėjos ir Savanorių gatvės, nuo Akmenos upės iki Melioratorių gatvės. Ją senieji kretingiškiai ir šiandien tebevadina Vaitiškėmis. Yra žinoma, kad 1618 m. vaitu buvo paskirtas dvaro vietininkas, vienas iš miesto projektuotojų Adomas Škliarskis, kuris 1645 m. mirė ir buvo palaidotas bažnyčioje po vienu iš altorių.
Magistratą sudarė ne mažiau kaip 13-lika renkamų pareigūnų: burmistras, suolininkai, tarėjai ir raštininkas. Pagal miesto valdymo nuostatus juos kiekvienų metų pirmąjį pirmadienį bendrame susirinkime, dalyvaujant vaitui, atviru balsavimu rinkosi miesto piliečiai, o tvirtino dvaro savininkas arba vietininkas. Išrinkti pareigūnai iškilmingai rinkėjų akivaizdoje prisiekdavo sąžiningai atlikti patikėtas pareigas. Raštininkas privalėjo turėti juridinį išsilavinimą. Jei per metus jis nenusižengdavo ir pageidavo dirbti toliau, buvo paliekamas kitai kadencijai. Magistrato nariui mirus, į jo vietą kitą žmogų iki artimiausių rinkimų pasirinkdavo vaitas.
Burmistro rinkimo tvarka vėliau keitėsi, o naujieji dvaro savininkai bandė kištis į rinkimus proteguodami savo kandidatą. Nuo XVIII a. burmistras buvo renkamas gegužės mėnesį, o savo kadenciją pradėdavo kitų metų gegužės 1-ąją dieną, per Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventę. 1714–1715 metais burmistru buvo Juozas Valtavičius, 1715–1716 m. – Baltramiejus Varkojis. 1716 metams miesto galva piliečiai išsirinko Andrejų Valtavičių, tačiau dvaro savininkas Kazimieras Jonas Sapiega griežtai atsisakė jį patvirtinti ir burmistru antrai kadencijai paskyrė Baltramiejų Varkojį. Palaikomas miestiečių Andrejus Valtavičius protestavo ir nenorėjo grąžinti vaitui Gabrieliui Girdvainiui miesto antspaudo. Tada Kazimieras Jonas Sapiega įsakė maištininkus, jeigu jie ir toliau priešinsis, bausti mirties bausme, kadangi „tarnai be valdžios negali būti“.
Magistratas rūpinosi miesto tvarkymu, skirstė sklypus, rinko mokesčius, palaikė viešąją tvarką, teisė ir baudė nusižengusius miesto piliečius, registruodavo miestiečių sandorius ir turto paveldėjimą. Jam buvo pavesta išlaikyti pradinę mokyklą ir jos mokytoją, pastatyti prieglaudą našlaičiais, beglobiais ir invalidais tapusiems miesto gyventojams priglausti.
Magistratas posėdžiavo rotušėje – miesto tarybos namuose. Iš pradžių ji veikė viename iš medinių namų prie turgavietės, o 1621 m. miesto iždo lėšomis Turgaus aikštės viduryje iškilo mūrinis, vienbokštis, dviejų aukštų rotušės pastatas. Rotušėje taip pat veikė sandėliai pirklių prekėms saugoti, kalėjimas, pradinė mokykla, stovėjo kontrolinės svarstyklės, buvo saugomi ilgio, saiko ir svorio matų etalonai. Bokšte kabėjo varpas, kvietęs į susirinkimus, turgų, muges, pranešdavęs apie pavojų (kilusį gaisrą, artėjantį priešą ir pan.).
Miesto piliečius teisė ir jų ginčus sprendė magistrato teismas, susidedantis iš vaito ir burmistro teismų. Vaitas su 8 suolininkais sprendė baudžiamąsias bylas ir turėjo teisę nusikaltėlius bausti mirties bausme. Civilines bylas nagrinėjo burmistras su 2 tarėjais. Labai svarbios ir sudėtingos bylos nagrinėtos pirmadieniais bendrame magistrato posėdyje. Visų posėdžių protokolus rašydavo raštininkas. Po tekstu jis pasirašydavo ir duodavo dokumentą antspauduoti vaitui. Patvirtintus dokumentus Turgaus aikštėje paskelbdavo šauklys. Magdeburgijos privilegija skelbė, kad vaito teismo nutarimas yra neapskundžiamas, o burmistro teismo nutarimą galima buvo apskųsti dvaro savininkui. Tiesa, rašytiniai šaltiniai liudija, kad dvarininkas Kazimieras Jonas Sapiega labai atidžiai peržiūrėdavo magistrato teismo bylas leisdamas nuteistiesiems apskųsti ir vaito teismo nutarimus.
Mieste vyko nemažai buitinių vagysčių, muštynių, girtavimo ir kitų negatyvių reiškinių, su kuriais magistratas nesitaikstė ir už padarytus nusikaltimus skirdavo pelnytas bausmes. Sunkiu nusikaltimu buvo laikomas pasikėsinimas į privačią nuosavybę, už kurį grėsė išvarymas visiems laikams iš miesto arba mirties bausmė. Pavyzdžiui, 1727 m. kovo 14 d. įvykęs bendras magistrato teismas nagrinėjo sudėtingą bylą, kurioje net 12-lika ieškovų kaltino Pranciškų Jasevičių jų namų ir kito turto padegimu, pinigų, linų ir galvijų vagystėmis. Kaltinamajam pripažinus savo kaltę, teismas nutarė jį, kaip aiškų visuomenės kenkėją ir padegėją, gyvą sudeginti ant laužo. Atsižvelgamas į tai, kad piktadarys dėl visko prisipažino, bausmę nutarė sušvelninti – nusikaltėliui nukirsti galvą, o po to jį sudeginti. Bausmės už padarytus nusikaltimus buvo vykdamos visų miestiečių akivaizdoje Turgaus aikštėje šalia rotušės. Magistratą teismų dienomis saugojo ir viešąją tvarką palaikė 5 sargybiniai.
Seimui 1776 m. nutarus panaikinti miestų Magdeburgo teisę, paliekant ją tik didžiausiems miestams, Žemaitijos kunigaikštystės Žemės teismo raštininkas Antanas Bialozaras pareikalavo atvežti Karolštato magdeburgines knygas į Žemės teismą. Tačiau konstitucija leido privačiose valdose esančių miestų likimą nuspręsti jų savininkams. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pasinaudojo šia teise ir Karolštato magistratas 1785 m. tebeveikė. Magdeburgo teisės ir Karolštato vardo Kretingos miestas neteko 1795 m., prijungus kraštą prie Rusijos imperijos. Pagrindinis buvusios savivaldos simbolis rotušė liko stovėti apleista, o 1845 m. buvo parduota ir nugriauta.
Panaikinus savivaldą, miestą, kaip ir kitas Kretingos grafystės vietoves, administravo dvaro vietininkas. Miestiečiai nepriklausomais nuo dvaro administracijos tapo panaikinus 1861 metais baudžiavą ir įvedus luominę savivaldą. Kretingiškiai buvo padalinti į du luomus: pirkliai ir amatininkai priskirti miestiečių, o žemdirbiai – valstiečių luomui.
Valstiečių luomui priklausę miesto gyventojai sudarė Kretingos valsčiaus Kretingos seniūniją, kuriai 1870 m. priklausė 119 žemdirbių šeimų. Jų reikalus sprendė seniūnijos sueiga ir jos išrinktas seniūnas. Seniūnas dalyvaudavo valsčiaus sueigoje renkant valdybą ir viršaitį.
Miestiečių luomui priklausę pirkliai ir amatininkai rinkosi Kretingos miesto valdybą ir seniūną. Didžiausią miestiečių pasitikėjimą pelnė Juozapas Dočkus, miesto valdybos seniūnu darbavęsis net 25-erius metus – nuo 1881 m. iki 1906 m. (išskyrus 1885 m.). 1886 metais miesto valdybą sudarė seniūnas Juozapas Dočkus bei nariai Antanas Kniukšta, Adomas Višneveckis ir Chackelis Leibzonas. Vėliau miesto valdybos seniūnu dirbo Pranas Jankevičius (1885 m.), Pavelas Mežetovas (1907 m.), Šlioma Pintė (1908–1910 m.) ir Leiba Bricas (1912–1914 m.).
Valsčiaus ir miesto savivaldybės priklausė Kauno gubernijos Telšių žemietijai – apskrities savivaldybei, o viršaitį ir miesto valdybos seniūną tvirtindavo vykdomosios valdžios pareigūnas – Telšių apskrities viršininkas.
Skirtingai nuo magdeburginės teisės, luominėje savivaldoje teismas buvo atskirtas nuo administracijos. Teisiniais klausimais žemdirbiai galėjo kreiptis į valsčiaus teismą, kuriame posėdžiavo valstiečių išrinkti tarėjai ir valdžios paskirtas teisėjas. Šis teismas sprendė nesudėtingas civilines bylas. Baudžiamosios ir sudėtingesnės turtinės bylos buvo nagrinėjamos Telšių apskrities teisme, kuris taip pat nagrinėjo kitų luomų teisinius ieškinius bei valsčiaus teismo priimtu nutarimu nepatenkintų valstiečių luomo gyventojų apeliacijas.
1915 metais kraštą okupavusios kaizerinės Vokietijos karinė vadovybė panaikino luominę savivaldą, pakeitė administracinį-teritorinį suskirstymą, efektyvesniam valdymui įkūrė Kretingos apskritį, kurią administravo Oberosto Lietuvos srities vadovybės skiriamas viršininkas. Teismas buvo visiškai atskirtas nuo savivaldos, jame nebeliko gyventojų renkamos tarėjų institucijos.
Panaikinus luominę savivaldą, visi miestiečiai tapo valsčiaus gyventojais (valsčionimis). Miestas sudarė vyrija vadinamą seniūniją, kuriai vadovavo valsčiaus šaltyšiaus (viršaičio) skiriamas miesto šaltyšius (seniūnas). Juo kaizerinės okupacijos metais buvo iš bajorų luomo kilęs vaistininkas, provizorius Vladas Grudzinskas. Miesto šaltyšius skelbė karinės valdžios įsakymus, rūpinosi gatvių priežiūra, buvo atsakingas už prievolių vykdymą, skirstė korteles miltams (duonai), kitiems maisto produktams, žibalui, pirmo būtinumo vartojimo prekėms.
Vokietijos kariuomenei apleidus kraštą, Kretinga liko apskrities ir valsčiaus administraciniu centru, o miestą toliau administravo valsčiaus viršaičiui pavaldus miestiečių renkamas seniūnas.
Suteikus Lietuvos žydams plačią kultūrinę tautinę autonomiją, Kretingos žydų bendruomenė 1919 m. gegužės 4 d. išsirinko autonominę savivaldą, pavadintą Kretingos miesto žydų komitetu, kurio nariai atstovavo žydų bendruomenei valsčiaus taryboje. Autonomiją 1926 m. panaikinus, žydų bendruomenė savivaldos rinkimuose dalyvavo kartu su kitais piliečiais.
1924 metais Kretingai buvo suteikta antraeilio miesto teisė, kuri leido atsiskirti nuo valsčiaus, įkurti miesto savivaldą, deleguoti savo atstovus į apskrities tarybą. Miesto reikalais rūpinosi slaptu visuotiniu balsavimu renkama Kretingos miesto taryba. Iš pradžių į ją savo kandidatų sąrašus kėlė partijos, tautinės ir tikybinės grupės, rinkiminiai komitetai ir pan., o nuo XX a. 4 dešimtmečio pradžios rinkėjai miesto tarybos narius rinkosi iš nepriklausomų kandidatų sąrašo.
Miesto tarybą sudarė 9 nariai. Jais 1931 m. birželio 15–16 d. buvo išrinkti veterinarijos felčeris Ignas Ganočka, elektromonteris Antanas Žiobakas, šaltkalvis Pranas Beniušis, darbininkas Stepas Sakavičius, pirklys Saulius Izraelovičius, apskrities gydytojas Jonas Nainys, pradžios mokyklos vedėjas Stasys Juodikis, vartotojų bendrovės vedėjas Juozas Pabrėža ir ūkininkas Antanas Vilkas. Taryba iš savo narių tarpo rinkosi valdybą – burmistrą, burmistro padėjėją, taip pat trijų narių kontrolės komisiją, kuri tikrino savivaldybės turtą ir atskaitomybę. Valdybos dokumentus rengė ir kanceliarijos reikalus tvarkė samdomas valstybės tarnautojas – sekretorius.
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos (XV) rinktinės šaulys, bažnytinio šv. Cecilijos choro dainininkas, vartotojų bendrovės tarnautojas, karo laikotarpio Kretingos miesto burmistras Stasys Piktuižis. Apie 1930 m.
Tarybai pirmininkavo ir posėdžius vedė burmistras, o jam nesant – padėjėjas. Ūkinius miesto reikalus burmistras spręsdavo savo nuožiūra, o svarbiems klausimams aptarti kviesdavo tarybos posėdžius. Jis su padėjėju ar kitu miesto tarybos deleguotu nariu atstovavo miestą Kretingos apskrities taryboje. 1932 metais apskrities tarybos nariais buvo burmistras Jonas Paulauskas ir miesto tarybos narys, vartotojų bendrovės vedėjas Juozas Pabrėža.
Pirmuoju burmistru 1924 m. tapo Jonas Paulauskas, kilęs iš Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo, išrinktas į miesto tarybą nuo nepartinio bloko. 1934 metais jį pakeitė aktyvus tautininkų veikėjas, žurnalistas Tomas Dambrauskas, kilęs iš Vilkaviškio krašto Gižų valsčiaus Rūdos kaimo, nuo 1930 m. dirbęs miesto savivaldybės sekretoriumi, vėliau – burmistro padėjėju.
Miesto savivaldybė savo patalpų neturėjo. Jas nuomojosi prie turgavietės stovėjusiuose notaro Jono Kentros bei verslininko Levio (vėliau – Mendelovičiaus) namuose. Burmistro Tomo Dambrausko rūpesčiu Kęstučio gatvėje buvo pastatytas modernus mūrinis dviaukštis pastatas, kurio pirmajame aukšte 1938 m. įsikūrė savanorių ugniagesių komanda, o antrajame – savivaldybės būstinė: tarybos posėdžių salė, priimamasis, burmistro ir jo padėjėjo kabinetai.
Miesto savivaldybė rūpinosi ūkiniais ir socialiniais reikalais, priešgaisrine apsauga, turgaus aikštės ir gatvių remontu, tiesė naujas gatves, šalia Šaulių (dab. Žemaitės) alėjos įrengė miesto parką, organizavo bedarbiams viešuosius darbus, išlaikė 3 pradžios mokyklas.
Po 1940 m. sovietų okupacijos pradėti valdžios pertvarkymai netrukus pasiekė Kretingą. Burmistras Tomas Dambrauskas buvo atleistas iš pareigų, liepos 14 d. suimtas, įkalintas ir išvežtas į Vorkutpečlago lagerį Komijoje, kurioje 1943 m. balandžio 21 d. mirė. Jį iš pradžių pavadavo burmistro padėjėjas Antanas Dirmeitis, o vėliau naujuoju burmistru valdžia paskyrė Vincą Simonavičių. Inkorporavus Lietuvą į Sovietų Sąjungą, miestą valdyti ėmėsi sovietų pavyzdžiu įkurta Kretingos miesto darbininkų taryba ir jos vykdomasis komitetas, vadovaujamas pirmininko.
Nacistinei Vokietijai užėmus apskritį, karo pradžioje miestą valdė vokiečių karo komendantas. Frontui nusiritus į Rytus, buvo atkurtos tarpukariu veikusios savivaldos institucijos, pavaldžios okupacinei valdžiai. Kretingos apskritis buvo įjungta į Ostlando Lietuvos generalinės srities Šiaulių krašto apygardą. Kretingos miesto savivaldybė tebeveikė gaisrinės pastate. Burmistro pareigas ėjo Karolis Gineitis. Padėjėju, vėliau – burmistru, dirbo buvęs vartotojų bendrovės tarnautojas Stasys Piktuižis. Būdamas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu, aktyviu pavasarininku ir šauliu, pirmosios sovietų okupacijos metais jis pateko į enkavedistų nemalonę, buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Karo pradžioje išsivadavęs iš kalėjimo grįžo į Kretingą ir įsidarbino miesto savivaldybėje. Tačiau už okupacinės valdžios nurodymų nevykdymą vokiečiai burmistrą suėmė ir kalino Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigoje. Išėjęs į laisvę jis vėl pateko į sugrįžusių enkavedistų rankas, buvo uždarytas Šiaulių kalėjime, kuriame 1946 m. rugpjūčio 8 d. mirė. Manoma, kad palaidotas kartu su kitais kaliniais Ginkūnų laisvamanių kapinėse.
Pokariu komunistai atkūrė pirmosios sovietų okupacijos metais veikusias civilinės valdžios įstaigas, pakeitė administracinį-teritorinį suskirstymą. Panaikinus apskritis ir valsčius, 1950 m. Kretinga tapo rajono administraciniu centru, kuriame veikė rajono ir žemesnės pakopos miesto savivaldybės. Miesto reikalais rūpinosi Kretingos miesto Darbo žmonių deputatų (vėliau – Liaudies deputatų) taryba ir vykdomasis jos organas – vykdomasis komitetas, vadovaujamas pirmininko. Ši institucija buvo formaliai renkama per visuotinius rinkimus, o realiai valdžią savo rankose turėjo Lietuvos komunistų partijos rajono komitetas, kuris parinkdavo vykdomojo komiteto kadrus ir tarybos deputatus, kontroliavo miesto valdžios sprendimus. Kretingos miesto DŽDT (LDT) vykdomojo komiteto pirmininkais dirbo A. Metrikas, O. Burakovienė, V. Kutra, D. Matuliauskas, J. Narmontas, Kivyta, Petras Stainys, Aldona Kubilinskienė ir Algimantas Elinskas.
Po 50-ties okupacijos metų 1990 m. kovo 24 d. įvyko pirmieji laisvi ir demokratiški Kretingos miesto liaudies deputatų tarybos rinkimai. Kandidatus į tarybą galėjo kelti savivaldybės teritorijoje veikiančios visuomeninės ir politinės organizacijos, visuomeniniai judėjimai bei darbo ar gyvenamosios vietos kolektyvai (ne mažiau kaip 50 žmonių). Pagal Vietos savivaldos įstatymą miesto tarybai buvo suteiktas žemesniosios pakopos savivaldybės, pavaldžios rajono savivaldybei, statusas. Prisilaikant demokratinių valdžios padalijimo principų, aukščiausioji, leidžiamoji valdžia mieste atiteko tarybai ir jos išsirinktam tarybos pirmininkui, o vykdomoji valdžia – tarybos tvirtinamam miesto administracijos vadovui, kuris įstatyme buvo pavadintas meru.
Pirmuoju 1990 m. laisvai ir demokratiškai išrinktos Kretingos miesto liaudies deputatų tarybos, pirmajame posėdyje susigrąžinusios Kretingos miesto tarybos pavadinimą, pirmininku tapo tarybos narys Aleksejus Lisovskis, o pirmuoju miesto meru taryba patvirtino Antaną Tamošauską, kurį 1993 m. pakeitė Petras Gliaubertas.
Priėmus naują savivaldybių įstatymą, 1995 m. buvo panaikintos žemesnės pakopos apylinkių ir miestų savivaldybės. Tokiu būdu, praėjus 200 metų po Magdeburgo teisės praradimo, Kretinga antrąkart neteko miesto savivaldos, o miesto valdymą perėmė Kretingos rajono savivaldybės administracija. Rajono savivaldybę mieste atstovauja administracijos direktoriaus konkurso būdu skiriamas ir atleidžias valstybės pareigūnas – Kretingos miesto seniūnas, kuris vadovauja seniūnijai, skirsto jai skirtus asignavimus, formuoja ir valdo seniūnijos personalą, rūpinasi miesto komunaliniu ūkiu, išduoda seniūnijos kompetencijai priskirtas pažymas, atlieka kitas jam priskirtas vykdomosios valdžios funkcijas. Pirmuoju miesto seniūnu 1995 m. buvo paskirtas Virginijus Adomaitis. Vėliau miesto seniūnais dirbo Artūras Patamsis ir Bronislovas Markus, o nuo 2000 m. seniūnijai vadovauja Stanislovas Juknevičius.
Kretinga ir kaimynystėje esantis Skuodas yra seniausi Žemaitijos miestai, anksčiausiai gavę magdeburginę savivaldos teisę. Manau, kad minėdami Kretingos miesto savivaldos įsteigimo 412-ąsias metines, turėtume ateities kartoms palikti istorinius atminimo ženklus, kuriuose būtų įamžinta savivaldos įkūrimo data, miesto aikštėje stovėjusio pagrindinio savivaldos simbolio rotušės vieta, kankinių mirtimi žuvusių burmistrų Tomo Dambrausko ir Stasio Piktuižio vardai.
Iliustracijos iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio.
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus
Loading ...45,079 peržiūrų (-a)