„Mano visas gyvenimas buvo muziejus. Gyvenimo be ar už muziejaus net neįsivaizduoju“, – sako Vida Kanapkienė, daugiau nei 40 metų vadovaujanti Kretingos muziejui. Su ja kalbamės jos pačios gražaus jubiliejaus proga – sausio 28-ąją direktorei sukako 70 – ir kalba natūraliai nuolat pasisuka apie šį Kretingos kultūros židinį, kurį tokiu, koks jis yra šiandien, sukūrė būtent šios moters rankos ir mintys.
Nebepuola nuoga į dilgėles
Ką Vidai reiškia septyniasdešimt, kurių, beje, visai visai nesimato?
Pašnekovė juokiasi: „Reiškia, kad man daug metų“.
O toliau surimtėja: „Nebepuolu nuoga į dilgėles įrodinėti savo tiesų. Visada buvau kovotoja, dabar esu truputį atsargesnė. Niekas neatėjo sklandžiai – nei rūmai, nei pripažinimas. Ir visos tos premijos, aišku, labai gerai, bet svarbiausia – nenustoti kurti ir bendrauti su žmonėmis. Ir net negaliu atsakyti, ką man reiškia muziejus, nes mano visas gyvenimas buvo muziejus. Gyvenimo be ar už muziejaus net neįsivaizduoju. Ir man pirmoje vietoje buvo darbas, antroje – šeima. Tik dabar tokiame brandžiame amžiuje galvoju, kad gal turėjo būti atvirkščiai. Nes dažnai mes neskiriam laiko savo šeimai, nes tarsi viskas suprantama ir darbas svarbu, bet galiausiai, ką turi artimiausio? Į ką gali atsiremti, jei ne į savo šeimą?“
Pasaulėžiūrą formavo mama
Kodėl Vida pasirinkusi istorikės profesiją? „Baigiau Sedos vidurinę mokyklą, kuri dabar vadinasi Vytauto Mačernio gimnazija. Kadangi mano mama buvo pradinių klasių mokytoja, aš mielai stojau į tuo metu vadinamo Vilniaus pedagoginio instituto istorijos pedagogikos fakultetą. Vėliau turėjau kvietimą dirbti mokytoja Panevėžyje, nes ten atlikau praktiką“, – pasakoja jubiliatė.
Vaikystės prisiminimus Vida verčia tarsi klostes: „Mama labai gerai išmokydavo mokinius – aukščiausiu lygiu, jie visur pirmas vietas „imdavo“. Taip pat mano mama pradėjo alpinariumo įrengimo projektus, tėvai kūrė spektaklius, tėtis rašė eilėraščius, abu vaidindavo. O mūsų šeimos Naujieji metai tapdavo viso kaimo švente. Ak, kaip aš atsimenu tuos vaidinimus! Puošdavome eglę, sugužėdavo visas kaimas. Ir tikrai ta Dumaičių mokykla savo laiku buvo tarsi vietos kultūros centras“.
V. Kanapkienė, kurios nuopelnams Kretingai išvardinti užtruktų nemažai laiko, pasidalija, kad visą jos pasaulėžiūrą daugiausia suformavo mama: „Mano mama buvo patriotė ir net gulėdama patale manęs prašydavo padainuoti „Ant kalno – mūrai, joja lietuviai“. Ir mes su broliu atsisėsdavom ir dainuodavom, – prisimena pašnekovė. – Gyvenome kaime, prie miško, šalia Varduvos upės. Turėjome ūkį, gyvulių, tad darbo buvo daug. Tačiau mano mama labai mylėjo grožį, atsimenu kaip kieme sodindavo rožes, ir tame kaime kaip tik išmanė kūrė grožį, tad aš taip ir atsimenu, buvau apsupta nepaprasto grožio, gamtos ir besisukančių žmonių.“
Kretingoje pirmiausia matė akmenis
Gimtajame kaimelyje uždarius mokyklą, Vidos tėvai persikraustė į Palangą. Tas persikraustymas Vidą atvedė iki Kretingos: „Kadangi gyvenom greta miško, gamta, vanduo mano buvo labai mylimi. Kai tėvai išsikraustė į Palangą, norėjau būti arčiau tėvų. Tuo labiau, kad vaikystėje važiuodavome į Palangą. Ir man jūra, marios labai patinka, tad norėjau arčiau vandens. Taigi, turėjau galimybę dirbti Kretingoje, taip čia ir atsidūriau“.
Tačiau Kretinga mažeikiškę sužavėjo ne iš sykio.
„Tiesą pasakius, man Kretinga visai nepatiko. Galvodavau, kas čia per miestas. Mat, kai keliaujant prie jūros reikdavo pravažiuoti pro tą keistą Kretingą, kur akmenimis grįstas kelias. Ir viskas važiuojant bildėdavo, mane labai kratydavo. Aplink mačiau namų sienas iš akmenų, dar tas kelias toks banguotas, vingiuotas – niekaip nesuprasdavau, kas čia per akmeninis miestas, – su šypsena prisimena moteris. – O štai – pamilau Kretingą ir akmenį. Ir mes kalbamės, o aš sėdžiu ūkvedžio kabinete, kurio sienos, tiesą pasakius, taip pat akmeninės“.
Ar Vida save laiko kretingiške? „Būčiau neteisinga sau, jei sakyčiau, kad esu kretingiškė. Mane labai traukia mano gimtasis kraštas Seda, kur gimiau. O Kretinga yra mano brandžios jaunystės miestas, brangus miestas. Čia aš atsiskleidžiau kaip vadovas. Kiek gi daug teko ieškoti kelių, paramos, organizuoti renginių, o pinigų irgi nėra lengva gauti. Daugybė projektų tęsėsi dešimtimis metų, kol buvo patvirtinti. Tai reikalauja iš tiesų daug jėgų ir energijos. O vėliau ir akmenis įsimylėjau“.
Padėjo žemaitiškas užsispyrimas
„Aš buvau pripratusi prie grožio, o atėjusi dirbti į muziejų pamačiau, kaip viskas čia apleista, kad po parką važinėja traktoriai, mašinos stovi tarp ąžuolų. Tuo laiku ten buvo tokia aikštelė, supilta žvyro, kurioje studentai galėjo statytis automobilius. Viskas išsklaidyta, neprižiūrimi dvarai. Ir man, tokiai užsispyrusiai žemaitei, visa tai pamačius, kad negerbiamas toks palikimas, sukilo viduje stiprus noras parodyti, kad dvaras nėra arklidės. Jeigu būčiau atėjusi į blizgančius rūmus, nebūčiau pajutusi tokios aistros kurti ir ne taip džiaugčiausi rezultatu“.
Ko Vida pirmiausia ėmėsi, prieš 40 metų pradėjusi vadovauti muziejui?
„Mano pirmasis darbas buvo išvalyti šiukšles ir sutvarkyti aplinką. Gėlės – alijošiai, begonijos – tada buvo sustatytos į skardines dėžutes nuo žuvies. Prieš tai muziejuje dirbo vyrai, tad jiems ta estetika nebuvo tokia svarbi. Tuomet ėjau tartis su Karolio Požėlos kolūkio pirmininko pavaduotoja Joana Janulaitiene, kuri man padovanojo keramikinių lėkštučių. Iš tiesų atsiraitojusi rankoves kibau į darbą. Atėjau balandžio mėnesį, o birželį jau rožes sodinau. Tai buvo kova už grožį“.
V. Kanapkienė turėjo iššūkį – padaryti muziejų matomą, nes tuo metu jis nebuvo aiškus kultūros taškas Kretingoje.
Atidžiai rinkosi verslininkus ir menininkus
„Įdėmiai atsirinkau tuo metu stipriausias gamybos įmones, verslininkus ir menininkus, kurie tikrai galėtų man padėti. Paskui susikūrė Sąjūdis. Ir, žiūrėk, vėliau – jau Nepriklausomybės atgimimo dešimtmetis. Sąjūdžio metais patys pirmieji susitikimai vykdavo pas mane kabinete. Pamenu, kaip Virginijus Pikturna parvežė iš Vilniaus mitingų juostas. Mes užkamšėme langus ir žiūrėjome. Niekas nesitikėjo, kad įvyks dainuojanti revoliucija“ , – pasakoja direktorė.
Muziejus 1980-1991 buvo įrengtas vienuolyne. 1991 m. balandžio 9 d. muziejui buvo skirti Tiškevičių rūmai. O iki to laiko, kaip pamena muziejaus vadovė, ten buvo technikumas ir Žiemos sodu rūpindavosi jo mokiniai.
Vida prisimena ir pirmąsias parodas, organizuotas dar vienuolyne: „Tais laikais parodos buvo visai kitokios – nuobodžios, daugiausiai tiesiog eksponuojami objektai. O aš norėjau padaryti kitaip – sudominti žiūrovą. Tad sukvietėm geriausius Klaipėdos miesto menininkus. Atkūrėme istorinius rūbus, net papuošalus atkūrinėdavome. Maketus darėme. Tuo metu tai buvo nauja. Tik jau vėliau Nacionalinis muziejus atvažiuodavo pas mus, fotografuodavo, klausinėdavo, kaip kas ir vėliau jau visur ėmė rastis panašaus principo parodos. O tuo metu, atsimenu, man Kultūros ministerija priekaištavo, kad į istoriją įvedu žaidimo elementų. Tačiau kai dabar pagalvoju, mes sukvietėme geriausius tautodailininkus, skulptorius, tapytojus, kad pasiektume įtaigą per meno kūrinį. Tai buvo gana rimta. O štai šiai dienai, sakyčiau, gal jau žaidimų yra ir per daug. Reikia atrasti aukso vidurį, kad tai nevirstų kiču.“
Įsimylėjusi miesto įkūrėją
Paklausta, kokia istorine asmenybe labiausiai žavisi, muziejaus direktorė iškart linksmai atsako: „Dabar esu labai įsimylėjusi Joną Karolį Chodkevičių. Rengiant parodą teko labai daug apie jį sužinoti. Ir kokia jo žmona buvo šviesi, tikinti, suprato vargšus. Varnių kunigų seminarijai Chodkevičiai skyrė lėšų… Kai pradedi gilintis į tokias šviesias asmenybes, kurios yra užmirštos, labai norisi jas pažinti ir atskleisti žmonėms jų vertę. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau rengti vakarus „Metai ir žmonės“, kurių metu pristatau iškilias istorines asmenybes“.
Vadovaudama įstaigai, įsikūrusiai Tiškevičių dvare, Vida įgijo grafienės pravardę. Ar susitapatina su ja?
Atsakydama direktorė paaiškina, kad ją taip vadina meras ir nusišypso: „Aš neįsižeidžiu, bet visada atsakau, kad iš tiesų esu Pelenė, mano rankos – darbuose.“
Varomoji jėga – kūryba
Viso Vidos gyvenimo varomoji jėga – kūryba, kurią ji įžvelgia visur: „Nebūtina tiesiogiai imti kurti, bet argi valgio gaminimas – ne ta pati kūryba, kiek prieskonių kokių įdėti? Namų tvarkymas – visa tai irgi kūryba. Kūryba ir meilė žmonėms.“
O muziejuje kūryba nesibaigia. Šią vasarą atrestauravus istorinę verandą direktorė dega troškimu čia įrengti lauko kiną: „Kad žmonės sėdėdami ant pievutės ar kėdžių, gal net užkandžiaudami, šnekučiuodamiesi galėtų mėgautis filmu. Planuojame čia rengti ir vakarones, muzikinius vakarus. Apskritai dvaro erdves reikia labiau atverti menui, žmonėms ir jų psichologinei gerovei. Kad muziejus tarnautų žmonių dvasingumui ir žmonių siela atsigautų, jie galėtų džiaugtis ir pailsėti. Juk dabar mes gyvename pastovioje įtampoje ir skubėjime. Juk žibinte turi degti šviesa, o iš tiesų mes taip ir darome – senuose žibintuose įžiebiame naujas šviesas“.
Iš Vidos kūrybos:
KAD SIELA UŽDAINUOTŲ …
Iki dangaus pakelk šią dieną,
Kur snaigės šoka kaip madonos
Sugauki pūgą glėbyje
Ir šėlk kaip vaikas.
Paimk gitarą į rankas,
Kad siela uždainuotų
Draugai, kad neišduotų
Ir žodžiai nemeluotų
Te spindi ši žiemos diena,
Kaip marių ledas sidabru,
Te kvepia
Ir stintom ir laužo dūmeliu.
MANO KELIAS
Mano kelias pas Tave
Nuo žemės iki Dangaus
Su ryto garsais ir tyla …
Mano kelias pas Tave
Su medžiais, paukščiais …
Ir neišsiųstais lietaus laiškais lange …
Mano kelias pas Tave
Spindintys vaivorykšte – susitikimai
Ir tyli vienatvės vakaro rimtis,
———————————–
Baltais gruodžio tiltais
Vejuos savo neišgalvotą
SVAJONĘ …
GRUODIS
Ach, tas gruodis gruodis,
Mano staigmena …..
Susitikom netikėtai,
Negi vėl klaida?
Ach, tos žiemos žiemos
Degina mane
Ne šalčiu, ne vėjų gūsiais,
O balta spalva.
Toj baltoj spalvoj jaunystės –
Ašara skaidri,
Nukrenta ant snaigės tyliai,
Verkiame abi.
Loading ...38,239 peržiūrų (-a)